Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Eglė Aukštakalnytė-Hansen: kokias ligas išduoda jūsų išorė
- Savaitės ikona. G. Martirosianaitė: ką ji daro, kad atrodytų „velniškai gerai“
- Kiek metų išdirbti vienoje įmonėje yra normalu?
- Kaip papuošalai gali atspindėti moters charakterį
- Varškės švilpikai
Dar vaikystėje mažos mergaitės, supdamos savo lėlytes, įsivaizduodavo, kad užaugusios turės tikrų vaikučių. Tam laikui atėjus, susiradus mylimą vyrą, sukūrus šeimą, tarsi savaime suprantama – ateina laikas gandrams. Tačiau ar tikrai esame pasiruošę ir norime turėti mažųjų palikuonių, o gal tai darome, nes reikia? Vaikai – gyvenimo džiaugsmas, tačiau yra žmonių, kurie turi kitokių ateities planų ir vaikų juose nėra.
Tėvystės instinktas
Dauguma suaugusių žmonių nori ir siekia susilaukti atžalų. Pats poreikis daugintis nulemtas evoliucijos. Tačiau dauginimosi instinktas neturi nieko bendra su noru turėti vaikų ir jais nuoširdžiai rūpintis. Būti gerais tėvais išmokstama. Įdomu ir tai, kad žmogus gali mylėti ne tik savo biologinį vaiką. Jau įrodyta, kad prieraišumas, stiprios emocijos yra daug stipresnės už biologinį ryšį. Ir tai ypač būdinga vyrams, kurie gali būti puikiais patėviais tiems vaikams, kurių mamą myli.
Nors visais laikais motinystė visuomenėje buvo svarbi ir pageidaujama, mokslininkė Élisabeth Badinter, tyrusi įvairius motinystės aspektus per keturis šimtmečius (XVII–XX a.), priėjo prie išvados, kad motinystės instinktas yra mitas. Ji neaptiko nė vieno dalyko, kas būtų būdinga visoms mamoms visais laikais. Priešingai, pastebėtas visiškas motiniškų jausmų permainingumas, priklausantis nuo kultūrinės aplinkos, ambicijų, baimių ir pan. Mokslininkė tyrė tris pagrindinius moters vaidmenis: mamos, žmonos ir laisvai save realizuojančios moters. Skirtingomis epochomis vienas šių vaidmenų būdavo svarbiausias. Pavyzdžiui, iki XVIII a. pabaigos daugelyje šalių moters meilė vaikui buvo visiškai individualus, tik nuo jos priklausantis dalykas. Svarbiausia moters pareiga buvo pagimdyti, o meilė vaikui dažnai priklausydavo nuo jo lyties, gimimo eiliškumo (mylimiausi būdavo pirmagimiai berniukai). Tėvai gana nesunkiai išgyvendavo vaikų netektis, tai pagrindžia ir posakis: „Dievas davė, Dievas ir paėmė.“ Dažnai būdavo atliekami abortai ar paliekami nepageidaujami vaikai. Visuomenė šaltai reaguodavo į vaikų dingimą, ligas ar žūtis. Tik vėlesniais laikais meilė vaikui pasikeitė ir darėsi panašesnė į dabar mums suprantamą ir priimtiną.
Vis dėlto visiškai biologinės tėvystės instinkto aspekto atmesti negalima. Apie 1960 m. mokslininkai aptiko tėvystės hormonu vadinamą hipofizės išskiriamą prolaktiną. Šis hormonas skatina lytinį brendimą, vaisingumą, pieno liaukų vystymąsi ir žadina būtent motinystės instinktą. Jei būsimasis tėvas rūpinasi būsima mamyte ir vaikeliu dar nėštumo metu, dalyvauja gimdyme, jo organizme taip pat pasigamina daugiau prolaktino. Toks vyras labiau myli ir rūpinasi savo vaikais nei tie, kurie laukimosi ir gimdymo procese dalyvavo nedaug.
Nagrinėjant motinystės prigimtį, pastebėta, kad moterų siekis tapti motinomis ir pasiaukojamai rūpintis savo vaikais, pradedant ilgu mažylio laukimosi laikotarpiu, gimdymu ir maitinimu, yra užkoduotas gamtos.
Moters pašaukimas
Lietuvių etnologiniuose šaltiniuose pateikiamas moters vaidmens apibrėžimas, kuris buvo aktualus iki pat XX a. pradžios. Pagrindinė ištekėjusios moters pareiga buvo gimdyti vaikus. Kaip teigia etnologė Pranė Dundulienė, dar XIX a. neturėti vaikų buvo didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines, Dievo bausmė ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties. Buvo šventai tikima, kad mirusiai ištekėjusiai moteriai, kuri nepagimdė vaikų, aname pasaulyje reikės klaidžioti tamsybėse, mirkti iki juosmens vandenyje. Laikai pasikeitė ir moterys, dėl bet kokių priežasčių neturinčios vaikų, nebėra smerkiamos. Vis dėlto visuomenė nėra abejinga sutuoktiniams, neauginantiems atžalų. Tokios poros yra stebimos ir tiek giminės, tiek pažįstami bei artimieji dažnai pasmalsauja: „O kada?“ Vis dar sunku tiesmukai pareikšti: „Mes nusprendėme neturėti vaikų. Mums taip geriau.“ Nevaisingas poras visi užjaučia, bet, jei toks sprendimas priimamas turint visas galimybes gimdyti vaikus, tai jau sunkiai suprantama. Šiuo metu JAV, Didžiojoje Britanijoje maždaug viena iš penkių moterų, kurių vaisingumo laikotarpis jau eina į pabaigą, nė karto negimdė.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje tokių buvo viena iš dešimties. Aišku, į šį skaičių įeina ir moterys, kurios norėjo susilaukti vaikų, bet dėl įvairių gyvenimo aplinkybių to padaryti negalėjo. Knygos „Dviejų gana: porų, pasirinkusių gyvenimą be vaikų, vadovas“ (angl. „Two Is Enough: A Couple’s Guide to Living Childless by Choise“) autorė Laura S. Scott apklausė moteris, pasirinkusias negimdyti. 26 proc. jų teigė, kad nenori vaikų dėl asmeninės laisvės ir nepriklausomybės suvaržymo arba nenoro prisiimti per didelės atsakomybės už vaikus. Net 74 proc. moterų atsakė, kad jos vaikų nenori todėl, kad tiesiog neturi motinystės instinkto. Pati L. S. Scott teigia maniusi, kad, kai jai sueis 35-eri, pradės tiksėti biologinis laikrodis ir motinystės instinktą lemiantys hormonai užlies smegenis, bet tokia diena jai taip niekada ir neatėjo. Manoma, panašiai besijaučiančių moterų yra apie 6 procentus.
Sociologė K. Park teigia, jog moterys ir vyrai, pasirinkę laisvą nuo vaikų gyvenimą, yra puikiai išsilavinę, labai pasinėrę į profesinę veiklą, gyvena miestuose, yra ne tokie religingi, liberalesnių pažiūrų. Mokslininkus labai domina klausimas, kodėl kai kurios moterys nenori gimdyti vaikų, juk tai taip svarbu žmonių rūšiai išlikti. Kadangi tokių moterų nėra daug, šis klausimas dar įdomesnis. Kol kas aptikta, kad nenorinčioms turėti vaikų moterims būdingas aukštesnis testosterono (vyriškumo hormono) lygis arba dar pačios būdamos mamos įsčiose jos buvo veikiamos aukštesnio nei vidutinis šio hormono lygio. Vis dėlto mokslininkai mano, kad biologija šiame pasirinkime neatlieka svarbiausio vaidmens. Tai lemia keletas aspektų: biologinis, kultūrinis ir atsiradusi galimybė visiškai reguliuoti savo galimybę pastoti.
Įdomus Satoshi Kanazawos tyrimas rodo, kad dažniausiai sąmoningai nesusilaukti vaikų nusprendžia daug aukštesnį nei vidutinį intelekto koeficientą turinčios moterys. Kuo šis rodiklis aukštesnis, tuo nenoras turėti vaikų stipresnis. Yra mokslininkų, teigiančių, jog laimė, aplankanti tėvus gimus kūdikiui, tėra iliuzija, bet daugiausia laiko gimdytojai praleidžia rūpindamiesi kūdikių ir vaikų priežiūra, gamindami maistą, tvarkydamiesi ir skalbdami, spręsdami auklėjimo ir mokyklinius vaikų reikalus, o tai neatneša daug džiaugsmo. Realiai įvertindamos tokią perspektyvą aukštais intelektiniais gebėjimais išsiskiriančios moterys ir nusprendžia negimdyti atžalų.
Sąmoningas sprendimas
Žmonės, nusprendę nesusilaukti vaikų, ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų valstybėse jaučiasi nesuprasti ir bando vienytis bei palaikyti vieni kitus dėl savo pasirinkimo gyventi be vaikų. Yra nemažai interneto portalų, kuriuose bendrauja būtent tokios šeimos. Juose skelbiama, kad gyvenimas be vaikų – sąmoningas pasirinkimas, o vaikų neturėjimas leidžia daugiau laiko skirti sau ir savo mėgstamai veiklai. Galbūt skamba kiek savanaudiškai, tačiau vargu ar būtų protinga versti gimdyti ir auginti vaikus, jei to iš tiesų nenorima. Mičigano universiteto mokslininkė J. Barber ištyrė daugiau nei 3 tūkst. besilaukiančių moterų, norėdama išsiaiškinti, ar nepageidaujama motinystė turi įtakos vaikų auginimo kokybei. Ji klausė moterų, ar jos planavo nėštumą ir, jei neplanavo, ar apskritai kada nors norėjo turėti vaikų. Iš visų tyrime dalyvavusių moterų 60 proc. tai buvo planuotas nėštumas, 30 proc. neplanuotas, bet apskritai jos nebuvo prieš vaikų auginimą ir vaikų susilaukti kada nors vėliau jos norėjo (arba jų jau turėjo). O 10 proc. atsakė, kad pastoti nenorėjo ir apskritai vaikų susilaukti niekada neketino. Vėliau tyrusi šių moterų ir vaikų santykius, J. Barber pastebėjo, kad tiek neplanuotų, tiek visai nelauktų vaikų ryšys su tėvais daug šaltesnis nei planuotų vaikų. Su neplanuotais ir nelauktais vaikais tėvai praleidžia nedaug laiko, retai ir nesistemingai užsiima atžalų ugdymu, nesistengia, kad jų laisvalaikis būtų įdomus ir turiningas. Be to, šiems vaikams tėvai taikė griežtesnes bausmes, net palyginti su lauktais broliais ir seserimis tose pačiose šeimose, jei jos turėjo daugiau vaikų. Šis tyrimas tik vienas iš daugelio bylojančių, kad dauguma nelauktų vaikų yra nepakankamai mylimi savo tėvų. Tada natūraliai kyla klausimas, ar verta skatinti žmones susilaukti vaikų, jei šie jų visai nenori.
Dž. Vivers, tyrusi sutuoktinių poras, pasirinkusias gyvenimą be vaikų, išskyrė keletą pagrindinių tokio pasirinkimo priežasčių. Vienos poros iš esmės nemėgsta kūdikių ir vaikų. Nors dauguma žmonių dėl biologinių ir socialinių aspektų jaučia poreikį globoti kūdikius ir vaikus, visada yra tokių, kuriems tai kelia nemalonių jausmų. Kitos poros, pajutusios gyvenimo be vaikų pranašumus, nenori nieko keisti, joms tiesiog gera gyventi sau. Tokie žmonės paprastai nejaučia vaikams priešiškumo, bet ir nenori jų auginti. Tretieji lyg ir norėtų vaikų, bet dėl įvairiausių priežasčių juos vis atidėlioja, kol galų gale lieka gyventi be vaikų. Greičiausiai taip nusprendžia, nes nebenori nieko keisti, taip yra patogu, „paskui“ virsta „niekada“.
Kodėl moterys nenori turėti vaikų?
Nenori gimdyti. Suprantama, kad kai kurioms moterims devynis mėnesius nešioti kūdikį neatrodo nuostabus dalykas. Juk nėštumas susijęs su dideliais pokyčiais, atsakomybe už mažą žmogų. O kur dar nėščiųjų toksikozė, kojų tinimas, didžiulis pilvas, kurio nenusiimsi. Tai neatrodo labai patrauklu. Be to, daugelis moterų bijo gimdyti, apie gimdymą galvoja kaip apie begalinį skausmą ir košmarą. Jeigu vaikų nesinori dėl nėštumo ir gimdymo baimės, verta pasidomėti daugybe sėkmingų nėštumo ir gimdymo istorijų. Būtina apsilankyti pas psichologą ir su juo aptarti savo nerimą, baimes, nuogąstavimus. Galbūt pasirodys, kad tai ne taip jau ir baisu.
Nenori vaikų. Kai kurios moterys, pabendravusios su jaunomis mamytėmis, nusprendžia, kad motinystė ne joms. Juk baisu klausytis, kaip sunku kasdien prižiūrėti vaikus, kęsti jų kaprizus, skirti jiems be galo daug laiko. O dar pastebėjusios tuos amžinai zirziančius ir nuolat dėmesio reikalaujančius mažylius supranta, kad vaikai joms apskritai nelabai prie širdies. Bandyti įveikti susierzinimą, kurį kelia mažyliai, turbūt neverta, nes per prievartą vaikų nepamėgsite. Vis dėlto vaikų nemėgimas gali reikšti tai, kad jūs pačios viduje esate užslopinusios vaiką, o tai kažin ar gerai. Galbūt gyvenime į viską reaguojate per daug rimtai. Dėl to jums nepriimtinas vaikų šėliojimas, nes jie daro tai, ko jūs sau jokiu būdu neleidžiate. Prisiminkite save vaikystėje. Ką jūs mėgdavote, apie ką svajodavote?
Kol kas ne laikas gimdyti. Taip visai gali būti. Juk visi bandome planuoti savo gyvenimą, įsivaizduojame, ką kokiu gyvenimo laikotarpiu galėtume daryti. Atžaloms taip pat turi ateiti laikas. Visiems jis ateina skirtingai. Ramiai planuokite savo gyvenimą. Ir, jei į savo gyvenimo planą įtrauksite vaikus, jų susilaukite palankiu metu. Tada, kai jaučiatės pasirengusios motinystei.
Laimingas gyvenimas be vaikų. Dauguma moterų sąmoningai nusprendžia nesusilaukti vaikų visai ne todėl, kad ir taip labai vargsta. Paprastai šioms moterims labai sekasi gyvenime, ypač darbinėje srityje. Jos karjeristės, daug pasiekusios, finansiškai nepriklausomos. Jos atostogauja keletą kartų per metus, dėvi puikius drabužius, linksminasi su draugėmis, keičia mylimuosius. Taigi visai nesinori puikaus gyvenimo dėl savęs apkrauti motinystės atsakomybe bei rūpesčiais. Kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią. Ir, jei patinka gyventi dėl savęs, turbūt taip ir turi būti. Vis dėlto kartais verta sustoti ir apmąstyti savo gyvenimo vertybes. Galbūt įsisukus į kasdienius įpročius nebelieka laiko pasvarstyti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Ar tikrai taip noriu gyventi nuolat? Ar taip gyventi nuolat man pavyks? Jei taip, tada viskas gerai. O gal giliai širdyje norisi ir ko nors kito, tik vis tam nesiryžtate?
Nenori vaikų ir tiek. Būna, kad moterys tiesiog nenori vaikų. Atrodo, ir mažyliai patinka. Bet pagalvojus, kad tektų nuolat rūpintis vaiku, nesinori. Lyg ir visos sąlygos tam yra: ir mylimas vyras, ir gera materialinė padėtis, ir darbe viskas gerai, o norisi kūdikį atidėlioti. Noro gimdyti nėra. Svarbu tokiu atveju savęs neprievartauti ir nekaltinti. Juk neįmanoma savęs priversti svajoti apie tai, ko nesinori. Daug geriau bandyti susivokti, o tai geriausiai gali padėti padaryti specialistas.
Kodėl vyrai nenori vaikų?
Reikia paminėti, kad apskritai 93 proc. vyrų baiminasi susilaukti vaikų. Pažįstamas vyras, auginantis tris vaikus, yra užsiminęs: „Kiekvienąkart, kai žmona pasakydavo, jog vėl laukiasi, man trumpam pakirsdavo kojas, apimdavo nepaaiškinamas nerimas.“ Taigi stipriosios lyties atstovus galima nuraminti, kad neaiškūs jausmai galvojant apie besiartinančią tėvystę yra normalu. Taip jaučiasi daugybė vyrų.
Jaudina atsakomybė. Dauguma vyrų nerimauja, ar jie taps gerais tėvais, ar sugebės tinkamai auklėti ir gerai finansiškai aprūpinti savo atžalą. Kartais vyrai nėra įsitikinę, ar sugebės būti atsakingi tėvai. Baimė dar stipresnė tų, kurie patys užaugo be tėvo, nematė vyro šeimoje pavyzdžio. Tokiu atveju verta pabendrauti su draugais, kurie jau turi vaikų, dažniau pas juos apsilankyti. Moterys, matydamos, jog partneriams sunku, turi juos palaikyti ir padrąsinti, kad visas problemas įveiks kartu.
Ne ta moteris. Kartais vyras tiesiog jaučia, kad būtent su šita moterimi nenori turėti vaikų. Visi jo poelgiai byloja, kad rimtesniems dalykams jis nepasiruošęs būtent palaikydamas šiuos santykius. Tuomet tikrai neverta vyro spausti priimti rimtus sprendimus, nes iš to nieko gero neišeis. Geriau tiesiog palaukti ir pažiūrėti, kur santykiai nuves.
Materialiniai dalykai. Vyrui karjera ir gebėjimas uždirbti, išlaikyti šeimą dažniausiai yra svarbiausi klausimai. Jis gali atidėlioti vaikų gimimą dėl, jo manymu, netvirtų ar nepakankamų pajamų. Moteris švelniai gali bandyti patikinti vyrą, kad materialiniai dalykai nėra svarbiausi. Daug svarbiau meilė ir dėmesys vaikeliui.
Neigiama šeiminė patirtis. Jei tai ne pirma santuoka ir vyras jau turi neigiamos patirties, prisiminimų apie ankstesnes šeimines, vaikų auginimo problemas, gali būti, kad jis nebenorės kuo realiau įsivertinti, ar jo ir partnerės norai sutampa.
Pavydas būsimam kūdikiui. Kai kurie vyrai baiminasi, jog pagimdžiusios kūdikį moterys visą laiką ir dėmesį skirs tik jam, todėl pablogės jų tarpusavio santykiai. Moterys turi nuraminti vyrą, kad dėmesio jis mažiau gaus tik laikinai, o, visiems trims apsipratus būti kartu, viskas susitvarkys. Be to, būtina vyrą kuo daugiau įtraukti į vaikelio auginimą, kad jis jaustųsi svarbus šeimoje.
Sveikatos problemos. Vyrai, dėl sveikatos problemų negalintys susilaukti vaikų, linkę ne spręsti tuos sunkumus, o apsimesti, kad jų nėra. Iš tikro vyrams tai labai skaudu, todėl jie linkę geriau apskritai nepaisyti šio gyvenimo aspekto. Svarbu vyrą palaikyti ir švelniai paskatinti imtis spręsti sveikatos problemas. Šiais laikais medicina daro stebuklus, todėl verta išbandyti įvairius gydymo būdus.
Vis dėlto, jei vyras aiškiai žino ir tvirtina, kad nenori vaikų, verta į tai įsiklausyti ir nebandyti priversti jo persigalvoti. Tiek vyrai, tiek moterys esame suaugę žmonės, geriausiai žinantys, ko gyvenime norime ir ko ne. Šiuo klausimu partnerių nuomonės turi visiškai sutapti.
Gyvenimas ne tik gražus, bet ir sudėtingas, nes ateina laikas, kai tenka priimti atsakingus, labai svarbius sprendimus. Toks yra ir sprendimas turėti ar neturtėti vaikų. Kai kuriems jis paprastas, nes jie žino, kad vaikų nori. Kitiems sunkiau, nes supranta, jog atžalų gimdyti lyg ir nenori, bet galbūt reikėtų. Tretieji išvis neturi tokio pasirinkimo ir dažnai dėl to kankinasi. Kiekvienas turime teisę priimti savo sprendimą, nuostabu, kai galime rinktis. Svarbiausia likti sąžiningam su savimi.
Priėmimas į šių metų Psichologijos akademijos studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt.
