Mažai kasdieninio gyvenimo faktų kelia tokį susirūpinimą, kaip šis – tu neturi net menkiausio supratimo, kaip tave suvokia kiti. Skaitant Heidi Grant Halvorson naująją knygą „Niekas tavęs nesupranta ir ką su tuo daryti“ („No One Understands You And What To Do About It“), pradedi galvoti, kad tikras stebuklas, kad du žmonės apskritai sugeba sėkmingai susikalbėti, ar tai būtų draugystė, ar santuoka.
Tyrimai rodo, kad tarp to, kaip manote, kad jus mato kiti žmonės ir to, kaip žmonės jus iš tikrųjų mato, koreliacijos nėra didelės. Jeigu aplinkiniai netampa „klaidingo konsensuso efekto“ (daro prielaidą, kad esate toks kaip jie) aukomis, tuomet jie tampa „klaidingo unikalumo efekto“ (daro prielaidą, kad jūs negalėtumėte būti toks protingas, toks užimtas ar toks nelaimingas, kaip jie) aukomis. Kitas variantas – jūs tampate „skaidrumo iliuzijos“ auka, nes darote prielaidą, kad žodžiai ir veido išraiškos yra nenuginčijamas jūsų veiksmų įrodymas, kai paprastai taip nėra.
H. G. Halvorson pažymi, kad Barackas Obama po savo nenusisekusių pirmųjų debatų per 2012 metų rinkimų kampaniją buvo įsitikinęs, kad jis puikiai pasirodė. Jei tikriausiai geriausias pasaulio oratorius negali suprasti, ką apie jį mano auditorija, tai ko tuomet tikėtis eiliniams mirtingiesiems?
Mes nuolatos pamirštame, kokį skirtumą daro tai, kad mes turime prieigą tik prie savo minčių ir emocijų. Mes nesuvokiame, kiek prielaidų apie kitus žmones esame priversti daryti. Be to, esame „kognityviniai šykštuoliai“ – gyvenimas toks sudėtingas, kad mes instinktyviai saugome savo protinę energiją, eikvodami ją tik tuomet, kai privalome tai daryti. Tai iš dalies paaiškina rasinius ir lyčių stereotipus bei kitus skubotus vertinimus.
Galiausiai, negalima pamiršti ego tendencingumo: tai, kas svarbu kitiems jumyse, yra tai, kas reikšmingiausia jiems, o ne jums. Taigi, vertinant į darbo vietą kandidatuojančius asmenis vidutiniškai atrodantys asmenys nuskriaudžia patrauklius kandidatus, o gerai atrodantys to nedaro, nes vidutiniokai pasąmonėje jaučia „socialinę grėsmę“. Visada kalba eina apie vertintoją, o ne vertinamąjį.
Ar apskritai kiti gali mus matyti taip, kaip mums norėtųsi? Knygos autorės H. G. Halvorson atsakymas – „taip“. Daugelis jos pasiūlymų orientuoti į raginimą vertinti ne instinktyviai, o labiau apmąstant ir suteikiant tam daugiau pastangų. Pavyzdžiui, pademonstruokite šiek tiek pažeidžiamumo ir kilusi empatija turėtų paskatinti žmones matyti jus aiškiau. Pagirkite kito žmogaus nešališkumą ir teisingus vertinimus ir, kaip rodo tyrimai, tai gali tapti save realizuojančia pranašyste.
Vis dėlto, naudingiausias pastebėjimas skamba taip: kai darote išvadas apie tai, kaip kiti jus vertina, pasitikėkite skaičiais. Mūsų individualius susitikimus gali paveikti šališkumas ir egocentrizmas, tačiau, apskritai, susiformuoja tam tikri elgsenos modeliai. Jeigu žmonės vakarėliuose reguliariai jūsų šalinasi, tai greičiausiai nėra atsitiktinumas – turbūt esate tikras nuoboda. Jeigu darbe jums nuolat patikimi didelės atsakomybės projektai, turbūt atrodote labiau kompetetingi nei patys save įsivaizduojate. Gali būti tiesa tai, kad jūsų niekas nesupranta, tačiau kai jūsų vienodai nesupranta visi, čia turėtų slypėti kažkas, iš ko vertėtų pasimokyti.
