Kaip manote, ar įmanoma pamilti svetimą vaiką kaip savo? Ar kraujo ryšys tikrai toks svarbus?O kas yra svetimas vaikas? Kaip sakė vienas italas globėjas, reikia išmokti ne svetimą vaiką mylėti kaip savo, o savo – kaip svetimą. Biologiniai vaikai irgi yra mums duoti, jie nėra mūsų nuosavybė. Vieni galbūt turi dovaną gimdyti, bet neturi gebėjimų užauginti. Kiti atvirkščiai – turi dovaną auginti, bet neturi galimybės pagimdyti. Reikėtų nebijoti pasinaudoti tomis dovanomis, kurias turime. Mūsų mentalitetui būdingas savininkiškumas. Žmonės mano, kad, pratęsdami savo giminę, perduodami genofondą, įprasmina savo buvimą. Tačiau nesuvokiama, kad pats gyvenimas jau yra vertybė.
Nemažai svetimus vaikus globojančių žmonių kankinasi, kad nepajėgia jų mylėti taip, kaip norėtų, jaučia jiems fizinį ar emocinį šaltumą.
Ne visai išmintinga tiek daug dėmesio skirti savo jausmams. Žmonės, veikiami filmų, knygų, susikuria tam tikrus vaizdinius, kaip reikia vaiką mylėti, kaip idealiai visa tai atrodys, ir kremtasi, jei tas vaizdinys neatitinka realybės. Svarbiau suvokti tikslus, kodėl tas vaikas gyvena su mumis. Jei siekiame suteikti vaikui tokį svarbų dalyką kaip šeima, kad ir kokių problemų kiltų, jos neatrodys neįveikiamos.
Turbūt būna ir kitokių tikslų – noras išspręsti savo vienatvės, menkos savivertės ar kitas problemas?
Mes su kolegomis atradome apytikslę statistiką – maždaug viena šeima iš penkiolikos, imdama globoti vaiką, sprendžia savo asmenines problemas. Prieš ryžtantis šiam žingsniui, reikėtų gerai pasverti, kokie motyvai skatina tai daryti. Ar ta globa nėra žaidimas, bandymas suteikti savo gyvenimui įvairovės? Rengdami globai įtėvius ir globėjus, padedame šeimai suprasti tą tikslą.
Žmonės, ypač tie, kurie patys vaikų negloboja, neretai žaidimu vadina ir savanorišką globą, kai vaikas negyvena šeimoje nuolat, bet reguliariai joje lankosi. Ką manote apie tai?
Jei tai daroma iš širdies, su meile, tai – neįkainojami išgyvenimai. Kritiniais gyvenimo momentais jie gali vaiką labai palaikyti. Tai suteikia svarbios gyvenimiškos patirties, nes vaikai iš globos institucijų išeina gyvenimui nepasiruošę. Tarkim, nesupranta, kodėl reikia saldinti arbatą, nes visada gauna jau pasaldintą. Atėję į parduotuvę, klausia, kurie kiaušiniai skirti virti, o kurie – kepti. Aišku, jei tie susitikimai vyksta neplanuotai – tik tada, kai globėjas užsimano, vargu ar tai galima vadinti globa.
Būna, kad vaiko nepripažįsta artimieji. Gerbti jų pasirinkimą ar, priešingai, kelti ultimatumą: arba priimat jį kaip šeimos narį, arba su jumis nebendraujame?
Jei taip pasakytumėte, tai būtų labai didelė dovana tam vaikui. Tačiau neverta iškart visko kapoti kirviu. Pamažu pratinkite aplinkinius prie to, kad jis yra šeimos dalis. Nebūtinai tai pavyks iš karto. Viena diena gali būti gražesnė, kita gal prastesnė, bet turite galimybę ugdyti tą aplinką, kurioje esate. Patirtis rodo, kad taip pasiekiama labai neblogų rezultatų.
Kartais, nepaisant gerų norų ir pastangų, santykiai nesiklosto. Ar tokiu atveju tinkamiausia išeitis – atsisakyti globos? Juk ir tuokdamiesi tikime, kad tai visam gyvenimui, tačiau skyrybų ne tiek jau mažai.
Negalima išvesti tokios paralelės. Manau, kad, kalbant apie vaiko ir suaugusiojo santykius, atsakomybė tenka suaugusiajam. Nes kitaip galime nueiti iki visiško absurdo. Kita vertus, ir santuokoje, ir globojant vaiką, neretai susiduriama su ta pačia problema – iš kito žmogaus tikimės, kad jis elgsis taip, kaip mes sugalvojome ir kaip norime. Jeigu jis taip nesielgia, paleidžiame į visas keturias puses ir ieškome tokio, kuris atitiktų mūsų lūkesčius. Mokykimės priimti žmogų tokį, koks yra, atsižvelgdami į jo gyvenimišką patirtį. Atsisakymas vaikui yra labai skaudus, tai gali sugriauti jo savivertę. Krizės – natūralus dalykas. Tai nutinka visiems. Nebijokime kreiptis pagalbos į kitus, pripažinti, kad darome klaidų. – vaikai sugeba atleisti.
Ką patartumėte tiems, kurie nori globoti svetimą vaiką, bet niekaip negali apsispręsti, ar gebės?
Labai džiaugiamės tais žmonėmis, kurie negali apsispręsti. Iš tiesų pernelyg sunku vieniems nuspręsti, ar pavyks pasidalyti su vaiku savo šeima, kas jam bus naudinga, o kas ne. Tai didelė atsakomybė, ir ji neturėtų būti vienos šeimos reikalas. Verta ja pasidalyti su bendraminčiais, specialistais. Lankydamiesi mokymuose, žmonės gali „pasimatuoti“ globėjo vaidmenį, ima geriau suprasti vaiką, o tai padeda apsispręsti ir sumažina galimų problemų riziką.
