Skaitomiausi savaitės straipsniai:
- Tokia kava, kokia yra populiari Lietuvoje, Italijoje laikoma „nusikaltimu, už kurį sodinama į kalėjimą“
- Lietuvą į Maltą iškeitusi smuikininkė: grojimas gatvėse, minus 20 kg ir pagaliau pajaustas tikro gyvenimo skonis
- Ką vilkėti kokteilių vakarėlyje: dizainerės R. Piekautaitės rekomendacijos
- Gabrielės pokyčiai: romantiška nuotaka
- Eva Tombak: ką aš galvoju apie sveikus (žalingus) įpročius
- Karšti sumuštiniai kitaip

Mes tapome laisvesni tuoktis, vadinasi, laisvesni ir skirtis. Tačiau laisvė padidino ir neapibrėžtumą. Abstraktūs samprotavimai bei statistika mažai tepasako mums, ar galima tęsti konkrečius santykius, ar geriau juos nutraukti. Kaip tai sužinoti? Ar yra stebuklingų būdų išsaugoti santykius?

Tipiški porų santykiai vystosi keliais etapais, kurie gali baigtis arba skyrybomis, arba gyvenimu „kol mirtis mus išskirs“.

Pirmas etapas: susidomėjimas ir susižavėjimas

Šiuo etapu jūs galite galvoti, o galite ir nemąstyti apie santuoką. Tiesiog vienas žmogus jus sudomina, patraukia, atrodo įdomesnis, gražesnis už kitus. Nesąmoningai jūs dažniau su juo susitinkate žvilgsniu. Ilgiau užtrunkate kartu, kai kiti išsiskiria ir eina namo.

Jei simpatija ir susidomėjimas abipusis, jūs bandote pabūti kartu ilgiau ir intymiau pabendrauti. Santykiai gali apsiriboti platoniškais pasivaikščiojimais, pasikalbėjimais, o gali peraugti ir į erotiką – bučinius, glamones. Neapsigaukime: apie pusė visų porų nebetęsia santykių po pirmo bučinio. Bučinys – tarsi cheminis testas, parodantis partnerio tinkamumą. Mokslininkai mano, kad suveikia lūpose, seilėse ir veido odoje esančio „genų suderinamumo“ įvertinimas (paaiškėja, ar dera mūsų genai).

Jei pirmas etapas prasideda seksu... Patenkinamas užgimęs geismas, o po to sprendžiama, kaip ir po pirmo bučinio – tęsti ar ne? Nemaža dalis pastovaus partnerio neturinčių žmonių, leidžiančių sau laisvus lytinius santykius, po vienos ar kelių kartu praleistų naktų toliau santykių nebetęsia. Priežastys įvairios: nėra „cinkelio“, kuris perkeltų santykius į kitą etapą, seksas buvo būdas atkeršyti ar pasitikrinti potenciją (vyrams), ar patrauklumą (moterims). Vienareikšmiškai tokiu atveju santykius geriau nutraukti ir nebetęsti. Galima komplikacija: nepageidaujamas nėštumas arba vienpusis įsimylėjimas.

Antras etapas: įsimylėjimas

Šiuo etapu mylimo žmogaus laukimas ir buvimas šalia sukelia stiprią vegetacinę reakciją: plaka širdis, prakaituoja kūnas, rausta skruostai, tankėja kvėpavimas. Mūsų smegenyse darbuojasi laimę sukeliantys hormonai (endorfinai). Meilė panaši į gripą, o „meilės karštinės“ simptomai: žmonės karščiuoja ir sulysta, ypač jei tarp įsimylėjėlių yra rimtų kliūčių (santykiai dėl įvairių priežasčių yra neteisėti (abu ar vienas yra vedę) arba žmonės priklauso priešiškoms socialinėms grupėms).
Barjerai ir sunkumai tik sustiprina meilės vertę. Kodėl mes įsimylime iš pirmo žvilgsnio konkrečius žmones? Gali būti, kad nesąmoningai pasirenkame tai, kas mums pažįstama: iš veido į mus panašius žmones, mūsų jaunus tėtį ar mamą primenančius individus. Įsimylėjimas gali būti su seksu ar be sekso (tik po santuokos). Santuokos galima ir nepasiekti, nes įsimylėjimas trunka dvejus trejus metus, o vėliau stiprūs jausmai prigęsta.

Niekam nekyla klausimų, ar verta skirtis, kai jausmai pasiekia piką, nes įsimylėjimas – per daug nekasdieniška, stipri būsena, kad įstengtumėte ją nutraukti. Tačiau, atšalus jausmams, galima užduoti klausimą: „Ar mus dar kas nors sieja?“ Jei šiuo metu jau yra vaikų, gali susidaryti situacija, kuri anksčiau nesibaigdavo skyrybomis vien dėl priklausomos moters padėties: santuoka buvo tęsiama dėl vaikų. Jeigu tai nėra problema, žmonės gali nutraukti santykius, nes baigėsi meilė. Jei sutuoktinius vis dėlto sieja šis tas daugiau – pažiūros, nuostatos, draugystė, interesai, ūkis, vaikai – santykiai gali pereiti į kitą etapą.

Trečias etapas: prisirišimas ir paslėpti konfliktai

Prisirišimo etapas vystosi toms poroms, kurios išbuvo kartu ilgiau nei įsimylėjimui būdingą laiką. Dabar žmones gali sieti ne tokie intensyvūs, bet labiau stabilūs jausmai. Šie jausmai reiškiasi ne „meilės karštine“, o įvairiomis kitomis emocijoms: nerimu, kai mylimojo ilgai nėra šalia, ar kyla pavojus jo netekti dėl ligos; pavyduliavimu, kai į jį kėsinasi kažkas kitas; liūdesiu, kai jam atsitinka kažkas negera. Poroje įvyksta savotiškas psichologinis susiliejimas, todėl įmanoma jausti per atstumą, kai kitam kas nors nutinka, skaityti jo mintis iš mimikos, eisenos ar balso. Šiuo metu smegenis valdo kiti hormonai, tarkime, oksitocinas, įprastai išsiskiriantis orgazmo metu, tačiau taip pat palaikantis prisirišimą bei toleranciją.

Prisirišimo būsena gali tęstis dešimtmečius, tačiau jai trukdo keli dalykai. Įsimylėjimo stadijos metu sutuoktiniai neturėjo ypatingų lūkesčių, nes tai, kas vyko tarp jų, atrodė tarsi Dievo dovana. O dovanai mes lūkesčių nekeliame, juolab kai ji atrodo taip nuostabiai. Tačiau išblėsus įsimylėjimui pradedame kai ko laukti iš savo partnerio. Tarkime, kad jis nuolat bus su mumis arba gerbs mūsų laisvę. O gal lūkesčiai liečia buitinius dalykus: kad jis bus toks pat kaip mes – punktualus, kad palaikys tvarką ir švarą, kad norės tiek sekso, kiek norime mes, kad bus tiek pat atviras, mandagus, kantrus, tikintis, šmaikštus ir t. t... Dažnas nesąmoningas tokių lūkesčių pagrindas – tėvų šeima, kurios nuostatos automatiškai pereina mums. Tačiau ne ką retesnė priešinga situacija: sutuoktinis jokiu gyvu neturi elgtis kaip mūsų geriantis, smurtaujantis ar per daug įkyrus tėtis arba mama!

Kita iškylanti problema – perdėtas psichologinis suartėjimas (susiliejimas), neretai gąsdinantis tuos žmones, kurie bijo prarasti savo laisvę. Tokie žmonės ima skųstis, kad netenka savęs arba kad juos bando uždaryti į narvelį. O kita pusė kaip tik jaučia norą dar labiau suartėti! Tarp sutuoktinių prasideda slaptas konfliktas dėl psichologinės distancijos, t. y. buvimo kartu ir buvimo atskirai.

Jei prisirišimas išsivystė be prieš tai buvusio įsimylėjimo. Vystėsi vadinamoji „lėta meilė“, t. y. žmonės pradėjo gyventi dėl racionalių priežasčių. Gal prieš tai buvo patyrę daug nelaimingų santykių, gal tiesiog įprato būti kartu, o gal buvo supiršti artimųjų. Apie savo santykius jie sako: „pamaniau, kad žmogus jis geras ir man tinkamas...“. Būtent tokios santuokos vyravo per visą žmonijos istoriją ir būtent jos šiuo metu laikomos patvariausiomis. Tačiau tokiu atveju galimas psichologinis susiliejimas, gresiantis savojo „aš“ praradimui, todėl dažnai peraugantis į kitą etapą.

Ketvirtas etapas: diferenciacija ir atviri konfliktai

Diferenciacija reiškia atskyrimą. Žmonės atranda, kad nėra visiškai sutampantys individai. Kažkuo jie būtinai skiriasi: vienas nuolat tvarkosi, bet lėtai, o kitas – vieną kartą, bet greitai. Arba vienas laukia, kad kitas ateis namo pažadėtu laiku, o kitas užtrunka tiek, kiek jam reikia. Vienas nori dažno sekso, o kitam jo užtenka vos kartą per savaitę... Lūkesčiai, kad „jis bus kaip aš“, pereinantys į viltis „gal jis pasikeis“, greitai pradeda skambėti kaip reikalavimai. O šie gimsta tada, kai mes būname įsitikinę, jog mūsų lūkesčiai yra teisėti. Kai švarą mėgstantis partneris per ankstesnes santykių stadijas tik turėjo lūkesčių, kad kitas prausis vakarais duše, jis dar to nereikalavo. Juk už dangaus jam atsiustą meilę jis turėjo ką nors paaukoti. Tačiau šiuo etapu jis nebenori aukotis ir jau garsiai reikalauja: „Nusiprausk po dušu!“ Dažnesnio sekso pageidaujantis sutuoktinis per pirmus santykių etapus atsisakydavo mylėtis, nes „ji to nenori“, tačiau dabar jaučiasi per daug pasiaukojęs dėl partnerės. Jis, jausdamasis teisus, priekaištauja ir reikalauja: „Mes nesimylėjome jau visą savaitę!“

Reikalavimai nereiškia, kad mes tapome egoistiškesni, nei buvome. Mes tiesiog nuoširdžiai tikime, kad jau užtektinai ilgai laukėme, o šiaip mūsų įsitikinimai apie švarą, tvarką, punktualumą, seksualumą ir t. t. yra neginčijamai teisingi. Pildydami kitos pusės reikalavimus, jaučiame, kad aukojamės, tačiau kiek galima aukotis? Savo neįmanomu elgesiu sutuoktinis pakartotinai peržengia mūsų tolerancijos ribas ir anksčiau ar vėliau prasideda atviras konfliktas.

Mes negirdime kito, bet bandome būti išgirsti keldami toną, išsakydami tulžingą tiesą ir kritiką. Teoriškai konfliktai gali vykti ir labiau civilizuotu būdu, primenančiu mokslinį disputą, polemiką ar diskusiją. Tačiau net ir laukiniai konfliktai yra prasmingi. Atviro konflikto esmė – išryškinti diferenciaciją, t. y. išmokyti partnerius pamatyti savo skirtumus. Ir, atsižvelgiant į savo lankstumą, išmokti juos priimti arba... išsiskirti. Priimdami skirtumus, mes darome didelę psichologinę pažangą, tačiau tam reikia kantrybės, humoro jausmo ir sugebėjimo pažvelgti į save parnerio akimis. Tada santykiai išsaugomi, o sutuoktiniai patobulėja. Kaip išmokti toleruoti skirtumus?

Psichoterapeutai pataria – stebėkite save ir savo sutuoktinį bent savaitę ir surašykite ant popieriaus, kokios jo savybės stipresnės už jūsų savybes. Jis turi padaryti tą patį. Tarkime, jo stipriausios savybės – bendravimas, tvarkingumas, kantrybė. O mano – seksualumas, atvirumas, pareigingumas. Pratimo metu sutuoktiniai laikosi abipusio palaikymo taisyklės: porą savaičių jie nereikalauja, kad kitas pasikeistų, o kaip tik giria jį už tai, ką jis daro geriau. Nepasitenkinimas paliekamas atskiriems pokalbiams. Šie pokalbiai dažniausiai būna kitas žingsnis, kuriam jau prireikia profesionalo pagalbos. Jo kabinete sutuoktiniai iš eilės, nepertraukdami ir netaisydami vienas kito, išklauso, kas partneriui nepatiko, o kas patiko jo elgesyje. Kartais net reikia pakartoti tai, ką išgirdote. Būtina pokalbio dalis – užbaigti jį komplimentais ir negrįžti prie kritikos.

Netoleruodami skirtumų mes galime išsiskirti. Juk ne viską gali pakęsti, ne visi nori ar gali eiti pas profesionalus. Dažniausiai nepakenčiama riba tampa sutuoktinio alkoholizmas, smurtas, neištikimybė. Tačiau yra porų, įveikiančių ir tai, jei partnerio asmenybė patiria rimtų transformacijų arba kita pusė yra beatodairiškai atsidavusi savo sutuoktiniam. Jei nepavyksta priimti skirtumų, dažniausiai prasideda laipsniškos emocinės ir faktinės skyrybos.

Penktas etapas: išsiskyrimas ir reanimacijos galimybės

Išsiskyrimas nėra tapatus oficialioms skyryboms. Emocinių skyrybų atveju partneriai vis dar gyvena kartu (tarkime, yra mažų vaikų, vienas finansiškai priklauso nuo kito arba tiesiog taip gyventi patogiau). Tačiau jie beveik nesišneka, vienas pradingsta nežinia kur, grįžta vėlai ir sėdi prie kompiuterio ar eina miegoti. Jie neatvirauja, nemiega kartu, nesimyli. Vienas ar abu tikriausiai turi kitų partnerių. 

Ar būtina oficialiai išsiskirti? Yra toks testinis klausimas: „Jeigu būtų galimybė vėl susitikti, ar norėtumėte viską pakartoti taip, kaip buvo? Ar gyventumėte su šiuo žmogumi vėl?“

Jeigu atsakymas: „ne, jokiu būdu“ arba „man bloga vien nuo jo buvimo tame pačiame kambaryje!“ – vienareikšmiškai geriau skirtis. Pagal statistiką antrosios santuokos būna laimingesnės už pirmąsias. Išsiskirti galima gražiai ir negražiai. Kalba eina ne tik apie skyrybas su teismu (jos ilgos, t. y. trunka metus ir kainuoja iki kelių tūkstančių) arba skyrybas abipusiu susitarimu (jos beveik nieko nekainuoja ir trunka ne ilgiau kaip porą mėnesių). Taip pat svarbu, ar skiriamės su pagarba ir dėkingumu. Taigi, nors skiriamės, pagarbą žmogui galime išsaugoti.

Kartais padeda kitas testinis klausimas: „Įsivaizduok, kad tu netyčia sutinki jį (ją) gatvėje po daugelio metų. Tu prieini ir pasižiūri į šį žmogų tiesiog kaip kažkada matytą vyrą (moterį). Kuo jis įdomus ar patrauklus? Kas jame (joje) krenta į akis simpatiško?“ Žinoma, tai negrąžina sutuoktinio, nes, pagalvoję, ar kartotumėm su juo gyvenimą, tikriausiai galime atsakyti: „ne, bet buvo ir gerų dalykų, už kuriuos esu dėkingas“. Jei atsakymas: „taip, pakartočiau“ arba „taip, tačiau su tam tikromis sąlygomis“, tada dar yra vilčių reanimuoti santykius.

Reanimuojant santykius, psichoterapeutai dažnai taiko „stebuklingo rato“ techniką: „Įsivaizduokite, kad štai ten ant grindų yra stebuklingas ratas. Į jį įžengę jūs būsite laiko mašina nukelti į tuos metus, kai ką tik susipažinote. Įženkite į jį po vieną, pastovėkite, kai pajusite poveikį, išeikite ir prieikite vienas prie kito.“ Norite tikėkite, norite – ne, bet šis ratas daug kam padeda. Taip, pasirodo, stebuklų santykiuose vis dėlto būna ir ne tik per neseniai praūžusias šventes!

Priėmimas į šių metų Psichologijos akademijos studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt