Pasak G. Butkaus, emocinį intelektą būtina lavinti tam, kad mūsų vaikų sprendimai būtų kuriantys, o ne griaunantys. Be to, neigiamos emocijos turi tiesioginį ryšį su sveikatos sutrikimais ir ligomis - tai nustatė kinų medicina jau senų senovėje, todėl vien tik saugant sveikatą verta būti nusiteikus optimistiškai, gyventi realizuojant save ir visas situacijas priimti kaip gyvenimo pamokas, kurios suteikia galimybę keistis ir tobulėti. Be to, įvairūs tyrimai rodo, jog aukštesnio emocinio intelekto žmonės pasiekia aukštesnių rezultatų ir jų gyvenimo kokybė yra geresnė.

Tėvai natūraliai prisideda prie vaikų emocinio intelekto savo pačių elgesiu ir kalba. Tai, kaip tėvai elgiasi su vaikais ir tarpusavyje, vaikams nesąmoningai tampa gyvenimo norma. Nors vaikai „parsineša“ tam tikrus elgesio modelius iš darželio, mokyklos ar draugų, tačiau šie elgesio modeliai visuomet pereina savotišką šeimoje esančių vertybių patikrinimo filtrą.

G. Butkaus teigimu, emocinį vaikų intelektą būtina lavinti jau nuo mažų dienų. Tam reikia šiek tiek pakeisti savo elgesį, santykį su vaiku ir pataria, kaip tai padaryti.

Nors tėvai visada jaučiasi labiau patyrę, geriau žinantys ar turintys teisę reikalauti iš vaikų, reikėtų rasti tinkamą pusiausvyrą tarp paliepimo ir tarimosi. Sutartų taisyklių (pvz. pagarbus elgesys su kitais ar saugus elgesys gatvėje) laikymąsi, reikėtų prižiūrėti ir jų mokyti, tačiau kitais atvejais reikėtų lanksčiai ir kūrybingai ieškoti sprendimų.

„Pavyzdžiui, aš manau, kad vaikui reikia sustiprėti fiziškai, ir pati geriausia to forma, mano požiūriu, yra plaukimas. Svarbu atsisakyti pagundos priversti vaiką eiti į baseiną, o su juo rasti priimtiną būdą fiziniam sustiprėjimui – gal vaikui labiau patiks futbolas, krepšinis ar ledo rutulys, gal kovos menų treniruotės, galbūt tiesiog kartu su tėčiu ar mama pakilnoti svarmenis namie. Kuo dažniau tariamės ir klausiame vaiko nuomonės bei randame abipusiai priimtinų sprendimų, tuo geriau vaikui parodome jo asmenybės svarbą ir mokome jį priiminėti sprendimus savarankiškai,“ – sakė G. Butkus.

Taip pat, reikėtų suvokti, kad ir vaikų, ir tėvų poreikiai bei emocijos yra vienodai svarbios, ir reikia rasti būdų susitarti, kad abi pusės liktų patenkintos.

„Pavyzdžiui, jei aš esu labai pavargęs ir noriu ilsėtis, o vaikas manęs pasiilgęs ir nori su manimi pažaisti, labai lengva pasakyti: „eik pažaisk pats, aš dabar neturiu laiko“. Vaikas nuliūs arba vis viena įkyriai reikalaus dėmesio, tuo tarpu man kils pyktis, nes norėjau pabūti vienas ar ramiai pavalgyti. Išeitis – rasti sprendimą, kaip abiems pasiekti tai, ko nori – gal galiu gulėdamas paskaityti pasaką, gal vaikas gali atsinešti savo žaislą ir pasėdėti man ant kelių, kol valgysiu, gal galiu paprašyti 15 minučių pertraukos, o po to išeiti su vaiku pažaisti į lauką,“ – sakė G. Butkus.

Be to, patariama vaikus mokyti tiksliau vartoti emocines būsenas apibūdinančias sąvokas ir aiškinti jų priežastis (pvz., kažkam liūdna, nes… arba kažkas pyksta, nes…).

Kai vaikams yra daugiau, nei septyneri metai, jie jau gali suprasti priežasties-pasekmės dėsnį, todėl labai svarbu su jais kalbėti tokiomis temomis, kaip jų pačių poelgiai ir jų rezultatai. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems dėl savo nesėkmių arba klaidų yra lengviau ir paprasčiau rasti kaltus kitur. Tačiau ramiai ir kantriai vaikams parodant tiesioginį ryšį tarp to, ką jie padarė arba ko nepadarė konkrečioje situacijoje, kuo ji baigėsi, ir koks kitoks elgesys galėtų atnešti geresnį rezultatą ateityje, ugdoma atsakomybė.

Vaikams taip pat labai padeda filmai, filmukai, skaitomos pasakos ar matyti spektakliai su parodomais pagrindinių herojų emociniais išgyvenimais sunkiose situacijose ir tai, kaip šie herojai sugeba įveikti sunkumus išlaikydami arba įgydami gerąsias savybes - drąsą, gerumą, geranoriškumą, sąžiningumą, stiprybę, kantrybę, atjautą, dosnumą.

Pasak G. Butkaus, nėra tokio laiko, nuo kada jau reikia mokyti vaikus emocinio intelekto. Vaikų patyrimas ir mokymasis vyksta nuo pirmosios jų gyvenimo dienos, tiesiog jiems augant ir savarankiškėjant pamokos jiems bus vis sudėtingesnės ir tėvų pagalba vaikams mokant juos pačius įveikti iškilusius sunkumus yra visuomet labai vertinga.