Paaiškinimas reikalingas tam, kad suvoktume kodėl tai atsitiko mums? Tačiau išgyvenant netektį ir ieškant atsakymų bei paaiškinimų kyla skausmingos emocijos viduje, tokios kaip – pyktis, kaltė, beviltiškumas, nuoskauda, beprasmybė, nerimas, liūdesys. Gedėjimo metu išgyvenamos neigiamos emocijos kartais išliejamas ant pačių artimiausių žmonių, savęs ar kitų asmenų, o užsitęsęs pyktis tampa destruktyviu. Pyktis ir kaltinimai nei kiek nesumažinamą sielvarto skausmo, o tik ji gilina ir neleidžia jam pasitraukti, kai nuolat ieškoma teisybė ir kaltinami visi.
Dažniausiai artimuosius, išgyvenančius netektį, kankina pyktis nukreiptas į:
* Save. Beveik kiekvienas išgyvenantis netektį, pirmiausiai paklausia savęs – „Ar aš viską padariau, kad apsaugočiau savo artimąjį?“, „Gal galėjau spėti padaryti...“. Artimuosius kankina paskutinių gyvenimo epizodų su prarastu brangiu asmeniu persvarstymas galvoje. Išgyvenant netektį vis svarstoma – ką galėjo padaryti kitaip, kad būtų išvengta mirtis. Artimieji kaltina save, nes jaučiasi atsakingi už artimuosius ir visada randa priekaištų sau ko nespėjo padaryti ar pasakyti artimajam.
* Artimąjį, kurio neteko. Dažnai minim mirusiuosius tik gerai, bet retai išdrįstam prisipažinti, kad iš tikro daugelis jaučia pyktį, kad jie išėjo: „Kodėl mane palikai? Kaip aš dabar gyvensiu be tavęs?“. Pykstama, kad paliko ir dabar reiks gyventi vieniem. Šis pyktis kyla iš begalinio ilgesio ir iš tikro neužbaigtų santykių su artimuoju: gal nespėjom pasakyti kaip stipriai mylim, gal nespėjom atleisti jiems, gal nespėjom paprasčiausiai daugiau pabūti kartu...
* Kitus artimuosius. Neretai išgyvenantys netektį pyksta ir kaltina kitus artimuosius, kad neįdėjo pastangų išsaugoti artimąjį. Pykstama ant žmonų, nesugebėjusių sustabdyti savo vyrų nuo netinkamų žingsnių; pykstama ant tėvų, kurie laiku nesustabdė savo vaikų; pykstama ant kitų artimųjų, kurie nesikišo į velionio gyvenimą. Kaltinimai nukreipti į kitus, dažnai ardo tarpusavio santykius ir pasitikėjimą, kai iš tikro gedint reikėtų palaikyti vienas kitą ir būti kartu. Dažnai kaltindami kitus tik nukreipiam dėmesį nuo savo atsakomybės, nes iš tikro mes patys jaučiamės atsakingi už artimojo netektį.
* Gydytojus, slaugytojus. Vienas dažniausių pykčio ir kaltinimo subjektų – tai paskutinėmis akimirkomis šalia buvę gydytojai ir slaugytojai. Jie sugeria labai daug artimųjų pykčio ir skausmo, nes artimajam, netekusiam brangaus žmogaus atrodo, kad galbūt laiku nesuteikė pagalbos. Žinoma, kad būna klaidų, deja niekas nuo to neapsaugotas, bet tam yra kitos priemones nei nuolatinis ir chroniškas pyktis ant svetimų žmonių. Tik juos lengviausia apkaltinti, nes jie paskutiniai, kurie buvo šalia ir kurie turėjo išgelbėti artimąjį...
* Likimą, Dievą ir Pasaulį. Dažnai artimieji pyksta ant viso pasaulio, kuris atrodo neteisingas ir beprasmis. Nesuvokiama, kaip Dievas galėjo leisti mylimam artimui pasitraukti iš šio pasaulio. Artimieji, išgyvenantys netektį, susiduria su beprasmybe ir betiksliu savo gyvenimu, kai iš jo pasitraukia mylimas žmogus.
* Visus likusius, kurie džiaugiasi gyvenimu. Išgyvenantys netektį labai jautriai reaguoja į supančią aplinką – jiems pikta girdėti, kaip kaimynai leidžia trankią muziką, jaunimas krykštauja ir visi atrodo nerūpestingai švenčia įvairias progas. Netektį išgyvenantis žmogus jaučiasi vienišas, pažeidžiamas ir jam atrodo, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš jį.
Išgyvenant netektį pyktis ir kaltė užvaldo asmens kasdienybę, o tai apsunkina visą gedėjimą. Labai dažnai artimieji pyktį nukreipia į save – įžvelgia savo atsakomybės dalį dėl įvykusios netekties, įžvelgia savo veiksmų netobulumą. Dar dažniau artimieji ieško kaltų išorėje – išreiškia savo pyktį ir kaltinimus gydytojams, likusiems artimiesiems ir pačiam Gyvenimui. Tai tūnantis vidinis pyktis, kuris yra giliai širdyje net ir pasibaigus teismo nuosprendžiui (kai kažkas pripažintas teisėtai kaltu dėl netekties).
Tad dėl ko pykstam ir kaltinam save ir kitus? Nes pyktis ir neapykanta kitiems dalinai palengvina sielvartą, bet kartu ir neleidžia užbaigti gedėjimo proceso – t.y. susitaikyti su netektimi. Dalis galvoja, kad susitaikymas – atims mano ryšį su artimuoju, nes kol mes pykstam, kovojam – tol atminimas giliai širdyje iškeliamas ir iškeliamas į paviršių. Kiti laiko pyktį, nes negali susitaikyti su netektimi t.y. suvokti, kad artimojo nėra. Ilgalaikis pyktis gali tapti įpročiu ir gyvenimo būdu, kuris destruktyviai veiks visus aplinkinius. Visgi jausti šias neigiamas emocijas yra natūralu, nes tai dalis sielvarto. Supraskite, kad negalima pakeisti netekties aplinkybių, niekas negalėjo numatyti, kad tai atsitiks. Ir ką pasirinksime mes, priklauso tik nuo mūsų – ar ir toliau pykti ant viso pasaulio ar rasti jėgų atleisti ir eiti tolyn. Linkiu lapkričio 2 dieną - visų mirusiųjų pagerbimo dieną prisiminti visus mirusiuosius be kaltės ir pykčio, o tik kaip nuostabius žmones šviesiuosiuose atminimuose.
