Šių dienų skaitomiausi:
- Jei turėčiau terasą...
- 10 geriausių Kanų įvaizdžių: ko verta iš jų pasimokyti?
- Geriausias visų laikų pratimas norintiems atsikratyti antsvorio
- Horoskopas savaitei: laukia labai emocingas laikotarpis
- Naminis žemės riešutų sviestas - neįtikėtinai paprasta!
Daug metų humoras buvo ir išlieka mįslė tyrinėtojams. Arnoldas Glasowas, kultinis amerikiečių humoristas, yra sakęs: juokas – centrinę nervų sistemą raminantis ir nerimą šalinantis vaistas be jokių šalutinių poveikių. Garsus amerikiečių politikos apžvalgininkas ir rašytojas Normanas Cousinsas tvirtino, kad juokas – puiki priemonė staigioms emocijoms palydėti. Ir nors nė vienas iš jų nėra nei psichologas, nei humoro tyrinėtojas, jų pastebėjimai atskleidžia, kaip atsirado humoras ir kam jis mums reikalingas.
Natūraliausia emocija
JAV neurobiologas dr. Robertas Provine’as beveik du dešimtmečius tyrė humorą. Anot jo, juokdamiesi išleidžiame garsus ir reiškiame emocijas, kurios kyla iš pačios mūsų biologinės prigimties. Juokas nėra tik žmonėms būdinga savybė. Ji atsirado kaip psichologinė reakcija į kutenimą. Beždžionės ir šiandien tebeturi senovinį „pūškuojantį“ juoką, kuris pasigirsta gyvūnams žaidžiant ir kutenant vienam kitą. Šis „pūškavimas“, tikėtina, ir išsivystė į mūsiškąjį „cha-cha-cha“. Mokslininko aiškinimu, vystantis smegenims, juokas įgavo galingą socialinę funkciją – susieti žmones.
Vyrų ir moterų juokas
Evoliucinės psichologijos atstovas prof. dr. Geoffrey Milleris tvirtina, kad mūsų protėviams, bėginėjusiems Afrikos savanose, humoras buvo bevertis. Jo prireikė tik atsiradus būtinybei ieškoti seksualinio partnerio.
Mokslininkas dr. R. Provine’as, atlikęs tyrimą išsiaiškino, kad tiek vyrai, tiek moterys juokiasi daug, tačiau moterys visgi juokiasi dažniau. Moterys dažniau kvatoja, o vyrai dažniau būna tie, kurie sukuria juoką sukeliančias situacijas. Tuo vyrai išsiskiria visose kultūrose ir juokų iniciatoriais tampa jau vaikystėje. Prisiminkite didžiausią mokyklos ar klasės pokštininką – neabejotinai tai buvo vyrukas. Dėl tos pačios priežasties pramogų ir kino pasaulyje mus juokinančių ir komedijose vaidinančių vyrų yra kur kas daugiau nei moterų.
Ar juokas gali turėti įtakos ieškant partnerio? Kai kam – taip. Atlikus tyrimą su pažinčių skelbimais, išaiškėjo, kad net 62 proc. moterų savo skelbimo tekste minėjo humoro jausmą kaip pageidautiną vyro savybę. Pasirodo, moterys ieško vyrų, kurie gali jas prajuokinti, o vyrai mielai tai daro. Austrijos Vienos universiteto mokslininkai dr. Karlas Grammeris ir dr. Irenäusas Eibl-Eibesfeldtas stebėjo spontaniškus pokalbius tarp jaunuolių ir atkreipė dėmesį, kad kuo daugiau mergina juokėsi kalbėdama su vaikinu, tuo labiau augo jos susidomėjimas šiuo vaikinu. Vaikinus taip pat labiau domino tos merginos, kurios leipo iš jų juokų. Taigi mokslininkai priėjo išvadą, kad moters, o ne vyro juokas yra svarbiausias sveikų santykių rodiklis. Vyrai gali ir nesijuokti, tačiau iš jų pokštų būtinai turi kvatotis moterys.
Beje, moterys mėgsta juokauti nedideliame artimų draugų ratelyje, o vyrai mieliau pasakoja anekdotus didesnei auditorijai. Taip pat moterys drąsiau pokštauja kitų moterų draugijoje, tačiau netikėtai pasirodžius vyrui jų juokas prityla, tonas pasikeičia į švelnesnį ir pasyvesnį, o juoką dažniausia keičia šypsena.
Juoko virusas
Nuo 1950 m. daug televizijos serialų pradėjo lydėti juokas už kadro. Galbūt šis juokas kartais skamba nenatūraliai, tačiau jis priverčia namie prie televizoriaus sėdinčius žiūrovus kvatotis ir jaustis lyg didelėje žiūrovų salėje. „Mums žymiai smagiau juoktis kartu su kitais besijuokiančiaisiais, – teigia psichologijos mokslų prof. Billas Kelly iš Dartmuto koledžo tyrinėjęs smegenų reakciją į humorą. – Kai girdime juokiantis kitus, net jei tai ir iš anksto įrašytas juokas, patys juokiamės drąsiau ir patiriame daugiau teigiamų emocijų.“
Po ilgų humoro ir juoko tyrimų metų juoko eksperto dr. R. Provine’o išleistoje knygoje „Juokas: mokslinis tyrimas“ (angl. „Laughter: A scientific investigation“) vienas labiausiai stebinančių atradimų buvo tai, kad juoką dažniau sukelia niekuo neypatingi sakiniai, o ne sąmojingi pajuokavimai. Turbūt dėl to ši savybė mums dar paslaptingesnė.
Juokas – asmenybės veidrodis
Ar nutuokiate, kad anekdotai, kurie jus priverčia juoktis, arba tie, kuriuos patys mėgstate pasakoti, apie jus atskleidžia daugiau informacijos, nei jūs manote? Juokeliai apie nenusisekusią santuoką? Įkyrią uošvę? Šios temos kartu su mirties ir seksualinių neatitikimų temomis yra vienos populiariausių tarp anekdotų. Kodėl? Psichologijos tėvas Sigmundas Freudas turi jums atsakymą: juokai kyla iš mūsų nerimo ir mūsų problemų: „Cigaras gali būti tik cigaras, bet juokelis niekad nėra tik juokelis.“ Su juo sutinka ir Sidnėjaus psichoterapeutė dr. Susan Nicholson: „Dažnai žmonės juokauja apie tuos pačius dalykus.“ Ar pastebėjote, kaip senukai mėgsta pasišaipyti iš kaimyno ar savo paties senatvės, neprimatymo ir neprigirdėjimo? „Jie, matyt, ir patys neatkreipia dėmesio, kad toks dažnas šių negalių minėjimas yra jų nerimas dėl ateities“, – teigia dr. S. Nicholson. Puiku, jei tokie juokeliai padeda šį nerimą šiek tiek sumažinti. Dr. Timothy Sharpas, psichologas ir JAV esančio Laimės instituto (angl. The Hapiness Institute) įkūrėjas, neabejoja, kad humoro jausmas glaudžiai susijęs su mūsų sveikata ir laimės pojūčiu.
Nejuokingi juokai
Ne visada humoras yra toks pozityvus. Graikų filosofas ir tyrinėtojas Aristotelis tvirtino, kad klounai ir komediantai mums sukelia juoką, nes žiūrėdami į juos jaučiamės pranašesni. Apžvelgus istoriją, nesunkiai rasime tam patvirtinimų – kuproti, kreivanosiai, raiši ir net turintys protinių sutrikimų žmonės visada buvo pajuokos objektas. Argi ne pagal tokį pat scenarijų dabar taip mėgstama juokauti apie blondines, moteris prie vairo, žmonų apgautus vyrus, kitų rasių, tautybių ar seksualinės pakraipos žmones? Velso Kardifo universitete atliktas tyrimas atskleidė, kad žmogus, nuolat laidantis juokelius apie tam tikrą dalyką, ilgainiui pats pradeda tuo tikėti. Vokiečių psichologijos profesorius dr. Jensas Försteris dviejų moterų grupių paprašė atlikti intelekto testus.
Blondinės, kurios prieš testus gavo paskaityti anekdotų apie blondines, surinko mažiau balų nei brunečių grupė. Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodantys nereikšmingi juokeliai turi didelę jėgą, darančią įtaką žmonių pasitikėjimui savimi ir jų elgesiui.
Mokslininkai pateikia ne vieną teoriją, kodėl žmonės juokiasi tada, kai jiems nejuokinga. Vienas atsakymų – juokas sumažina baimės sukeltą įtampą. Prisiminkite situacijas, kada jautėtės nejaukiai, įsitempę, tarkime, prieš egzaminą ar viešą kalbėjimą auditorijai. Atkreipėte dėmesį, kad tomis minutėmis suaktyvėja jūsų kūrybingumas ir galvon kartais šauna netikėtai taiklių šmaikščių replikų? O vadinamasis juodasis humoras? Ar juokavimas apie tai, kas greičiau turėtų sukelti siaubą, nėra stengimasis pabėgti nuo nemalonių dalykų?
Kalifornijos San Diego universiteto neurologas V. S. Ramachandranas savo knygoje „Trumpa kelionė po žmogaus sąmonę“ (angl. „A Brief Tour of Human Consciousness“) teigia, kad juokas padeda mums patiems ir šalia mūsų esantiems kaip signalas, jog tai, kas galbūt atrodo gąsdinamai ar pavojingai, iš tiesų nekelia grėsmės. Tai ženklas, kad iš tikrųjų nėra ko nerimauti. Dėl to kai kurie psichologai laiko humorą brandžiu gynybiniu mechanizmu, kurio imamės siekdami apsaugoti save nuo per didelio nerimo. Gebėjimas juoktis iš sunkių situacijų gyvenime nereiškia, kad mes jas ignoruojame ar nepriimame. Tai kaip tik įrodymas, kad esame pasiruošę jas atlaikyti. Tam, kad galėtume juoktis iš to, kas kažkada sukėlė daug skausmo ir ašarų, reikia laiko. Kodėl vėliau mes nebe taip skaudžiai reaguojame į traumuojančias patirtis ir net gebame iš jų pasijuokti? Turbūt dėl tos pačios priežasties – aliarmas, kurį gavome anksčiau, pasirodė „melagingas“. Mes sėkmingai jį „suvirškinome“ ir gyvename toliau.
Juokas kaip gynybinė kaukė
Turbūt ne vienam teko girdėti seną anekdotą apie žmogų, besiskundžiantį psichologui jį apėmusiu liūdesiu ir jausmu, kad visas pasaulis žiaurus ir atšiaurus. Kai gydytojas jam pataria nueiti į miestą atvykusį klouno šou, žadėdamas pagerėjimą, pacientas atsako, kad jis ir yra tas klounas, atvykęs visų linksminti.
Iš tikrųjų mums dažnai atrodo, kad kitus linksminantys aktoriai ir pramogų pasaulio žmonės, nuolat kvatojantys ir laidantys šmaikščius juokelius, džiaugiasi laimingu gyvenimu. Nes tie, kurie juokina kitus, tiesiog savaime turėtų būti be proto laimingi.
Po pastarųjų metų mus savo noru palikusių garsių aktorių, kuriuos vien pamačius imdavai šypsotis, netekties daugeliui kilo klausimas: kodėl pramogų pasaulyje besisukantys žmonių linksmintojai tokie jautrūs ir nelaimingi? Pasirodo, dažnai linksmintojo kaukė veikia kaip gynybinis mechanizmas arba kompensacinė priemonė asmeninėms krizėms, dramoms, vaikystėje patirtoms traumoms, skausmo ar praradimo pojūčiams išgyventi.
Priverčiant kitus žmones juoktis, bandoma nugalėti savas baimes ir nesaugumo jausmą. Vienišumo jausmas būnant minioje būdingesnis humoristams nei kitiems pramogų pasaulio žmonėms. Aplodismentams ir ovacijoms nutilus jie lieka vieni su tyla ir vienišumo jausmu.
Nuolatinis aktorių poreikis stimuliuoti žiūrovų emocijas dažnai verčia slopinti savąsias, kurios neretai būna itin skausmingos. Kuo daugiau skausmo jos sukelia, tuo labiau reikia pastangų pakilti iš asmeninio pragaro ir publikai pasiųsti juoko bangą. Žiūrovui prie televizoriaus ar kine nėra svarbu, kokios bėdos ir sunkumai kankina patį aktorių. Žiūrovui reikia šou, linksmybių ir klegesio čia ir dabar. Būdami aukšto kalibro profesionalai, jie žino, kad publika privalo griūti iš juoko bet kokia kaina, o tokia kaina jiems dažnai būna didžiulė. Kultinis aktorius Charlie Chaplinas vaikystę praleido našlaičių namuose. Galbūt kaip tik humoras jam padėjo įveikti vienišumo jausmą? Kitas garsus komedijų meistras Kapilas Sharma yra sakęs, kad tie, kurie išreiškia savo jausmus viešai, tampa poetais, o tie, kurie užgniaužia savy, tampa humoristais.
Profilaktiškas juokas
Nors juokas negali būti panacėja nuo visų ligų, visgi kodėl nepasinaudojus jo teikiama nauda? Kodėl nepasirūpinus profilaktine juoko doze lygiai taip pat, kaip vitaminu C žiemai? Tokiems optimistams psichiatras ir humoro guru dr. Williamas Fry’us pateikia du patarimus.
1. Pirmiausia išsiaiškinkite, koks yra jūsų humoras ir kas jums juokinga, atkeipkite dėmesį į tai, kas jus priverčia garsiai kvatotis.
2. Tada imkite kaupti medžiagą savo „juoko bibliotekėlei“ ar „juoko kampeliui“. Čia gali būti žurnalai, knygos, vaizdo medžiaga – viskas, ką pamatę tiesiog negalite susilaikyti nesijuokę. Ir kai gyvenimas jus kviečia į dvikovą, apsilankykite joje. „Net keletas minučių juoko turės naudą ir vertę“, – neabejoja dr. W. Fry’us.
Svarbiausia, jūs visada po ranka turėsite įrankius. Užklupę sunkumai, netektys, praradimai, bėdos namie ar darbe apsilankius savo „juokų kampelyje“ nedings ir jums, deja, vėl teks prie jų grįžti. Tačiau galbūt grįšite kita nuotaika, kita energija, kitu nusiteikimu. Ir... priimsite iššūkius, kurie jūsų laukia.
Priėmimas į šių metų Psichologijos akademijos studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt
