Toks daugiaprogramis režimas (angl. „multitasking“) jau seniai tapęs neišvengiama mūsų gyvenimo dalimi. Ar įmanoma jį išjungti?
Jei nemoki išsijungti pats, tave išjungia gyvenimas. Tas penktadienio rytas prasidėjo nekaip. Vienas pašnekovas neatsiliepė, kitas paprašė paskambinti po 15 minučių. Bet juk tuo metu jau turiu būti odontologės kabinete! Šoku į automobilį ir mintyse iškart pradedu stumdyti dienos darbus taip, kad tilptų tai, ko nespėjau ryte. Netikėtai panosėje išniręs „Volvo“ nebuvo įtrauktas į mano dienos planus. Bumpt, ir visa dienotvarkė akimirksniu sugriuvo. Iš pradžių apėmė pyktis ir apmaudas, o paskui užplūdo... palengvėjimas. Skubėti jau nereikėjo, nes nebebuvo su kuo – automobilis riogsojo visiškai sulamdytas. Deja, atokvėpio akimirka truko trumpai – į telefoną ir asmeninį elektroninį paštą pradėjo srūti užduotys, kurios žūtbūt privalėjo būti atliktos tuoj pat. Kibau į darbus ir staiga pajutau – viskas. Man nusispjauti į tai, ką privalau padaryti, vienintelis dalykas, kuris šią akimirką išties svarbus, – atsiriboti bent porai valandų. Išjungiau telefoną ir nuėjau miegoti. Vidury dienos. Ir nieko nenutiko. Dar daugiau – paaiškėjo, kad dalį skubiųjų darbų laisvai galima atidėti net iki antradienio.
Džiaugiuosi, kad mano organizmas turi tokį stiprų savisaugos instinktą, ir prireikus sugeba išsijungti pats. Deja, vis daugiau žmonių šį įgūdį praranda. Vis dėlto daugiaprogramis režimas, arba daugiafunkciškumas, ne tik nualina mus fiziškai, bet ir gali nulemti smegenų pokyčius.
Saldus lyg šokoladas
Daugiafunkciškumo poveikį tiriantys neurologai mano, kad tokiu režimu gyvenančių žmonių būsena panaši į priklausomybę. Tai susiję su padidėjusia dopamino gamyba. Dopaminas, dar vadinamas laimės ir atpildo hormonu, paprastai išsiskiria mėgaujantis kūniškais malonumais. Taip pat – tuomet, kai sulaukiame apdovanojimo. Kai žmogus daro daug, tegul ir nedidelių darbų, šio hormono pliūpsniai būna trumpi, bet dažni. Tai labai panašu į gliukozės kiekio šokinėjimą, kurį sukelia cukraus vartojimas. Sukramtai šokoladuką, gauni energijos, bet po pusvalandžio – vėl duobė.
Kaip stipriai mūsų elgesį gali lemti dopamino troškimas, įrodė JAV neurologai Peteris Milneris ir Jamesas Oldsas. Jie atliko eksperimentą su žiurkėmis – į šių smegenis įleidoi elektrodų. Jais buvo galima stimuliuoti dopamino gamybą kontroliuojančią smegenų dalį, dar vadinamą malonumo centru. Žiurkėms pojūčiai taip patiko, kad jos nustojo ėsti, miegoti ir netgi daugintis. Letenėlėmis tol maigė elektrodo svirtį, kol galiausiai nudvėsė iš bado ir išsekimo. Žmonės, aišku, ne žiurkės, bet... Kiek jų mirė perdozavę narkotikų ar kitų svaiginamųjų medžiagų? O štai vieno korėjiečio infarkto priežastis buvo nepaliaujamas žaidimas kompiuteriu 50 valandų.
Manote, kad gebėjimas dirbti kelis darbus vienu metu lavina protą? Deja. Londonietis psichologijos profesorius Glennas Wilsonas įsitikinęs, kad daugiafunkciškumas mūsų pažinimo ir atmintiems procesams kenkia labiau nei marihuanos rūkymas. Nuolat dėmesį nukreipdami į vis kitus dalykus sudeginame tuos smegenų energijos išteklius, kurių prireikia perkelti informacijai iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Energiją eikvojame ir priiminėdami nereikšmingus, bet nesibaigiančius sprendimus: pirma atsakyti į laišką ar paskambinti? Skambinti dabar ar po pietų?
Daugiafunkciškumas taip pat didina streso hormonų kortizolio ir adrenalino gamybą, o tokia smegenų hiperstimuliacija gali tapti chaotiško mąstymo ar netgi sutrikusios psichikos priežastimi. Ir apskritai – vykdydami trumpalaikes užduotis laviname visai ne tuos smegenų centrus, kurie atsakingi už analitinį mąstymą ir kūrybiškumą.
Kad poreikis skubėti dažnai tampa priklausomybe, pripažįsta ir įmonės „Kitokie projektai“ verslo konsultantas, psichologas, socialinių mokslų daktaras Artūras Deltuva. „Prognozuojama emocija, laikinas galybės jausmas, susiaurėję interesai – šie tipiški kokią nors priklausomybę turinčių žmonių bruožai būdingi ir nuolat lekiantiesiems“, – sako jis. Vertėtų pridurti ir dar vieną svarbų priklausomybės požymį – net ir tuomet, kai to nedarai, nesiliauji apie tai galvojęs. Kaip alkoholiko smegenys nuolat užimtos mintimis apie būsimas išgertuves, taip daugiafunkciškumo auka nesugeba mėgautis ramybe. „Atostogos man yra tikra kančia, – ne kartą yra prisipažinusi šį sindromą turinti kolegė. – Kas 10 minučių tikrinu savo mobilųjį, kas pusvalandį – paštą. Jei per dieną nesutvarkau bent kelių svarbių reikalų, jaučiuosi suirzusi.“
Daug lėkimo, mažai naudos
Dar neseniai gebėjimas atlikti vienu metu kelis darbus laikytas didele vertybe. Priimdamos darbuotojus, kai kurios įmonės atlikdavo specialius testus. Tarkim, stebėdavo, ar kandidatas geba tuo pat metu atsakinėti į laiškus, kalbėti telefonu ir dalyvauti posėdyje. Dabar personalo atrankos specialistai vienu balsu tvirtina, kad tokie įgūdžiai reikalingi anaiptol ne visiems. Aprėpti iškart kelias ar keliolika užduočių svarbu administratorėms, iš dalies – vadybininkams, bet kitiems svarbiau lavinti priešingą gebėjimą – atlikti pradėtą darbą iki galo, laiku ir be klaidų. Pasirodo, mokančiųjų tai daryti katastrofiškai mažėja.
Neurologas Earlas Milleris apskritai abejoja, ar esama žmonių, gebančių vienu metu daryti kelis darbus. „Daugiafunkciškumas – iliuzija, – teigia jis. – To siekiantieji įsivaizduoja esą žonglieriai, gebantys išlaikyti daug kamuolių ore, bet iš tiesų yra panašesni į žmones, bandančius išsilaikyti ant greitai besisukančio disko. Jie negali matyti to, kas yra prieš juos, nes be paliovos galvoja tik apie tai, kaip nenukristi.“
Žmogaus protas ir kūnas geriausiai jaučiasi galėdamas vienu metu būti vienoje vietoje. Tai viena svarbiausių laimės sąlygų.
Kad gebėjimas veikti daugiaprogramiu režimu yra mitas, įsitikinęs ir A. Deltuva. Taip žmogus ne tik išnaudoja daug energijos, bet ir patiria nerimą. „Jei nerimaujame dėl netesėtų pažadų ar neišspręstų problemų, negalime visavertiškai būti čia ir dabar, dėl to kenčia ir emocinė savijauta, ir darbo kokybė“, – sako jis. Medicinos profesoriaus Guy'aus Wincho atliktų tyrimų duomenimis, tarp dviejų ar daugiau darbų besiblaškančio žmogaus produktyvumas sumažėja net 40 proc.
„Nenoriu daugiafunkciškumo nei demonizuoti, nei idealizuoti. Tai yra šiuolaikinio gyvenimo duotybė, ir su ja reikia išmokti gyventi, – sako A. Deltuva. – Aišku, nemažai prie to prisidėjo ir informacinės technologijos.“ Išties kaip gali susitelkti į darbą, jei nuolat gauni trumpąsias žinutes (pusė jų – reklaminių), kompiuterio ekrane apie naujus laiškus primena trys atidarytos pašto dėžutės... Nors, tiesą sakant, mokėjome niekais užsiimti ir tuomet, kai nei interneto, nei mobiliųjų nebuvo. Kam nepažįstama situacija, kai, užuot sėdę prie didelių darbų ar vadovėlių, imame zuiti po namus – šluostyti dulkes, laistyti gėles, rūšiuoti laikraščius, drabužius, ar, užuot susitelkę į darbą, plepame su kolegomis. Dabar atidėlioti darbus padeda informacinės technologijos. „Naršom po internetą, atsakinėjam į laiškus, tikriname paskyras norėdami nutolinti tai, kas pareikalaus didesnio susikaupimo, – teigia A. Deltuva. – Tai padeda užsimiršti ir mažina nerimą, kurį sukelia neatlikti darbai. Juk aš dirbu, esu užimtas! Deja, nors ir numalšina sąžinės graužatį, iš tikrųjų tokia veikla nieko nesukuria, tik ryja laiką ir jėgas.“
Liūdna daugiafunkciškumo pasekmė yra ta, kad, įpratę nuolat kaitalioti dėmesį, prarandame gebėjimą susitelkti. „Yra toks terminas „dabarties ilgumas“. Jis apibrėžia tai, kiek laiko gali atsitverti sau, kad, niekieno neblaškomas, galėtum skirti laiko vienai konkrečiai veiklai. Neverta tikėtis sukurti ką nors vertinga, jei tavo dabarties ilgumas yra 20 minučių, – sako A. Deltuva. – Jei nori parašyti knygą, tam gali prireikti kelių mėnesių ar metų. Deja, dauguma copy paste kartos atstovų geba atsitverti tiek laiko, kiek reikia parašyti trumpajai žinutei. Būna, kad gera idėja išsprogsta triukšme. Vis dėlto manau, kad jai subręsti reikėjo laiko, tylos ir susikaupimo. Ne veltui menininkai, mokslininkai neretai atrodo tarsi atitrūkę nuo realybės. Tikroji kūryba reikalauja kito mąstymo ritmo nei tas, kurį sukuria gyvenimas informaciniame triukšme.“
Svarbu ar skubu?
Pasak psichologo A. Deltuvos, pasidavę daugiaprogramio režimo diktatūrai, mes tampame jautresni skubiems, bet abejingi svarbiems dalykams. „Kai nuolat esi bombarduojamas skubiomis užduotimis, pradedi nebeatskirti, kurios iš jų yra svarbesnės. Pauzės būtinos, kad pagalvotum, ką privalai padaryti pirmiausia, ką galima atidėti savaitei, o ko galbūt išvis nebūtina daryti. Neretai vos atėjus į įmonę galima pajausti, kokiu kriterijumi joje vadovaujamasi – svarbumo ar skubumo“, – sako jis. Svarbiausi skubėjimo kultūros bruožai: nerimas, viršvalandžiai ir nuolatiniai kaltinimai, kad kiti nieko nedirba. „Kokia yra įmonės kultūra, dažniausiai priklauso nuo vadovo. Jei jis nesugeba darbų filtruoti pagal svarbumo kriterijų, pro tas groteles patenka daug „dumblo“ – nebūtinų, daug energijos kainuojančių ir mažai naudos duodančių užduočių. Emocinė atmosfera tokioje įmonėje retai kada būna gera. Teoriškai svarstant, įgūdis reaguoti skubiai galėtų būti naudingas, kai ištinka kokios nors krizės, bet net ir tokiu atveju neretai nesugebama atskirti, kada krizė yra rimta, o kada – ne. Tokios įmonės darbuotojai nuolat gesina gaisrus, kuriuos patys ir įkuria“, – juokauja A. Deltuva.
Kalbėdamas apie tai, kaip atskirti svarbius dalykus nuo skubių, A. Deltuva pasitelkia dėžės metaforą. „Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas yra dėžė, kurią turite užpildyti akmenimis, smėliu ir vandeniu. Akmenys yra tai, kas svarbu. Jei juos sudėsime pirmus, liks vietos ir smėliui (smulkiems darbeliams), ir vandeniui (malonumams). Jei pradėsite nuo vandens ar smėlio, akmenims vietos neliks. Tuomet gali užplūsti beprasmiškai bėgančio gyvenimo jausmas“, – sako jis. Žmonėms svarbūs skirtingi dalykai. Vieniems – šeima, kitiems – darbas, tretiems – hobis ar naujų dalykų mokymasis. Atskirti, kas yra svarbu būtent tau, pasak psichologo, padeda paprastas testas. „Atraskite dalyką, kuriam tiktų šis apibūdinimas: „Jei tai daryčiau kasdien, mano gyvenimas pasikeistų.“ Keista, bet beveik niekas to nedaro. Mūsų darbo knygelėse ir galvose tiek smėlio ir vandens, kad nėra kur įkišti to pamatinio akmens“, – sako jis. Įkišti neužtenka, dar reikia ir apginti. Gyvename tarp kitų žmonių, jie iš mūsų nuolat kažko tikisi. Padėję savąjį, pastumiame į šalį jų akmenis. Jei manote, kad jūsų gyvenimas pasikeistų kas vakarą mokantis anglų kalbos, namiškiams teks susitaikyti su tuo, kad vakarienę gamins patys.
Daugiafunkciškumas yra šiuolaikinio gyvenimo duotybė, ir su ja reikia išmokti gyventi.
Primesti savąsias vertybes bando ir aplinka. „Visuomenėje egzistuoja tam tikri sėkmės kriterijai, jų nepaisyti nelengva. Vakarų visuomenėje svarbūs yra pasiekimai, statusas, turtas, – sako A. Deltuva. – Rytuose požiūris kitoks. 5 savaites buvau Indijoje. Ten susipažinau su vienu vietiniu farmacijos kompanijos darbuotoju. Įsikalbėjome, ką veiksime grįžę. Buvo kovas. Aš kalbėjau apie skubius darbus, kuriuos teko atidėti, o indas pranešė šiek tiek paatostogausiąs. Maždaug iki rugsėjo. Mes net ir galėdami finansiškai tai sau leisti patirtume didelį socialinį spaudimą, tokios užsitęsusios atostogos keltų įtarimų.“
A. Deltuva pripažįsta, kad vertybės keičiasi, darboholizmo apogėjų pasiekusi švytuoklė ir pas mus švystelėjo į kitą pusę. „Vis daugiau įmonių vadovų prašo, kad specialistai išmokytų darbuotojus derinti šeimą ir darbą, šeimai skirti daugiau laiko. Toks požiūris būdingas įžvalgesniems darbdaviams, – sako jis. – Jie supranta, kad pernelyg į darbą pasinėręs žmogus rizikuoja labai greitai perdegti.“
Išgirsti save
Kai užduočių ir darbų tampa tiek daug, jog atrodo galva sprogs, raudona lempute ima mirksėti vienintelė mintis – pabėgti. Pradedi svajoti apie kokią nors negyvenamą salą, kurioje neveiktų nei interneto ryšys, nei mobilusis, ar vienuolyną storomis mūro sienomis ir su tylos įžadų regula. Blogiausiu atveju tiktų ir bet koks rutininis darbas – ravėti runkelius ar štampuoti varžtus. „Iš tikrųjų žmogaus protas ir kūnas geriausiai jaučiasi galėdamas vienu metu būti vienoje vietoje, – sako A. Deltuva. – Viena svarbiausių laimės sąlygų – kai tai, kur esi ir ką jauti, tave visiškai užpildo, nebelieka vietos jokiems kitiems išgyvenimams.“ Lengviau tokią būseną pasiekti per atostogas. Vis dėlto tai nereiškia, kad kitos dienos turėtų priminti balansavimą ant beprotybės ribos.
Reikėtų ne tik išmokti skirti, kas svarbu, bet ir realiai įvertinti savo galimybes. Kartais žmonės priplanuoja dvigubai daugiau darbų, nei gali padaryti, o paskui niršta, kad tai nepavyko. „Nors ir spaudžiami į kampą jaunystės kulto, turime susitaikyti su tuo, kad būdamas 45-erių pakeli mažesnį krūvį nei būdamas 30-ies. Nieko bloga būti tuo amžinai jaunu, nuolat bėgančiu, viską spėjančiu, bet reikia nenumoti ranka į tai, kad organizmas reikalauja poilsio. Bandymas ignoruoti kūno siunčiamus signalus dažnai baigiasi infarktu, insultu ar psichosomatinėmis ligomis“, – atkreipia dėmesį psichologas.
Pasak jo, gyvenant daugiaprogramiu režimu, labai svarbu ugdytis sąmoningumą, suvokti, kas tau vyksta. Vienas iš būdų išmokti tai padaryti – meditacija. Klauskite savęs: „Kas yra, kad niekaip negaliu baigti pradėto darbo?“ Gal vis dar esate įaudrintas rytinio pokalbio su bosu? Gal užsiimate smulkiais darbeliais, nes tingite imtis rimtesnės veiklos? Gal nerimą kelia vakare laukiantis sutikimas? O gal giliai širdyje suvokiate, kad tai, ką darote, yra nereikalinga? „Kai žinai, kas tau darosi, vidinė išmintis pati pasiūlo sprendimą“, – sako A. Deltuva.
Keli patarimai, kaip suvaldyti savo gyvenimą.
1. Planuokite. Visada gali atsirasti nenumatytų atvejų, bet planuojant gyvenimas bent jau turės aiškų karkasą. Kai nieko neplanuoji, esi lyg įvykių, aplinkybių ar kitų žmonių mėtomas šapelis. Gerai, jei pirmiausia pavyksta susiplanuoti svarbiausius dalykus.
2. Smulkiems darbams skirkite tam tikrą laiką. Galima dieną pradėti ir nuo smulkių darbų, bet reikėtų aiškiai apibrėžti, kiek laiko tam skirsite. Tarkim, atsakyti į laiškus skiriate valandą ryte ir valandą vakare. Atsispirkite pagundai tikrinti pašto dėžutę kas keliolika minučių arba vos tik lange iššoka signalas, pranešantis apie naują laišką.
3. Nemaloniausius darbus darykite pirmus. Jei nerimas labai stiprus, jis neleidžia visiškai pasinerti į tai, kas vyksta dabar. Geriau jau išeiti iš susirinkimo ir perskambinti svarbiam klientui, nei visą susirinkimo laiką svarstyti, ko jis norėjo.
4. Išmokite atidėti. Jei svarbaus darbo negalite padaryti iškart, paskirkite jam konkretų laiką. Atidėtas į šalį, jis nekabos virš galvos. Tarkim, šiuo metu negaliu atsakyti į svarbų laišką, bet padarysiu tai po pietų, ketvirtą valandą.
Išmokite atidėti ir malonumus. Tai mūsų gyvenimo dėžės vanduo. Pradėjus nuo jo, neliks vietos ne tik svarbiems darbams, bet ir smulkiems darbeliams.
5. Nebijokite pasakyti „ne“. Paslaugumas ir noras visiems įtikti dažnai pakiša koją moterims. Jei turite svarbių darbų, išdrįskite pasakyti „ne“.Ilgainiui žmonės įpras, kad ne visada esate pasiekiamas, ir galbūt net ims rečiau be reikalo trukdyti.
