Statistika visame pasaulyje teigia, kad kas ketvirtas nėštumas baigiasi persileidimu, taip pat dažnos ir kūdikių iki vienerių metų mirtys (Lietuvoje 2014 metais tokių buvo 118). Ši patirtis tikrai palietė Tave, Tavo artimuosius ar Tavo pažįstamus, tačiau ar tai prisimenama?
Šį patyrimą labai dažnai šeimos užgniaužia viduje, kitos ieško sprendimo greičiau vėl pastodamos, kitos paprasčiausiai bando neprisiminti sakydamos sau: „Na taip nebuvo lemta“ ir t.t. Mama – tai pirmas asmuo, kurio poelgiai ir veiksmai nagrinėjami po padidinimo stiklu, kai kūdikio laukimas baigiasi jo praradimu. Aplinkiniams keista, kaip iš niekur gali nutrūkti nėštumas, ar gerai vystęsis kūdikis mirti prieš gimstant, o dar daugiau klausimų (net pradėtų ikiteisminių tyrimų), jei kūdikis mirė sveikas lovytėje. Tada klausiama: ar mama negėrė, nerūkė, ar darė viską teisingai. Man teko girdėti tokių visuomenės nuomonių: „Gal tavo gimda silpna, kad tu negali išnešioti kūdikio...“. Patikėkit daug gydytojų klausiau ar yra toks silpnos gimdos sindromas, gydytojai į mane žiūrėjo keistai. Mamos netekusios kūdikių vėliau ir nedrįsta pasakyti aplinkiniams ir sau – netekau kūdikio, nes nenori keistų vertinimų: „O kas su tavim negerai ar ką ne taip darei, jei taip atsitiko...“.
Motinos ir tėčiai, patyrę netektį, viduje išgyvena chaosą, depresiją ir sielvartą, o pagalbos kreiptis nedrįsta. Gimdytojai visada jaučiasi atsakingi už savo gyvybę, o ypač, jei nėštumas nutrūko. Mama pirmiausia kaltina save, persvarsto visus galimus variantus, ką galėjo padaryti ne taip: „Gal naudojau namuose per daug chemijos“, „Gal per daug stresavau...“, „Gal pakėliau per sunkiai...“. Visos šios mintys sukasi galvoje ne trumpai, o kiekvieną sekundę, minutę ir tai tęsiasi ne dienas ir ne mėnesius. Tik didelis darbas su savimi gali po truputį įveikti kaltę, bet ar jos nebeliks? Šios mintys ir emocijos, net neleidžia mamai ir tėčiui vadinti save mama ir tėčiu (ypač jei tai jų pirmas kūdikis). Mamos tikrai nesveikinamos mamos dienos proga, nes jos pačios galvoja: „Kokia aš mama, kad nepadėjau savo kūdikiui ateitį į šį pasaulį ir jame gyventi“.
Neišgedėtas sielvartas dėl kūdikio netekties tik stumia visas mintis tolyn. Kai kurios mamos užgniaužia savyje šiuos prisiminimus ir emocijas, kurie vėl ir vėl iškyla atsitiktinai. Galbūt pamačius kūdikį, apsilankius ligoninėje ar atvykus pas naują ginekologą, kai šis paklausia kiek buvo nėštumų, o paskui kiek gimdymų. Kitoms mamos apie buvusį kūdikį primena tik gal pirma ar antra išsaugota ultragarso nuotrauka. Ir tik labai reta šeima turi galimybę palaidoti kūdikį, tą dažnai daro tik vėlyvo nėštumo metu gimę kūdikių tėvai ir netekę kūdikio po gimdymo. O kai nėra kapo, ar yra ką prisiminti?
Pasaulyje palyginus dar visai neseniai minima Nėštumo ir Kūdikio netekties atminimo diena. Tai spalio 15 diena, kai tėvai, netekę kūdikio nėštumo metu ar kūdikio pirmais gyvenimo metais, pamini tą dieną 19:00 val. uždegdami ant palangės žvakutę. Taip pasauliui nebyliai pasakoma: aš gedžiu savo kūdikio, nesvarbu ar nešiojau po širdimi jį/ją 9 savaites, 6 mėnesius ar gimdžiau – tai mano kūdikis.
Kviečiu visas šeimas prisiminti prarastus kūdikius ir jei taip atsitiko Jums – uždekite žvakutę ant palangės spalio 15 d. 19:00 val. Taip prisijungsime prie viso pasaulio tėvų, netekusių savo kūdikių, prisimindami ir įprasmindami jų nors ir trumpą buvimą šioje žemėje.
