Lapkričio 25 d. prasidėjo 16 dienų, visame pasaulyje skirtų tam, kad šviestume visuomenę apie vis dar vykstančią prievartą ir smurtą prieš mergaites ir moteris.

Šia proga komanda "Moterys kalba" vykdo socialinę akciją #MUSUDAUG, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į seksualinę prievartą, vykstančią šalia mūsų.

"Moterys kalba" narė Beata Tiškevič kalbasi su Vilniaus universiteto docente, psichologe psichoterapeute, turinčia ilgalaikę darbinę patirtį su nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos, Neringa Grigutyte.

- Galbūt Jūs skaitėte mūsų Facebook puslapyje „Moterys kalba“ publikuotas istorijas, susijusias su seksualine prievarta ar priekabiavimu? Pastebėjau, kad iš 25 atsiųstų istorijų netgi 19 seksualinės prievartos atvejų įvyko artimoje aplinkoje – moterys tai patyrė nuo tėčių, patėvių, dėdžių, brolių, sutuoktinių... Nežinau ir nemanau, kad statistika Lietuvoje šia tema yra tiksli, nes moterys vis dar nedrįsta kreiptis pagalbos, ypač, jeigu kalbame apie atvejus, kurie įvyko uždarame šeimos rate. Kreiptis pagalbos reikštų sugriauti šeimos idilę. Nesvarbu, kad melagingą.

Seksualinės prievartos patyrimas, nesvarbu, ar tai įvyksta vaikystėje, ar suaugus, yra sukrečiantis išgyvenimas, kuris pakeičia savęs ir pasaulio vaizdą, sutrikdo emocinius gebėjimus ir santykius su kitais žmonėmis. Kaip jūs ir numanote, tikslios statistikos, kiek žmonių yra nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, nėra. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje atlikti retrospektyviniai tyrimai rodo, kad faktiniai kiekvienais metais fiksuojamų seksualinių nusikaltimų skaičiai atspindi tik ledkalnio viršūnę.

Be to, jeigu žiūrėtume tik oficialią statistiką, gali susidaryti įspūdis, kad dažniausiai seksualinė prievarta patiriama iš nepažįstamų žmonių. Tačiau įvairių šalių tyrimų duomenimis, nepažįstamų žmonių atlikti nusikaltimai sudaro iki 20 procentų visų seksualinio pobūdžio nusikaltimų, tik jie yra lengviau atskleidžiami nei seksualinio išnaudojimo atvejai artimoje aplinkoje.

Jeigu seksualinė prievarta patiriama pavyzdžiui, užpuolus nepažįstamajam einant gatve, apie ją lengviau pranešti policijai ir pasakyti kažkam iš artimųjų, nei jeigu seksualinė prievarta patiriama iš šeimos nario ir trunka ilgesnį laiką. Iš tikrųjų žymiai didesnė tikimybė jog seksualiniai prievartautojai yra pažįstami aukoms, užsitarnavę jų pasitikėjimą: tai gali būti kas nors iš šeimos narių (pvz., vyresnis brolis, patėvis, dėdė) ar kitas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki (šeimos draugas, tėvo kolega, kaimynas, auklėtojas, treneris ir t.t.).

Taip pat ir suaugus patirti seksualinę prievartą iš artimo žmogaus yra didelė tikimybė, tik apie tai, atrodo, dar sunkiau kalbėti. Pavyzdžiui, ar žmona gali patirti seksualinę prievartą iš savo vyro? Tačiau norisi atkreipti dėmesį, kad seksualinę prievartą naudoja ne tik vyrai, bet ir moterys, nors tokių atvejų nėra daug atskleidžiama. Dažniausiai seksualiniai prievartautojai yra įvairaus amžiaus vyrai, heteroseksualūs ir palaikantys lytinius santykius su moterimis. Svarbu žinoti, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimai nepriklauso nuo rasės, religijos, profesijos ar ekonominio statuso.

- Ką jūs galėtumėte pasiūlyti toms moterims? Ką daryti tokiu atveju, jeigu nuo nusikaltimo pradžios yra praėję daugiau nei penkeri metai? Galbūt jūs esate susidūrusi savo darbo praktikoje su tokiais atvejais? Kaip elgiasi žmonės?

Kaip jau minėta, jeigu seksualinė prievarta patiriama iš artimo žmogaus, apie ją yra daug sunkiau atskleisti ir pranešti teisėsaugos institucijoms. Tyrimai atskleidžia, jog net iki 90 procentų seksualinės prievartos aukų niekam nepasakojo apie šią patirtį (ir dėl to negali sulaukti pagalbos).

Pačios aukos jaučiasi kaltos dėl įvykusios prievartos (nors kaltas yra prievartautojas), joms yra gėda pasakoti, kas atsitiko, bijo, kad aplinkiniai jomis nepatikės, pasmerks ir apkaltins (pvz., pranešus apie paauglės patirtą seksualinę prievartą diskotekos metu sulaukiama klausimo kokio ilgio sijoną ši dėvėjo).

Slaptumas apie patirtą seksualinę prievartą yra vienas iš labiausiai žalojančių veiksnių. Turėjimas bent vieno artimo žmogaus, kuriuo pasitikima ir papasakojama kas įvyko, kuris išklauso, priima ir nesmerkia, yra vienas pirmųjų žingsnių atsigavimo po prievartos ir sveikimo link.

Kartais teisinėmis priemonėmis jau nieko nebegalima įrodyti (pvz., suėjęs senaties terminas). Prisiminiau vieną konkretų atvejį, kai globos namuose mergaitė patyrė seksualinį išnaudojimą iš vyresnio tų pačių globos namų auklėtinio. Kai pradėjome dirbti, to auklėtinio jau nebuvo. Tačiau nukentėjusi mergina manė, kad dėl to, kas įvyko, visi kaltino ją, globos namuose sklido kalbos apie tą įvykį, bet niekas nieko nedarė.

Mergina emociškai pradėjo atsigauti tik po atviro globos namų personalo pripažinimo, kad dėl to, kas atsitiko, nukentėjusi mergina nėra kalta, ir atsakomybės prisiėmimo dėl to, kad nesiėmė tinkamų veiksmų įtarus apie seksualinę prievartą.

Tad labai džiaugiuosi, kad Feisbuko puslapis „Moterys kalba“ yra ta erdvė, kurioje prievartą patyrusios moterys yra išklausomos, palaikomos, padrąsinamos. Sulaukia supratimo ir priėmimo. Kai kurios gal pirmą kartą po patirtų skaudžių išgyvenimų.

- Ką daryti vaikui, jeigu jis patiria seksualinę prievartą nuo vieno iš tėvų? Juk neretas atvejis liudija, kad net pasisakius apie tai kitam šeimos nariui, jis nesiima jokių veiksmų arba – kaip tik, apkaltina vaiką melavimu ir prigraso daugiau taip niekada nekalbėti. Atrodo, kad tada visos pagalbos durys užsiveria. Ką daryti vaikui tuomet?

Iš tiesų norėtųsi tikėti, kad kai seksualinę prievartą vaikas patiria iš vieno iš tėvų, kitas tėvas bus tas, kurs vaiką palaikys ir apsaugos.

Ir mes, ir visuomenė dažnai pradedame smerkti tas mamas, kurios pasirenka smurtavusio vyro, o ne vaiko pusę. Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Įsivaizduokime situaciją – jūs esate mama, žmona. Ir vieną dieną jūsų dukra jums pasako, kad jos tėtis, jūsų vyras, su kuriuo jūs kiekvieną naktį miegate kartu, su kuriuo mylitės, netinkamu būdu ją liečia. Tikriausiai nevalingai norisi pasitikslinti „Ar tikrai?“ Ar vaikas nieko nesupainiojo, gal kažką ne taip suprato, o gal prisižiūrėjo pornografinių filmų ir t.t. Ir tai tik pirminė psichologinė gynybinė reakcija. Reikia nemažai drąsos pamatyti ir pripažinti tai. O jei dar moteris yra materialiai ar emociškai priklausoma nuo vyro?..

Man asmeniškai labiausiai netikėtas faktas buvo tai, kad kai rašiau disertaciją tema „Seksualinę prievartą patyrusių paauglių merginų traumos įveikos ir motinos komplekso sąsajos“, paaiškėjo, jog trečdalis motinų, kurių dukros patyrė seksualinę prievartą, pačios yra patyrusios kažką panašaus – t.y. seksualinę prievartą. Beveik visos šios motinos apie savo patirtį nebuvo niekam sakiusios iki tyrimo.

Kitų šalių tyrimų duomenimis, nuo 20 iki 40 procentų seksualinę prievartą patyrusių vaikų motinos taip pat yra patyrusios seksualinę prievartą. Seksualiai išnaudotų vaikų motinoms, kurios pačios yra patyrusios seksualinę prievartą ir negavusios tinkamos pagalbos, yra sunku susitvarkyti su vaiko seksualiniu išnaudojimu, nes tai primena jų pačių patirtą slėptą traumą ir iškelia neišspręstas problemas. Baimę pripažinti savo išnaudojimą dažnai lydi stiprūs kaltės jausmai, kad nesugebėjo apsaugoti savo vaiko nuo tokių pačių trauminių išgyvenimų. Besigindamos nuo vidinių sunkių jausmų seksualiai išnaudotos motinos gali tapti priešiško savo vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą. Šiuo atveju motinoms taip pat reikalinga pagalba.

- Taip, bet ką daryti vaikui, nesulaukusiam atjautos, supratimo?

Kartais tai lengviau pasakyti, nei padaryti, tačiau kai užsiveria vienos durys – atsiveria kitos. Mums, suaugusiems, norėtųsi, kad vaikas, kai patiria seksualinę prievartą, ateitų ir pasisakytų kas su juo atsitiko, net jei jo artimiausi žmonės juo nepatikėjo, ar, dar blogiau, prigrasino niekam apie tai nesakyti. Laikyti paslaptį – yra vienas sunkiausių ir labiausiai žalojančių dalykų.

Tačiau net ir labiausiai norėdamas nuslėpti savo patirtį, vaikas apie ją netiesiogiai praneša staiga pasikeitusiu savo elgesiu ir savijauta, seksualizuotais veiksmais, naujomis baimėmis, atsiribojimu ir kt. Svarbu, kad šalia vaiko būtų neabejingi suaugusieji (pvz., mokytojai, auklėtojai), kurie žinotų požymius, būdingus įvairaus amžiaus vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, mokėtų juos atpažinti, žinotų kaip kalbėti su vaiku ir ką daryti esant seksualinės prievartos įtarimui.

- Neretai vaikai prisiima atsakomybę už tėvų veiksmus, kad ir kokie siaubingi jie bebūtų. Vaikai linkę pateisinti tėvų poelgius. Netgi incesto atveju, vaikai nutaria kantriai tylėti ir saugoti savyje šią paslaptį. Dėl ko taip vyksta?

Gali būti visa eilė priežasčių. Kartais vaikai nesuvokia, kad vyksta seksualinė prievarta, ypač jei netinkamas suaugusiųjų elgesys būna be prasiskverbimo, be smurto, kuris sukelia skausmą, ar pateikiamas žaidybine situacija. Įsivaizduokime situaciją, kai pradinių klasių mergaitės nenuėjo į pamokas, o užsuko pas kaimyną ir žaidė „madas“, t.y. persirenginėjo įvairiausiais drabužiais, o kaimynas tuo metu fotografavo.

Arba lytiškai bręstanti paauglė, paskatinta savo „draugės“, nufotografavo savo lytinius organus ir nusiuntė „jai“ nuotrauką. Šios mergaitės gali nesuvokti savo elgesio pasekmių, nesuprasti, kad jomis naudojasi. Pirmuoju atveju blogiausia, ką mergaitės jaučiasi padariusios – tai nenuėjo į mokyklą. Tačiau mergaitėms paaugus, arba „aptikus“ savo nuotraukas internete po keleto metų, gali pasireikšti viso seksualinės prievartos pasekmės. Kartais vaikai yra įtikinami, kad „taip” elgiamasi su visais vaikais, ir vaikai tuo tiki iki kol pastebi, jog taip nėra.

Vaikai gali nepasakoti apie patirtą seksualinę prievartą, nes jiems gėda, jie jaučiasi kalti ar bijo. Vaikas gali bijoti prievartautojo, jeigu jam yra liepiama viską laikyti paslaptyje ir grasinama, kad jam ar jo mamai arba kitiems brangiems žmonėms kas nors atsitiks. Taip pat gali bijoti, kad niekas nepatikės jo pasakojimu, iš jo juoksis, jo nebemylės.

Dažniausiai vaikai kaltina save dėl prievartos, kad nesugebėjo apsiginti, sustabdyti prievartos, nesugebėjo pasakyti ne, kai juos pradėjo liesti, neiškvietė pagalbos ir mano, kad kiti jį/ją taip pat kaltins.

Labai dažnai kaltės jausmą prievartautojai siekia sukelti sąmoningai, bandydami permesti atsakomybę vaikui sakydami, kad šiam patiko, jis pats norėjo ir pan.

Kaltės jausmas dar labiau sustiprėja išgirdus nejautrias artimųjų pastabas (pvz., „Kodėl tu ten ėjai? Kiek kartų aš tau galiu kartoti, kad niekur neitum neatsiklausęs”).

Vaikams sunku kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą dėl gėdos jausmo, jiems gali būti nemalonu kalbėti seksualinėmis temomis (juk dažniausiai tai – kažkas „nešvaraus“, tabu) ar jie gali neturėti tinkamų žodžių papasakoti apie patirtą prievartą (Kiek iš mūsų, suaugusiųjų, galime/mokame kalbėti su savo partneriu intymiomis temomis, nusakant kokie veiksmai mums patinka, kokie yra mūsų seksualiniai troškimai ir pan.).

Kartais vaikai nesako apie patirtą prievartą, nes mano, jog prievarta niekada daugiau nepasikartos, arba nežino, kur gali kreiptis, mano, kad jam niekas negali padėti.

Kai seksualinė prievarta vyksta šeimose, vaikui yra dar sunkiau. Kartais vaikui sakoma, kad jei jis kam nors pasakys, sugriaus šeimą, tėvelis paklius į kalėjimą, vaiką ir jo brolius/seses išveš į globos namus ir pan. Vaikai yra priklausomi nuo suaugusiųjų, jiems labai baisu netekti meilės ir rūpesčio, todėl jie turi žinoti, kad bus mylimi, nesvarbu kas benutiktų.

Kartais sunku būna suvokti tai, jog vaikai, patiriantys seksualinę prievartą šeimoje, jaučia ambivalentiškus jausmus. Pavyzdžiui, prievartaujama mergaitė gali mylėti savo tėvą, bet nekęsti jo prisilietimų. Su tėčiu ji gali būti patyrusiu daug džiugių akimirkų, arba tai gali būti vienintelis žmogus, kuris ja rūpinasi. Vaikui reikia padėti suprasti, kad prievartautojas gali būti mylimas žmogus, bet jo veiksmai neteisėti ir draudžiami; o padarius nusikaltimą net ir mylimas asmuo turi sulaukti bausmės. Tai nereiškia, kad vaikas griauna savo ar artimųjų gyvenimus, papasakodamas apie patirtą seksualinę prievartą. Vaikui reikia padėti suvokti, kad prievartautojas pats sugriovė savo gyvenimą ir santykius atlikdamas su vaiku neteisėtus veiksmus.

Kuo ilgiau tęsiasi ir dažniau kartojasi seksualinė prievarta, kuo artimesni yra prievartautojo ir aukos giminystės ryšiai, kuo jaunesnis buvo vaikas seksualinės prievartos pradžioje bei kuo didesnis yra slaptumo laipsnis, kai niekam nepasakoma apie savo patirtį, tuo labiau seksualinė prievarta sutrikdo normalią vaiko asmenybės raidą ir tuo sunkesni seksualinės prievartos padariniai.

Seksualinės prievartos padariniai gali reikštis „kūno elgesyje”, kai vieni vaikai pradeda ypatingai saugoti savo kūną ir vengti bet kokio kontakto, o suaugus negeba užmegzti artimų ir intymių santykių, kiti atvirkščiai – negeba suvokti socialiai priimtų fizinio artumo normų, atvirai demonstruoja savo kūną, įsitraukia į rizikingą seksualinį elgesį, jiems būdingas dažnas seksualinių partnerių keitimas. Seksualinė prievarta gali sukelti nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais žmonėmis, tarpasmeninių santykių sunkumus, nerimą, depresiją, potrauminio streso ir kitus sutrikimus, gali pradėti vartoti alkoholį ar psichotropines medžiagas, pradėti žaloti save ar bandyti nusižudyti. Seksualinė prievarta paveikia vaiko emocinį ir kognityvinį vystymąsi, asmenybės formavimąsi.

- Ką patartumėte daryti tėvams, kur kreiptis, kurie sužino, kad jų vaikas buvo tvirkintas? Kaip elgtis su vaiku, ką jam sakyti, kokią pirmąją emocinę pagalbą jam suteikti?

Mes, suaugusieji, dažnai vaikams sakome, kad jei kas nors atsitiktų, jie turėtų ateiti ir mums apie tai pasakyti. Tačiau paklauskime savęs, ar visuomet išklausome vaiką, kai jis prieina, bando pasidžiaugti nupieštu piešiniu ar pasiguosti, nes neranda savo mylimiausio žaislo. Kiek kartų sakėme – „ne dabar, vėliau“, „dabar aš užsiėmęs“, „ar nematai, kad dabar aš ...“, arba palinksime galva, nors iš tiesų esame paskendę savo rūpesčiuose ir net negirdime, ką vaikas pasakoja.

Tad norint, kad vaikas mums pasipasakotų, mes turime jį išklausyti.

Vaikas gali papasakoti apie tai, kas jam rūpi, tik tiek, kiek mes esame pasiruošę jį išklausyti.

Ar vaikas išdrįs papasakoti apie savo patirtį priklauso ne nuo vaiko, o nuo to, kaip mes bendraujame su vaiku.

Tačiau kai vaikas pradeda kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą – tai tik viena medalio pusė. Kita – kaip mes reaguojame į tai, ką vaikas pasakė. Pavyzdžiui, kokia būtų Jūsų reakcija išgirdus vaiką sakant: „Tėtis šlapinasi man į burną”? Mus gąsdina tai, ką vaikas gali pasakyti. Dažniausiai pirma suaugusio reakcija yra neigimas – „to negali būti”, o vaikui išsprūsta žodžiai „ką tu čia išsigalvoji?“. Kartais mes patys negalime kalbėti apie seksualinius dalykus. Jei vaikas pajus mūsų drovėjimąsi, pyktį, pasišlykštėjimą ar sumišimą, jis nustos kalbėti. Vaikai reaguoja į mūsų, suaugusiųjų, reakcijas. Viena iš rekomendacijų yra ramiai išklausyti vaiką neprarandant savitvardos ir nerodant savo jausmų.

Jei išsigandote arba supykote išgirdus apie vaiko patirtą prievartą – tai normali reakcija, bet ji gali išgąsdinti vaiką. Vaikas gali klaidingai suprasti jūsų pyktį ar pasibjaurėjimą tuo, kas atsitiko ir manyti, kad dabar jūs bjauritės ar pykstate ant jo/jos. Svarbu neversti vaiko pasijusti taip, tarsi jis/ji padarė kažką bloga. Taip pat nekritikuoti vaiko dėl to, kas atsitiko, nekaltinti („kodėl tu man anksčiau nepasakei?”), nesmerkti ir negėdyti. Vaikui labai svarbu išgirsti, kad tai, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą – yra ne jo/jos kaltė. Svarbu paskatinti vaiką kalbėti apie savo išgyvenimus, paklausti kas atsitiko, kada ir su kuo, tačiau jokiu būdu nekvosti ir neklausti kodėl.

Galima vaikui pasakyti: „Už visa, kas atsitiko, atsakingas ... (tavo tėvas, dėdė, auklėtojas), tačiau tu buvai į tuos veiksmus įtrauktas, ir dabar papasakok man, kaip tai vyko”.

Vaikui atsiskleidus apie patirtą seksualinę prievartą reikia nepamiršti, kad seksualinė prievarta – tai nusikaltimas. Apie tai turi būti pranešta policijai ir/arba vaiko teisių apsaugos specialistams. Taip pat galima kreiptis į organizacijas, kurios specializuojasi tiekiant pagalbą nuo prievartos nukentėjusiems vaikams (pvz., Paramos vaikams centrą, ar kitais metais turėsiantį atsidaryti centrą vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto).

- Kaip kalbėti su vaikais apie seksualinę prievartą? Kaip galima juos nuo to apsaugoti?

Jeigu trumpai atsakant į klausimą kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos – būtina kalbėtis. Vaikai turi gauti informaciją apie tai, kas yra seksualinė prievarta bei seksualinis išnaudojimas. Kaip tik šiuo metu (nuo 2015 metų spalio 13 dienos) Paramos vaikams centras vykdo tarptautinę socialinę kampaniją „Vienas iš penkių“, kurios tikslas - aprūpinti vaikus, tėvus ir plačiąją visuomenę žiniomis ir įrankiais, kad galėtume apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo. Kaip kalbėti su vaiku apie seksualinę prievartą galima rasti Paramos vaikams centro puslapyje (http://www.pvc.lt/lt/socialines-kampanijos/1-is-5)

- Ačiū už jūsų atsakymus.

Šis tekstas yra Moterys kalba organizuojamo socialinio projekto #MUSUDAUG dalis. Šis projektas yra skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į seksualinę prievartą, paplitusią mūsų šalyje.