Kol nuotakos jaudinasi dėl to, kad didžiąją jų gyvenimo dieną apnuodys žloėje įstrigę batų kulniukai, kad bus sumindžiotas jų suknelės šleifas ar kad prie altoriaus ašaros nuplaus makiažą, jų tėvų širdyse verda kitokios mintys ir jausmai.

Tai gali būti ir džiaugsmas, meilė, o taip pat ir šioks toks ilgesingas liūdesys. Norėtumėte sužinoti daugiau? 5 tėčiai papasakojo, ką jautė atiduodami savo dukras būsimam vyrui.

* „Kai aš atidaviau savo dukrą vyrui, jai buvo 31-eri, - pasakoja tėvas Jamesas. – Tad, ko gero, manytumėte, kad buvau tam pasiruošęs. Tačiau nebuvau. Vos galėjau suturėti ašaras. Tegalėjau galvoti, kaip greit pralėkė laikas, kad ši nuostabi jauna moteris, rodos, dar neseniai buvo tokia mažutė, ir kad galėjau paimti ją ant rankų.“

* „Iki vestuvių dienos neturėjau progos geriau pažinti būsimo žento, - atskleidžia kitas tėvas. – Tad mums pradėjus eiti, prisimenu, svarsčiau, ar tinkamai elgiuosi atiduodamas ją šiam vyrui, kurio nepažįstu? Ar jis jai bus pakankamai geras? Tada pažvelgiau į dukrą, su šypsena veide nuo ausies ligi ausies, ir į jos mylimąjį, kuris springo ašaromis, stebėdamas, kaip mes ateiname. Tuomet supratau, kad viskas bus gerai.“

* „Aš taip didžiavausi ir buvau toks laimingas! - prideda dar vienas tėtis. – Iki vestuvių dienos mano dukra pasiekė tiek daug ir suvokiau, kad ji tuoj išpildys dar vieną savo svajonę. Labai džiaugiuosi, kad, tiesiogine to žodžio prasme, man teko garbė padėti jai žengti paskutinius žingsnius iki tos svajonės.“

* Kristoferis prisipažįsta: „Jei atvirai, labai nervinausi, kad užkliūsiu už jos suknelės... Šios šleifas buvo labai ilgas, o vestuvės vyko lauke itin vėjuotą dieną. Tad šleifas plaikstėsi aplink mano kojas tarytum koks aitvaras, o aš tik meldžiau Dievo, kad padėtų man nepridaryti jai gėdos šią ypatingą dieną!”

* „Aš išgyvenau pačias įvairiausias emocijas: išdidumą, džiaugsmą, taip pat ir liūdesį, - prisimena kitas tėtis Jeanas. – Nors ir buvau laimingas dėl savo dukters, ir man tikrai labai patiko jos sužadėtinis, jaučiau ir tam tikrą praradimą. Žinojau, kad mums priėjus altorių, oficialiai ji taps kažkieno kito atsakomybe, o aš savo mažosios mergaitės atiduoti nebuvau pasiruošęs...“