- Violeta Baublienė: tekėti gal ar ką…
- Grožio ekspertai išrinko: 7 šių metų geriausios priemonės
- Prieš celiulitą - liaudiškomis priemonėmis
- Penkios jauninančios šukuosenos
- Apie Šapranauską: žmonės jį matydavo linksmą, bet jis buvo pilnas graudulio
Jei pabandytume sudaryti išsamų žmogiškųjų nuodėmių sąrašą, anksčiau ar vėliau savo ilgą nosį į jį įkištų ir apkalbos. Žinoma, ši nuodėmė neskamba taip grėsmingai kaip „negeisk svetimo vyro ar svetimos moters“, o ir Biblija negrūmoja mums už paskalų skleidimą. Ir nors išmintingi žmonės sako, kad, neturint nieko gera pasakyti, geriau patylėti, galbūt visgi kartais yra kitaip?
Anot profesoriaus Laurent’o Bègue, maždaug 60 proc. suaugusiųjų pokalbių vyksta apie trečiąjį asmenį, tuo metu nedalyvaujantį pokalbyje. Tokie pašnekesiai dažnai turi ir vertinamąjį atspalvį. Nuo pat vaikystės mums bandoma įkalti į galvą, kad „apkalbėti yra negražu“, tačiau kartais tam tiesiog neįmanoma atsispirti. Ar prisimenate tą per kūną perbėgantį šiurpuliuką, kai jums pašnibžda į ausį: „tik tu niekam nepasakok to, ką tau dabar pasakysiu!“. Antropologas Robinas Dunbaras mano, kad apkalbos suveikė kaip svarbus evoliucinis veiksnys vystantis mūsų smegenims – kalbėti greičiausiai pradėjome dėl to, kad mums labai knietėjo ką nors apkalbėti. Kalbėdami apie nesančius šalia, mes įspėjame kitus, kaip jiems reikėtų elgtis su tais, kurių jie dar nebuvo sutikę. Psichoanalitikė Virginie Meggle mano, kad apkalbėti išmokstama dar vaikystėje. Vaikai, lygindami save su kitais, neretai tampa mažais niekšeliais, siekdami įrodyti tėvams savo pranašumą. Kai muštis ir stumdytis draudžiama, lieka vienintelis kelias nugalėti – viešai sumenkinti kitą.
Socialinis apkalbų pranašumas
Apkalbų universalumą ir socialinių poreikių atitikimą mokslininkai tyrinėja jau daug metų. JAV Kalifornijos universiteto atstovai pabandė atidžiau išanalizuoti apkalbų teikiamą socialinę ir psichologinę naudą.
„Dažnas pasakytų, apkalbos – tai blogis, – teigia sociologijos profesorius Robbas Willeris. – Tačiau jos atlieka svarbią funkciją.“ Apkalbėdami mes perduodame informaciją apie kai kurių žmonių netinkamą elgesį, taip apsaugome kitus. Anot R. Willerio, kartais mums reikia perduoti informaciją trečiosioms šalims apie tuos, kurių nėra šalia, tam, kad jie pasimokytų iš mūsų patirties. Aišku, šiuo atveju svarbu, kad žmonės kalbėtų tiesą ir neskleistų melagingų ir asmeninių istorijų, galinčių įskaudinti.
Kaip rašoma žurnale „Psichologija Tau“, dar vienas apkalbų pranašumas – jos neleidžia plisti patyčioms, išnaudoti darbuotojų ir netgi skatina bendradarbiavimą. Pasak minėtojo tyrimo vadovo Matthew Feinbergo, grupės, kurių nariams buvo leidžiama apkalbinėti vieniems kitus, buvo vieningesnės, o jų nariai – ne tokie savanaudžiai nei tų, kuriose apkalbos buvo uždraustos. Be abejonės, toks elgesys gali būti ir neigiamas, tačiau tyrimo autoriai neabejoja, kad apkalbos atlieka svarbų vaidmenį bendruomenės gyvenime.
Vienas naujausių tyrimų tvirtina, kad apkalbos netgi daro žmones geresnius. Įsivaizduokite, kad gaunate dešimt еurų. Iš jų tiek, kiek norite, galite atiduoti savo kolegai Jonui. Ta suma, kurią atiduosite jam, patrigubės, ir tada jis galės pasidalyti su jumis tiek eurų, kiek panorės. Tarkime, jūs, būdamas geraširdis ir patiklus žmogus, nutariate visus dešimt gautų eurų atiduoti Jonui. Kolegos kišenėje jau šlama trisdešimt eurų. Tačiau, užuot pasidalinęs, Jonas nutaria visus trisdešimt eurų... pasilikti sau!
Tokį pat žaidimą kartu su Jonu sumano pažaisti jūsų kolegė Rasa. Jūs turite progą įspėti Rasą. Kaip jūs jaučiatės ir ką pasakysite Rasai?
Šiame Kalifornijos universiteto mokslininkų atliktame eksperimente didžioji dalis žmonių susierzino ir net 96 proc. iš jų nutarė pranešti kitiems, kad Jonas yra nepatikimas ir savanaudis. Kadangi Jono poelgis juos suerzino, apkalbėdami Joną jie patys pasijuto geresni.
Apkalbų skleidimas – pranašumo prieš kitus pajautimas. Apkalbose slypi grėsmė: jei mane supykdysi, apie tave paskleisiu apkalbas. Apkalbėdami siunčiame žinutę kitiems, kad jaučiamės pranašesni už juos ir turime privilegijuotiesiems skirtos informacijos. Tiek evoliucinės, tiek socialinės psichologijos atstovai sutaria, kad apkalbos, nesvarbu, kokios jos būtų – teigiamos ar neigiamos, – ne ką mažiau pasako ir apie mus: ko mums reikia, ko mes norime ir ko, apkalbėdami kitus, tikimės patys.
Patikimas ginklas priešui nugalėti
Tačiau pakalbėkime apie šiek tiek kitokias apkalbas. Prosocialios, arba naudingos, apkalbos – tai reputaciją gadinanti informacija apie tą, kuris kenkia, apgaudinėja ir išnaudoja kitus.
Prosocialias apkalbas skleidžia žmonės, vertinantys sąžiningumą. Viename savo tyrimų profesorius M. Feinbergas pastebėjo, kad tie tiriamieji, kurie anksčiau jau buvo susidūrę su „savanaudžiu Jonu“ ir sąžiningumą laikė svarbia vertybe, aktyviau nei kiti skleidė prosocialias apkalbas. Jei esi linkęs kovoti už teisybę, atrodo, kad nubausti savanaudį Joną ir apsaugoti patikliąją Rasą tampa tarsi tavo misija, kurią tu privalai atlikti. Taip išsiskirdamas iš minios tu perspėji tuos, kurie gali nukentėti: „Klausykit, Jonas yra pasielgęs nesąžiningai, tad juo nepasitikėkite.“
76 proc. šiame tyrime dalyvavusiųjų buvo pasirengę net susimokėti, kad jiems būtų suteikta proga paskleisti žinią apie nenaudėlį Joną. Kiekvienas, už dalyvavimą tyrime gavęs po penkis dolerius, buvo pasiruošęs atiduoti ketvirtį sumos už tai, kad galėtų pranešti Rasai apie Jono savanaudiškumą.
Prosocialios apkalbos ne tik apsaugos Rasą nuo Jono kėslų, bet galbūt ir atgrasys Joną nuo savanaudiško elgesio ateityje. Tokios apkalbos turi net tris pranašumus: jos leidžia mums pasijausti kovotojais už teisingumą, apsaugo kitus nuo piktavalių išnaudojimo ir skatina potencialius išnaudotojus būti bendruomeniškesnius ir dosnesnius.
Šiaurės Karolinos universiteto profesorės Shimul Melwani atliktas tyrimas atskleidė dar vieną apkalbų aspektą. Jei skleidžiate apkalbas apie savo komandos narius, prarandate grupės narių pasitikėjimą, o komanda tampa susiskaldžiusi ir nebe tokia vieninga. Tačiau apkalbos apie kitos komandos narius gali sustiprinti jūsų komandos narių tarpusavio pasitikėjimą, skatinti bendradarbiavimą ir išardyti esamas vidines grupuotes. Bendro priešo įveikimas dažnai veikia kaip socialiniai klijai.
Tyrimai rodo, kad, kai žmonės žino, jog jų reputacija gali būti aptarta, jie linkę būti dosnesni. Tie, kuriems jų reputacija yra ypa svarbus koziris gyvenime, kartais net imasi konkurencinio altruizmo taktikos, – stengiasi tapti itin naudingi grupei, kad nebūtų atskirti nuo jos. O tie, kuriems jau yra tekę pajusti atskirties kartėlį, grįžę į bendruomenę elgiasi draugiškiau.
Jei nebūtų apkalbų
Jei mostelėjus burtų lazdele būtų galima išnaikinti visas pasaulio apkalbas, ar tokia darbovietė taptų tobula vieta dirbti? Lyg ir taip. Tačiau R. Willeris linkęs manyti, kad tokia tobula vieta sukeltų nemažai sumaišties ir nerimo. Įsivaizduokite, kad darbuotojo darbą stebi tik kolegos, o tuo, ką jie mato, negali pasidalyti su kitais. Taip pat darbovietę, kurioje vadovas negali atleisti iš darbo prasižengėlio, kol pats nepagavo jo už rankos. Panašu, kad darbas vyktų tik tuomet, kai visus akylai stebėtų vadovas, nes visų nedarbingų pirmadienio nuotaikų, veltėdžiavimo ir tinginiavimo niekas niekada ir nesužinotų.
Tad jei žodis „apkalbos“ jums vis tiek sukelia neigiamų asociacijų, jas galima pavadinti „informacijos apie reputaciją pasidalijimu“. Šiais laikais informacija dalytis kaip niekad lengva – keli klavišų ar mygtukų spustelėjimai ir tavo nuomonė jau nebėra tik tavo. Nors toks elgesys gali būti laikomas nepageidaujamu, akivaizdu, kad būtent tai dažnai gali atbaidyti nuo sukčiavimo, savanaudiškų paskatų ir piktnaudžiavimo bendruomenėje. Profesorius R. Willeris neabejoja, kad kalbame apie mechanizmus, verčiančius žmones elgtis sąžiningai ir būti dosnius vienose situacijose, ir keisti elgesį, kai situacijos tampa anonimiškos.
Nauji santykiai per... apkalbas
Norite, kad jūsų kolektyvas būtų vieningesnis ir draugiškesnis? Apkalbos gali būti puiki priemonė užmegzti ir sustiprinti ryšius tarp darbuotojų. Tuo neabejoja psichologijos profesorius Frankas McAndrewas. Anot jo, kai darbuotoją pasiekia informacija iš jo kolegos, jis jaučiasi galingesnis, labiau mėgstamas, pajunta, kad juo rūpinamasi. Šiuo atveju apkalbos tampa labiau pagalbininku nei kenkėju.
Apkalbos sukelia problemų tada, kai žmonės aptarinėja neigiamus dalykus arba skleidžia paskalas, kurstančias tolesnes intrigas. Kanados psichikos sveikatos asociacija (angl. Canadian Mental Health Association) siūlo vienintelį būdą sumažinti neigiamų paskalų skleidimą – skatinti pozityvias apkalbas. Tegul darbuotojai laisvai apkalba kitus su sąlyga, kad aptariama informacija bus tik gera. „Tiems darbuotojams, kurie nuolat jaučiasi neišgirsti, apkalbėjimas gali tapti puikiu įrankiu“, – sako Donna Eder, knygos „Suaugusiųjų apkalbų strategijos“ (angl. „Strategies of Adult Gossip“) bendraautorė. Kai nesi kolektyvo siela, dažnai jauti, kad tavęs niekas niekada negirdi. Tačiau jei išklausai srautą apkalbų, savivertė iškart išauga.
„Apkalbos mums suteikia informacijos, kaip elgtis su kitais žmonėmis“, – teigia F. McAndrewas. Pirma mus pasiekia žinia, kaip vienas ar kitas žmogus pasielgė, o tada būna be galo smalsu sužinoti, ką kiti mano apie tokį jo poelgį. Štai kodėl po internetinių portalų straipsniais apie įžymybes nusidriekia šimtai komentarų, kuriuos neretai skaityti būna gerokai įdomiau nei patį straipsnį.
Vyrai ar moterys?
Jei paklaustume, kas labiau mėgsta apkalbinėti ir skleisti gandus, dauguma nė nemirktelėję patvirtintų – moterys. Tyrimo, paskelbto „Bendrosios psichologijos apžvalgoje“ (angl. „Review of General Psychology“), rezultatai parodė, kad skirtumas, kuri lytis labiau linkusi apkalbėti kitus, labai menkas. Ir tie skirtumai – apkalbų temos. Ne darbo metu vyrai, nors ir sunku tuo patikėti, dažniau apkalbinėja pramogų pasaulio garsenybes, sportininkus, politikus ir atsitiktines pažintis. O moterys mieliau aptarinėja šeimos narius ir artimus draugus. Tačiau darbe tiek moterys, tiek vyrai yra to paties nusikaltimo bendrininkai.
Priėmimas į šių metų studijas pradėtas, daugiau informacijos:
„iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
