Porai susituokus, atsiranda net kelios naujos svarbios giminystės jungtys: vyrišku solidarumu paremta uošvio ir žento sąjunga; šiek tiek koketiškas jaunystę vis prisimenančio uošvio ir jaunumu trykštančios marčios ryšys; anekdotais apipintas, o realybėje gana tvarus uošvės ir žento duetas; dramatiškas, trilerį primenantis anytos ir marčios santykis. Kodėl pastaroji jungtis yra viena problemiškiausių, taikliai atskleidžia Žemaitė. Namai – moters valdymo zona. Taip yra kone visose kultūrose. Net musulmoniškose šalyse, kur visuomeninės dailiosios lyties galios gerokai apribotos, moterys namie atsigriebia su kaupu. Labiausiai, žinoma, šokdindamos kitas moteris.
Minų laukas
Ieškodami priežasčių, kodėl mamos savo sūnelius taip nenoriai atiduoda į svetimas rankas, jau iš karto darome neteisingą prielaidą, kad motinos sūnus myli labiau nei dukras. Nebūtinai. Tarp dviejų girnapusių patekęs sūnus yra ne svarbiausias prizas, o karo pretekstas. Moterys kovoja dėl teritorijos, įtakos ir valdžios.
Bet kuriai kandidatei į vienturčio sūnaus motinos marčias tenka atlaikyti griežtesnę atranką nei kandidatui į prezidentus.
Anytos namai marčiai – tikras minų laukas, net jei vieši ten vos porą dienų, vaikšto aplenkdama aštrius kampus ir vengia bet kokių komentarų. Vis tiek susimaus. Jei, nenorėdama painiotis šeimininkei po kojų, lindės savo kambaryje, bus išvadinta tingine ir miegale. Jei skubės į pagalbą, paaiškės, kad vonią valė virtuviniu skudurėliu, indus šluostė rankoms skirtu rankšluosčiu, o puodelius netyčia sustatė į lėkščių lentyną. Sriubą persūdė, kotletus perkepė, o į salotas supjaustė agurką, kurį anyta saugojo šaltibarščiams.
Skaudu, ką ir sakyti, kai savo sūnelį devynis mėnesius įsčiose nešiojai, o paskui ateina kažkokia prašalietė, nuskina jį kaip sunokusį vaisių ir nė ačiū nepasako.
Ką jau ir kalbėti, kai marti ateina gyventi į uošvių namus. Osakos universiteto profesorius Hiroyasu Isu nustatė, kad gyvenant po vienu stogu su anyta ir šešuru tris kartus padidėja rizika susirgti širdies ligomis.
Tik nereikia manyti, kad įsikūrus savame lizdelyje anytos įtakos pavyks išvengti. „Oi, ačiū, – sako vyras stumdamas į šalį žmonos keptą vištą. – Pas mamą kotletukų pavalgiau.“ Ak, tos darbščiosios anytos... Jos tyliai ir kantriai daro tai, ko, deja, nemoki (tingi) tu.
Įsiuva ištrūkusias mylimo sūnelio marškinių sagas, nuvalo batus, išlygina marškinius. O jei, neduokdie, anyta kokiu nors būdu patenka į jūsų šeimos namus!.. Grįžusi rasi juos tobulai išblizgintus, o suplukusi tvarkytoja pasitiks ant slenksčio su šluoste rankoje ir pergalinga šypsena lūpose. Atrodo, turėtum tik dėkoti ir džiaugtis, bet kažkodėl džiaugsmas neima. Lengva suprasti – kodėl. Net jei anyta visa tai darydama nuolankiai tyli, bet kokią jos neprašytą pagalbą priimi kaip priekaištą sau. Nuojauta tavęs neapgauna – ta pagalba būtent ir reiškia, kad nemoki gaminti, esi netvarkinga, nesirūpini vyru, nemoki auklėti vaikų.
Vaikai – tai dar viena opi tema. Anytų manymu, mes visada juos auklėjame neteisingai. Esame per griežtos, per liberalios, prastai maitiname, negražiai rengiame, per mažai laviname. Viena anyta tiesiai šviesiai yra pareiškusi savo marčiai, kad iš jos reikėtų atimti motinystės teises. Mat, užuot vysčiusi kūdikėlį marliniais vystyklais, mauna sauskelnėmis.
Anytos pagalba reiškia ne ką kita, o tai, kad nemoki gaminti, esi netvarkinga, nesirūpini vyru, nemoki auklėti vaikų.
Marti išvadindama anytą nuo gyvenimo atsilikusia dinozaure stipriai prašovė pro šalį. Ar galėjo vargšė nujausti, kad, išpopuliarėjus ekologinės gyvensenos idėjoms, senosios kūdikių vystymo tradicijos taip greitai grįš į madą?.. Mojuodama marliniu vystyklu lyg vėliava, anyta ne tik atsikariavo prarastą teritoriją, bet ir įgijo neginčijamą teisę išreikšti savo nuomonę visais anūko auginimo klausimais. Kone kiekvieną rytą marti randa savo pašto dėžutėje laišką su nuoroda į įvairius straipsnius ar televizijos laidas apie tai, kaip teisingai auklėti ir maitinti vaikus.
Ir taps vienu kūnu
Vienas pavojingiausių anytų porūšių – vienišos mamytės. Tokios prie savo sūnaus paprastai būna prisisiurbusios visais čiuptuvais. O jei sūnelis – dar ir vienturtėlis!.. Toks motinai atstoja ir vyrą, ir meilužį, ir draugus, ir gimines. Jiedu ne tik gyvena tame pačiame bute, valgo prie vieno stalo, bet ir dažnai kartu vaikšto į įvairius renginius, atostogauja, atvirai kalbasi apie viską ir turi daugybę mielų paslapčių.
Tapus tokio vyro žmona, įtikti anytai praktiškai neįmanoma. Mat ji nesupranta, kam marti apskritai reikalinga. Tokios mamos toleruoja ar netgi mėgaujasi, jei sūnus turi daug vienos nakties nuotykių. Juk jis toks mielas, kas galėtų jam atsispirti?! Kas kita, kai pakvimpa rimtesniais santykiais. Bet kuriai kandidatei į marčias tenka atlaikyti griežtesnę atranką nei kandidatui į prezidentus. Kilmė, išsilavinimas, profesija, plaukų spalva, figūra, skonis, šeimininkavimo įgūdžiai – kas nors vis tiek užklius, o dažniausiai – viskas. Savo mamą karštai mylintis vienturtėlis paprastai ieško į ją panašios žmonos, bet tai nereiškia, kad tokia labiau patiks anytai. Kas gali pakęsti šalia savęs jaunesnę ir, žinoma, gerokai prastesnę kopiją! „Mama, jūs tokios panašios!“ – krykščia naivuolis pristatydamas savo mylimąją. „Nebent tuo, kad abi tave mylime. Nors dėl jos nebūčiau tokia tikra“, – trumpai ir kietai atšauna mama.
Gyvenant po vienu stogu su anyta ir šešuru tris kartus padidėja rizika susirgti širdies ligomis.
Kai kurie vyrai renkasi priešingą variantą. Jei mama buvo apie visus tupinėjanti namų šeimininkė, tokie į žmonas ieško ambicingos karjeristės. Arba priešingai – šaltos ir nuolat užsiėmusios mamos augintas vyras iš žmonos tikisi motiniškos meilės ir rūpesčio. Pasak psichologų, nesvarbu, kokią žmoną – panašią į mamą ar šios priešingybę – pasirenka vyras, tai trukdo užmegzti sveiką, visavertį ryšį. Vyras šiuo atveju myli ne konkretų žmogų, o tam tikrą modelį, vaidmenį.
Nežinia, kas sugalvojo patarimą, kad, renkantis vyrą, reikia stebėti, kaip jis elgiasi su savo mama. Neva taip pat elgsis ir su tavimi. Ne vienai teko pasimauti ant šio kablio. Kartą apie tai teko kalbėtis su psichoterapeutu Raimundu Milašiūnu. Pasirodo, paslaugumas ir dėmesingumas mamai ne visada žada ką nors gera žmonai. Neretai tai rodo paprasčiausią priklausomybę nuo gimdytojos. Įvertinti, kaip yra iš tikrųjų, pasak psichoterapeuto, galima nesunkiai – tereikia stebėti, ar mylimas vyras toks pat paslaugus yra ir kitiems žmonėms. Jei mamą jis apgaubia rūpesčiu, o su aplinkiniais elgiasi atžagariai ar abejingai, veikiausiai, geismui atvėsus, taip elgsis ir su tavimi.
Kartą teko būti neįtikėtinos scenos liudininke. Per pačią tuoktuvių ceremonijos kulminaciją, kai kunigas perskaitė Šventojo Rašto žodžius: „Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos; ir juodu taps vienu kūnu“, jaunikio motina demonstratyviai išėjo iš bažnyčios. Ji pareiškė, kad tikėjimas, raginantis palikti savo motiną, jai iš principo nepriimtinas. Ir apskritai – kaip ši peroksidinė prasčiokė ir jos vaikas galėtų tapti vienu kūnu? Jei kas nors ir gali kalbėti apie buvimą vienu kūnu, tai tik motina. Argi ne ji nešiojo sūnelį devynis mėnesius savo įsčiose, gimdė kančiose, maitino štai šita krūtimi, supo per naktis ant rankų, šluostė jo užpakalį ir pirmąsias ašaras?!.
Ratas apsisuko
Psichologai vieningai tikina, kad konfliktas tarp žmonos ir mamos negali būti sėkmingai išspręstas tol, kol tvirtos savo pozicijos neišsakys jo kaltininkas. Deja, šis dažniausiai sprunka į krūmus. Jam tikrai nelengva. Vienoje barikadų pusėje yra ta, kuri davė gyvybę, rūpinosi 24 valandas per parą ir iki šiol besąlygiškai myli, kaip gali mylėti tik motina. Kitoje – tavo gyvenimo partnerė ir vaikų motina, be kurios neįsivaizduoji savo dienų, ypač – naktų. Tik kaip pasakyti savo mylimai vienišai mamai, kad šį savaitgalį negalėsi nuvežti į sodą, nes tavo mylima žmonelė nori nors vieną rytą iki soties pasivolioti su tavimi lovoje? Rasti kompromisą nelengva, nes visada viena ar kita pusė nukenčia. Tiesa, kai kuriems vyrams sėdėti ant dviejų kėdžių tiesiog patogu: jei išvys žmona – priglaus mama. Būna net tokių rūpestingų mamyčių, kurios užleidžia savo namus sūneliui, kad jis turėtų kur atsivesti meilužę. O ką daryti, jei žmona nesugeba patenkinti jo seksualinių poreikių?
Tarp dviejų girnapusių patekęs sūnus yra ne svarbiausias prizas, o karo pretekstas. Moterys kovoja dėl teritorijos, įtakos ir valdžios.
Vis dėlto, pasak šeimos santykių specialistų, šansą išlikti turi tik tos šeimos, kurių vyras stoja į žmonos pusę, net jei ši nėra teisi. Nukirsti bambagyslę būtina, kad ir kaip skausminga tai būtų.
Toks jau tas gyvenimas – mes nuolat netenkame savo senų vaidmenų ir mokomės naujų. Vakar buvai marti, šiandien, žiūrėk, tapai anyta. Nespėji nė apsižiūrėti, o tavo mielas, išauklėtas rausvaskruostis sūnelis įstumia pro duris kažkokią kūtvėlą raudonais plaukais ir sako: „Susipažink, mama, čia mano būsimoji žmona.“ Varge, varge... Kilusi iš kažkokio kaimo, nemoka nei padoriai įrankiais naudotis, nei normalaus pokalbio palaikyti. Miega iki pietų arba dar blogiau – niekieno neprašoma puola šeimininkauti. Šluosto indus rankoms skirtu rankšluosčiu ir neatsiklaususi į salotas supjausto tavo paskutinį agurką. Į savo vaiką net graudu žiūrėti – marškiniai nelyginti, be sagų, pats sublogęs, suvargęs. O jau kaip ta kūtvėla auklėja savo vaikus! Apleisti, pamiršti. Pati laksto kažkur nuo ryto iki vakaro, karjerą, matai, daro.
Pikčiausia, kad tos jauniklės nejaučia jokio dėkingumo. Regis, nieko jai negaili: nei gerų patarimų, nei pagalbos, bet vis tiek nepatenkinta. Anąsyk, prižiūrėdama anūkus, nutarei iškuopti ir namus, bet marti parėjusi tik dėbtelėjo kaip į tuščią vietą... Skaudu, ką ir sakyti, kai savo sūnelį devynis mėnesius įsčiose nešiojai, užpakalį šluostei, štai šita krūtimi žindei, o paskui ateina kažkokia prašalietė, nuskina jį kaip sunokusį vaisių ir nė ačiū nepasako.
