Populiariausi savaitės straipsniai:
- V. Baublienė: ką skaito žinomos moterys
- B. Tiškevič-Hasanova: mūsų meilės istorija - baisi kaip karas
- 2015 metų grožio tendencijos: kiek kainuoja madingiausia kūno dalis
- Sulieknėti padės arbata su cinamonu ir lauro lapais
- Sriuba su perlinėmis kruopomis ir lęšiais
Mano draugė kasmet susigalvoja kokį nors tikslą ir jo kryptingai siekia. Net ir tuomet, kai paaiškėja, kad to daryti neverta. Ji įsitikinusi, kad bet koks neužbaigtas darbas ilgam pakimba akmeniu po kaklu. Aš manau, kad protingiausia – pasiduoti gyvenimo tėkmei, nes ji visuomet atplukdo ten... „...kur jai patinka, – šypsodamasi užbaigia mano mintį psichologė Eglė Masalskienė. – Kartą vieno lektoriaus paklausiau, kodėl man taip nesiseka siekti tikslų. Jis pasitikslino: „Kokių būtent?“ Ir tada supratau, kad jokių konkrečių tikslų aš paprasčiausiai neturiu.“ Gal ir ne veltui sakoma, kad laivui, nežinančiam, kur jis plaukia, joks vėjas nėra palankus.
Pasroviui, bet į priekį
Ar tikrai taip svarbu turėti tikslų? Juk, net ir jų neakcentuodami, galim visai smagiai ir spalvingai nugyventi gyvenimą. Į savo tikslus pernelyg įsikibę žmonės šiek tiek primena arklius su akidangčiais – šie gyvūnams tvirtinami, kad niekas neblaškytų. Jokių žaliuojančių pievų ar kitų arklių, prieš akis – vien žvyro ir smėlio kelias, mintyse – finišas ar galutinė stotis ir laukiantis avižų kibiras. Tikslą pasiekusiam arkliui toks atlygis atrodo tikra palaima, bet ar jis išties yra laimingesnis už laukinius, po pievas be jokio aiškaus tikslo laigančius savo gentainius? „Yra kelios psichologijos kryptys. Su ugdomuoju vadovavimu (angl. coaching) susijusi labai akcentuoja tai, kad būtina kelti tikslus, – sako E. Masalskienė. – Vakarų visuomenėje laikoma vertybe daryti karjerą, užsidirbti pinigų, įgyti statusą, išlavinti vaikus, gerai atrodyti – nekeldamas sau jokių tikslų, to nepasieksi. Kitos psichologijos krypties šalininkai kviečia būti čia ir dabar, atsipalaiduoti, pasiduoti tėkmei. Toks požiūris ypač patrauklus amžiaus vidurio krizę patyrusiems arba netektis, sunkias ligas, avarijas išgyvenusiems žmonėms.“
Pasak psichologės, būtų tobula, jei žmogus atrastų aukso vidurį, bet tai pavyksta mažai kam. Kaip pavojinga ištisai tingiai gulėti ant sofutės, nutuokiame visi. Jei neatsiras žmonių, pasiryžusių tavimi pasirūpinti, vieną dieną paprasčiausiai numirsi iš bado. Aktyviai siekti tikslo, priešingai, atrodo visai nekenksminga. Tie aktyvieji kartais primena amžinąsias baterijas – atrodo, kad kuo jie greičiau laksto, tuo labiau įsikrauna. „Aktyvi veikla, nors ir kokia mėgstama būtų, vis dėlto yra darbas, – perspėja psichologė. – Siekdami savo tikslų, resursų išeikvojame mažiau, siekdami svetimų – daugiau, bet abiem atvejais, mūsų ištekliai senka. Jiems atkurti neužtenka gerai išsimiegoti, reikia dar mokėti ramiai pabūti, ką nors nuveikti ne dėl rezultato, o dėl malonumo – pasportuoti, paskaityti knygą, papramogauti, pamegzti. Tikslų siekti reikia, bet – protingai. Tik kas tai yra „protingai“?
Pradėkim nuo revizijos
Retas pradeda naują gyvenimą nuo liepos mėnesio arba ketvirtadienio. Paprastai tai daroma nuo Naujųjų metų, gimtadienio arba pirmadienio. E. Masalskienė siūlo pirmiausia įvertinti praėjusius metus. Tik įvertinę, ką nuveikėme, ko trūko ir kodėl ko nors nepasiekėme, galime numatyti, kur link judėti toliau. „Mes labai dažnai nepastebim smulkių savo tobulėjimo ženklų, – sako psichologė. – Manom, kad dėmesio verti tik ypatingi įvykiai – jei pakeitei darbą, gimė vaikas, nusipirkai namą. Iš tikrųjų ir maži pasiekimai yra svarbūs. Siūlau vieną vakarą ramiai atsisėsti ir surašyti viską, kas įvyko praėjusiais metais ir kiekvieną mėnesį. Ne tik nuveiktus darbus, išmoktus dalykus, bet ir pastangas. Gal kažkas ir nepasisekė, bet jei darei tai, kas tuo metu atrodė geriausia, gali save pagirti. Clarissos Pinkolos Este knygoje „Bėgančios su vilkais“ perskaičiau labai gerą pasiūlymą užsikabinti medalį už kiekvieną išgyventą bėdą. Juk iš karo grįžusieji taip pat apdovanojami medaliais už tai, ką patyrė ir ištvėrė. Tuomet kiekvieną jums tekusį išbandymą vertinsite kaip savo pergalę, o ne kaip nesėkmę.“
Planuokime konkrečiai
E. Masalskienė pataria planuoti kuo konkrečiau. „Žmonės planuoja padaryti karjerą, sveikiau gyventi, skirti daugiau laiko draugams ir artimiesiems, uždirbti daugiau pinigų, bet kiek yra „daugiau“, ką reiškia „sveikiau“, kokios būtent karjeros norite? Visuomet reikia planuoti tiksliai – kiek procentų turėtų padidėti alga, kokias konkrečias pareigas norite eiti", – siūlo psichologė.
Antras žingsnis – įvertinti, ar tai realu, ir nustatyti maksimalią ir minimalią ribas. Tarkim, norėčiau uždirbti dvigubai daugiau nei šiemet, bet neblogai bus, jei pajamos padidės bent 20 procentų. Maksimaliam tikslui pasiekti reikia numatyti daugiau laiko: ne metus, o tarkim, dvejus ar trejus.“ Trečias žingsnis – nutarti, kas padės tai padaryti ir kas gali sutrukdyti. Tai gali būti asmeninės savybės, žinios, gebėjimai, taip pat – žmonės, aplinkybės, nauji informacijos šaltiniai.
Tarkim, nutarėt kitąmet mokytis italų kalbos. Numatykite, kada ir kaip dažnai tai darysite, susiraskite mokytoją, suskaičiuokite, kiek tai kainuos. Jei nutarėt du vakarus per savaitę mokytis italų, du – eiti į sporto salę, lankyti meno terapijos kursus ir skirti daugiau laiko šeimai, akivaizdu, kad tokie dideli planai baigsis visišku fiasko.
Įvertinkite, dėl ko tai darote
„Jei metate rūkyti tik norėdamas įrodyti sau ir kitiems, kad tai galite padaryti, valią rodysite veikiausiai neilgai. Dažnai žmonės išsikelia daug, bet neesminių, iš kitų nusižiūrėtų tikslų: sportuosiu, rūpinsiuosi sveikata, mokysiuosi. Tik ar jums tikrai to reikia? Kur kas lengviau siekti to, kas kyla iš būtinybės. Priremti prie sienos sveikatos problemų, savaime pradedame labiau rūpintis sveikata ar mityba, pajutę pinigų stygių, mąstome, kaip jų uždirbti daugiau“, – sako E. Masalskienė. Norite keisti darbą, nes trūksta pinigų? Pagalvokite, galbūt galima šį tikslą pasiekti ir neatsisakant įprasto darbo, bet paieškojus papildomų pajamų šaltinių.
„Per ilgai užsibuvus viename darbe, atsiranda automatizmas, o jis žudo kūrybiškumą. Jei gerai darote tik vieną dalyką ir esate įpratęs tik prie tam tikros darbo aplinkos, tampate nesaugus. O jei jūsų darbo vieta bus panaikinta? Liksite be nieko. Mokydamiesi ko nors nauja, lengviau prisitaikome, nustojam bijoti nežinomybės, tampame lankstesni, – sako ji. – Šiuolaikinis gyvenimo tempas labai didelis, žmogus gyvena vis ilgiau, tad vargiai gali išvengti pokyčių. Jei šių bijote, skubantis gyvenimas vieną dieną gali jus išmesti į užribį kaip nereikalingą kliūtį.“
Nebūtina daryti radikalių pokyčių – kartais užtenka užsirašyti į kokius nors kursus, paprašyti kitokio pobūdžio užduočių arba pereiti į panašaus profilio, bet kitą įmonę. „Reikia išlįsti iš savo kiauto, kad pamatytumėt, kas dedasi kitur“, – sako E. Masalskienė. Tiesa, ji perspėja, kad kartais nesibaigiančiu mokymusi žmonės dangsto baimę veikti – prieš atidarydamas įmonę, dar turiu pasimokyti buhalterijos, vadybos, pasidomėti rinkos tyrimais, sudalyvauti seminare apie lyderystę ir pan. Tokie „amžini studentai“ taip ir pasensta, niekur nepritaikę savo žinių. Kur riba? „Man patinka Dalai Lamos palinkėjimas kiekvienais metais nors kartą nuvažiuoti ten, kur dar nebuvai, ir pradėti mokytis to, ko nemokėjai. Ir ne taip svarbu, ar tai naudinga, ar tiesiog malonu. Tai gali būti ne tik nauja užsienio kalba, bet ir naujas šokis, eilėraštis“, – sako psichologė.
Atsikratykite nerimo
Kartais, net ir žinodami, kam mums to reikia, bijom, kad, pradėjus ką nors keisti, nebūtų dar blogiau. Psichologė sako, kad nereikėtų painioti baimės su nerimu. Baimės dažniausiai yra pagrįstos. Kai bijai, bet nežinai ko, tai yra nerimas. „Baimė padėjo mums išgyventi. Tie, kurie drąsiai ėjo į džiungles plikomis rankomis, dažniausiai iš jų negrįždavo. Mes esame palikuonys tų, kurie buvo atsargesni. Jie išliko todėl, kad ruošėsi blogiausiam“, – sako ji. Nerimas – sudėtingesnis jausmas, ir kovoti su juo sunkiau. Kuo greičiau keičiasi pasaulis, tuo labiau nežinom, ko iš jo laukti. Užsitęsęs stresas, užuot skatinęs veikti, paralyžiuoja.
„Yra daug įvairių metodų, padedančių suvaldyti nerimą. Vieni yra labiau moksliniai, kiti – ezoteriniai. Šiuo metu madinga domėtis senosiomis praktikomis, tarkim, šamanizmu, sufizmu ir kt. Jos padeda visiškai išjungti protą, jis pailsi, išsivalo, ir tuomet galima produktyviau dirbti. Be to, leidžia dalį atsakomybės perkelti ant likimo ar dievų pečių, tai palengvina atsakomybės naštą“, – teigia E. Masalskienė. Pasistenkim savo tikslų siekti be įtampos, atsipalaidavę. Užuot krimtęsi dėl tų dviejų darbų, kurių šiandien savo darbo knygelėje nepažymėjome pliusiukais, geriau pasidžiaukime tais penkiais, kuriuos vis dėlto padarėme“, – pataria E. Masalskienė.
Pesimizmas ar optimizmas?
„Pesimizmas kartais gelbsti, bet paprastai iš visų akinių spalvų geriausia rinktis švelniai rožinę, – sako psichologė. – Truputis optimizmo suteikia energijos, gerą nuotaiką ir skatina veikti, kai abejoji, ar pasiseks. Jei manau, kad pasiseks, einu ir rizikuoju. Jei netikiu sėkme, nedarau nieko. O jei nieko nedarau, tai niekas ir negali pasisekti.“
Per didelis optimizmas irgi gali pakišti koją. E. Masalskienė prisimena vieną kolegos klientui nutikusią istoriją: „Vienas verslininkas, prisiskaitęs saviugdos knygų ir prisiklausęs seminarų lektorių, taip susižavėjo pozityviu mąstymu, kad visai nustojo stengtis. Net prasidėjus ekonominei krizei, jis tikėjo, kad Visata pilna gerųjų jėgų, tad viskas susiklostys savaime. Pas psichologą jį atvedė žmona. Jei manote: „Viskas bus gerai, aš darysiu, bandysiu, ir vieną dieną man pavyks!“, tuomet puiku, bet jei tikitės, kad sėkmė aplankys net gulintį ant sofos, tai – jau nesveikas optimizmas.“
Svarbiausia – pradėti
Neurolingvistinio programavimo specialistai, sėkmės treneriai ir magijos žinovai tikina, kad svarbiausia – labai labai ko nors norėti. Jei tą norą vizualizuosime (aiškiai įsivaizduosime, kaip jis pildosi), užrašysime, tuo rašteliu apvyniosime magnetą ir dar perjuosime raudonu siūlu, noras pradės pildytis, net jei nieko nedarysime. Tiesa, gali būti, kad ne visai taip, kaip įsivaizdavome. Tarkim, užsimanėt mėlyno kraujo princo, o gavot girtuoklį mėlyna nosimi.
Burtai ir įsivaizdavimas gerai bent jau tuo, kad padeda aiškiau suprasti, ko iš tikrųjų norime. Vis dėlto norėti neužtenka. „Gera pradžia – pusė darbo!“ – tai mūsų protėviai suprato ir nelankę saviugdos seminarų. „Pradėti veikti – svarbiausia tikslo įgyvendinimo sąlyga, – šią tiesą patvirtina ir E. Masalskienė. – Labai svarbu padaryti pirmą žingsnį. Jei nutarėt mokytis užsienio kalbos, imkit telefoną ir užsirašykit į kursus. Rezultatų duoda ne tai, ko norim, o tai, ką darom.“
Mėnulis padės!
Dar lengviau pasieksite tikslų, jei atsižvelgsite į Mėnulio fazes. Astrologai pataria:
Per delčią – pasiruoškite! Sunku pradėti ką nors nauja, jei jūsų namai ir siela užgriozdinti senais rakandais ir problemomis. Per delčią išneškite iš namų šlamštą, susitvarkykite darbo stalą, atsiprašykite tų, kuriuos įžeidėte, ir atsisveikinkite su tais, kurių jums tikrai nereikia. Delčia – idealus metas atsisakyti žalingų įpročių, pradėti laikytis dietos.
Per jaunatį – planuokite! Pirmosios jaunaties dienos – geriausias laikas apmąstyti ateitį, tolimus ir artimus planus, tikslus. Tiesa, kol kas gali būti sunkoka numatyti būsimus rezultatus.
Per priešpilnį – pradėkite! Konkretiems žingsniams labiau tinka antroji jaunaties pusė bei priešpilnis. Tai geras laikas keisti darbą, užmegzti naujus santykius, taip pat imtis sveikos mitybos, sporto – jei nuosekliai darysite tai dvidešimt vieną dieną paeiliui, tikėtina, kad tai taps ilgalaikiu įpročiu.
****
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
