Sako, šunys neturi laiko nuovokos, – nesvarbu, ar šeimininkas grįžta iš kelionės po pusės metų, ar pareina iš parduotuvės po pusvalandžio, vienodai džiaugiasi jo grįžimu. Tiesą sakant, ir žmonėms laikas – reliatyvus dalykas. Prisimenu, kaip viena pažįstama, nežinodama, kur dėtis iš vienatvės, virkaudavo prie lango, vos tik vyras porai dienų išvykdavo padėti kaime gyvenantiems tėvams. Dabar jis dirba Anglijoje, namo grįžta geriausiu atveju kartą per tris mėnesius. Ir ką gi – kai sykį neperspėjęs parsibeldė po mėnesio, moteris net pasipiktino. Neva užgriuvo čia kaip perkūnas iš giedro dangaus, sugriovė visus planus, sujaukė namus, o ji net dorai pasiilgti nebuvo spėjusi. Paklausta, ar sunku taip atskirai gyventi, atsako su šypsena: „Iš pradžių buvo sunkoka, bet dabar vis geriau. Ir pykstamės rečiau, ir namie tvarkingiau. Mylimės, žinoma, irgi rečiau, užtat kaip aistringai!..“ Gal atstumas tikrai tik sustiprina ryšį?
Naudinga ar žalinga?
Tai, kas vienam yra vaistas, kitam gali būti nuodas. Tas pats ir su meile per atstumą. „Jei pora nuolat konfliktuoja, patiria įtampą, pagyventi atskirai yra netgi rekomenduotina, – sako psichoterapeutė Lina Vėželienė. – Aprimsta jausmai, gali į savo partnerį pažvelgti ramiai, racionaliai sudėlioti pliusus ir minusus. Tai suteikia progą atleisti, užmegzti brandesnį dialogą, pakylėja santykius į kitą kokybinį lygį.“
Gal ne veltui sakoma, kad dalykų vertę suvokiame tik juos praradę. Panašiai ir su sutuoktiniu. Emocija, kurią patiri, kai jo nėra, yra puikus indikatorius, padedantis nustatyti, kur link juda jūsų santykiai.
„Man taip jo trūksta. Visur tuščia. Nesinori nei eiti į svečius, nei valgyti gaminti. Net užmigti vakarais negaliu“, – dūsauja vyrą išlydėjusi viena. „Dieve, kaip dabar gera! – sako kita. – Kur noriu, ten einu, ką noriu, tą valgau. Naktimis niekas neknarkia po ausimi, purvinos kojinės po namus nesimėto.“ Nereikia nė spėlioti, kurią iš šių porų atstumas greičiau išskirs. Laikinas išsiskyrimas pirmiausia sugriauna tas santuokas, kurios ir taip svyruoja kaip dramblys ant kojūkų. „Koks bus gyvenimo atskirai rezultatas, priklauso nuo santykių tvirtumo. Stiprioms poroms atstumas netampa neįveikiamu išbandymu. O tiems žmonėms, kurie net nebežino, kodėl vis dar yra kartu, išsiskyrimas gali pagreitinti atomazgą. Jų santykiai baigsis skyrybomis“, – sako L. Vėželienė.
Stiprioms poroms atstumas netampa neįveikiamu išbandymu. O tiems žmonėms, kurie net nebežino, kodėl vis dar yra kartu, išsiskyrimas gali pagreitinti atomazgą.
Tiesą sakant, viskas prasideda dar anksčiau. Tada, kai priimamas sprendimas gyventi atskirai. Atvirai prisipažinti, kodėl tam ryžtamės, ne visada turime drąsos. „Šis projektas labai svarbus mano karjerai. Paskui bus kur kas lengviau rasti darbą Lietuvoje“, – vykdamas į Norvegiją tikino vienas gydytojas savo žmonai. Argi ji galėjo stoti karjeros siekiančiam vyrui skersai kelio? Po vieno projekto atsirado kitas – dar svarbesnis, jau kitoje šalyje. Po šio – trečias, ketvirtas... Taip jiedu ir pragyveno 20 metų – lyg ir kartu, bet atskirai. „Nesu naivi kvailelė, – dabar sako moteris. – Puikiai matau, kad jam rūpi ne tik karjera, bet ir patogus gyvenimas. O ko negyventi? Vaikai auga savaime, žmona yra, bet netrukdo. Aš irgi atradau visokių pliusų – pinigų ir laisvės turiu į valias, vaikai jau ūgtelėję, o ir kitų vyrų dėmesiu galiu ramiai, per daug nesislapstydama pasidžiaugti.“
Bene dažniausiai įvardijama tokių išsiskyrimų priežastis – pinigai. Tik ar ji tikrai yra pagrindinė? „Norint išsaugoti santykius per atstumą, reikėtų vengti saviapgaulės. Svarbu atvirai savęs paklausti: ,,Ar tikrai mūsų pora yra aplinkybių auka?“; „Ar tikrai tų papildomų pinigų mums reikia taip, kad dėl jų esame pasiruošę atsisakyti artumo ir rizikuoti santuoka?“ Daugeliu atvejų gali paaiškėti, kad ta svarbiausia priežastis yra tik priedanga“, – teigia psichoterapeutė.
O kaipgi pliusai? Yra ir jų. Gyvenimas atskirai ugdo savarankiškumą, pasitikėjimą savo jėgomis. Iki tol atrodžiusios trapios it porcelianinės lėlės, likusios vienos, moterys neretai atranda turinčios tokių galių ir gebėjimų, apie kokius nė nenutuokė. Viena, atlaikiusi buto remontą, dabar neužsikirsdama gali išvardinti visas tinko rūšis, nurodyti jų trūkumus ir privalumus. Kita, nežinojusi, kuo varoma jos mašina – dyzeliu ar benzinu, dabar ne tik pati pasikeičia ratą, bet ir pagal garsą nustato gedimą. Švarių kojinių stalčiuje nepajėgdavę rasti ir vien kiaušinį išsivirti gebėję vyrai ne tik išmoksta naudotis indaplove ar skalbimo mašina, bet ir atranda savo kaip kulinaro talentą. O kai kurie įvaldo net tokį meną kaip dukros kasų pynimas! Tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Tik yra vienas „bet...“ Supratus, kad visai sėkmingai gebi tvarkytis be antrosios pusės, gali susimąstyti – o kam ji tau apskritai reikalinga?
Šalin rutiną!
Ilgai kartu gyvenančių porų santykiai norom nenorom apauga kasdienybės dulkėmis. Kartais net sunku patikėti, kad kitados virpėjai nuo šito žmogaus prisilietimų, žavėjaisi jo humoro jausmu, salai nuo komplimentų. Dabar visos dienos atrodo panašios viena į kitą – grįžę iš darbo pavakarieniaujate subedę nosis į laikraščius ar televizorių, trumpai aptariate, kuris rytoj veš vaiką į mokyklą, o kuris liks namie laukti santechniko, geriausiu atveju apkalbate kokį nors bendrą pažįstamą ir vangiai nuslenkate į lovą. Seksas? Dėl Dievo meilės, koks dar seksas – juk šiandien ne šeštadienis! Išsiskyrimas visa tai pakeičia. Vėl pradedate ilgėtis vienas kito, siunčiate jaudinamas žinutes: „Myliu“; „Pasiilgau“; „Bučiuoju“. Susitikę puolate vienas kitam į glėbį ir griūnate į lovą. Upsss... Kažkas vis dėlto ne taip. „Kai jis grįžo po pusės metų, pasiėmiau savaitę atostogų, o vaikus išsiunčiau pas mamą į kaimą, – atvirauja viena kolegė. – Maniau, iš lovos neišlipsime, deja... Atrodė, kad jis viską daro ne taip, kad pamiršo jautriausias mano vietas, kad pernelyg skuba arba per ilgai delsia. Orgazmą sugebėjau pajusti tik paskutinę atostogų dieną.“ Audringas seksas, kai ilgai nesimatai, vaidenasi tik išsiskyrimo nepatyrusiems žmonėms. Jį patyrę žino – kuo ilgiau nesimatai, tuo daugiau laiko prireikia sinchroniškumui lovoje vėl pasiekti. Trikdo ir svetimas tapęs mylimojo kūnas. Tarsi ryškioje šviesoje iš naujo pamatai visus trūkumus, nors jau buvai su jais susitaikęs ir net nepastebėdavai. Negana to, atsiranda naujų – lyg ir pilvukas padidėjęs, ir pagurklis pasiraukšlėjęs, ir žilų plaukų atsirado... Kai sensti kartu, tokių dalykų nematai.
Iliuzija yra ir tai, kad išsiskyrimas tarsi nuvalo rutinos dulkes. „Jo grįžimas visada – kaip šventė, – pasakoja vieno nuolat svetur koncertuojančio muzikanto žmona. – Jo grįžimo proga stalas nukraunamas gausiomis vaišėmis, prisirenka draugų, liejasi vynas ir kalbos. Paskui mes lankome visus jo išsiilgusius bičiulius ir gimines, apeiname parodas ir spektaklius. O tada jis vėl išvažiuoja, ir aš lieku viena rūpintis gendančiu automobiliu, varvančiu stogu, zyziančiais vaikais ir mokesčiais. Kai pasakiau, kad man vyro reikia ne tam, kad būtų kartu per šventes, o tam, kad padėtų kasdien, jis pasipiktino – neva man kažkokia banali buitis svarbesnė už bendravimą.“ Romantika tikrai yra puikus dalykas, bet, pasak L. Vėželienės, ji negali būti ilgalaikių santykių pagrindas. Toks buities ir rutinos nepaliestas bendravimas labiau susijęs su įsimylėjimu, bet ne su meile. O kiek laiko trunka įsimylėjimas, žinome visi. „Meilei užauginti, artimam ilgalaikiam santykiui sukurti būtinas nuoširdus bendravimas, – sako ji. – Ką reiškia kurti artimą ilgalaikį santykį? Kasdien stengtis vienas kitą pažinti, rūpintis vienas kitu, dėmesingai dalyvauti vienas kito gyvenime, padėti vienas kitam susitvarkyti kasdienius reikalus, iškilus sunkumams. Tai nuolatinis procesas. O kaip šį darbą nudirbti, jei pora negyvena kartu? Gyvenimas per atstumą tinka vegetuojantiems santykiams palaikyti, bet tokiu atveju jūsų ryšys vargu ar taps visavertiškas. Gražūs žodžiai, dovanos, pasimatymai suteikia bendravimui šviežumo, žavesio, bet tikruosius jausmus užaugina bendrai įveiktos kliūtys, kartu išspręstos problemos, nugalėti sunkumai. Atkakliai siekdami išlaikyti jausmus ir tokius elgesio modelius, kuriuos taikėte, kai buvote įsimylėję, rizikuojate sugadinti santykius.“
Atsargiai – durys uždaromos!
Kartais knaisiodamiesis pernelyg giliai ne tik neiškasame jokios tiesos šaknies, bet ir prisidarome papildomų problemų. Viena dažniausių – pavydas. Jau ir taip širdyje kirbantį nerimą dėl antrosios pusės ištikimybės dar labiau kursto vaizduotė – kiekvieną musę ji išpučia iki dramblio dydžio. „Nepakėlė ragelio vėlai vakare? Turbūt smaginasi su kuo nors“; „Jis kalbėjo lyg nenoromis, sakė, kad yra labai pavargęs? Įdomu, kas jį taip išvargino? Turbūt turi kitą.“ Dar labiau pavydą kursto aplinkiniai. Kaimynų juokeliai apie miegamajame ilgai degusias šviesas, prie vartų pernakt stovėjusias nematytas mašinas ar anekdotai tema „Grįžta vyras iš komandiruotės...“ iš šalies atrodo visai smagūs, bet išsiskyrimo įaudrintą vaizduotę gali susprogdinti. Matydamas antrosios pusės reakciją, nekaltai apkaltintasis ima teisintis, bet kuo labiau ginasi, tuo kaltesnis atrodo.
Audringas seksas, kai ilgai nesimatai, vaidenasi tik išsiskyrimo nepatyrusiems žmonėms.
Beje, bemaž visais atvejais kaltesnė lieka moteris. Ir taip yra nuo neatmenamų laikų. Prisiminkime, kad ir Odisėją. Dešimt metų jis bastėsi po pasaulį, kirkinosi su Kirke, septynerius metus kaip vyras ir žmona gyveno su Kalipse, net vaikų su abiem susilaukė, o iš savosios Penelopės tikėjosi besąlygiškos ištikimybės. Ši ne tik turėjo tyliai vysti laukdama vyro, bet ir atlaikyti nesibaigiančius potencialių jaunikių antplūdžius bei lėbavimus. Ar kas nors nuo tų laikų pasikeitė? Vyrų neištikimybė vis dar vertinama kaip būtinų gyvybinių poreikių tenkinimas, moterų – kaip išdavystė.
Pavydo apraiškų yra įvairių. Vieni vyrai samdo privačius seklius, kiti prašo kaimynų pagalbos, treti bando užklupti neištikimąją netikėtu skambučiu ar vizitu. O patikimų gelbėjimosi nuo šitos bėdos priemonių yra tik viena – pasitikėjimas. Pasak psichoterapeutės, jei porai trūksta atvirumo ir pasitikėjimo vienas kitu, atstumas jiems gali tapti neįveikiamu išbandymu. Ne itin brandiems žmonėms besąlygiškas partnerio pasitikėjimas gal ir gali atverti vartus į plačias ganyklas, bet verta pagalvoti, ar jums tikrai reikalingas toks vyras, kurį tarsi aviną reikia laikyti garde pririštą? Normalūs žmonės į pasitikėjimą atsako tuo pačiu, – baimė jį sugriauti atsispirti pagundoms padeda labiau nei griežčiausia kontrolė. Išmokti pasitikėti nėra jau taip sunku. Tereikia suprasti, kad kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra.
L. Vėželienės manymu, atstumas dažniau išskiria nesusituokusias ir vaikų neturinčias poras. Suklusti vertėtų ir tuo atveju, jei atsiranda nutylėjimo, vengiama kalbėti apie tai, kas nepatinka. Neverta džiaugtis, kad išsiskyrėliai mažiau konfliktuoja. Jei barnių visai nekyla, tai gali būti ženklas, kad santykiai yra mirę.
5 klaidos, kurių reikėtų vengti išsiskyrėliams
1. Kalbėti tik apie tai, kas išties svarbu. Tai, kad matotės ne kasdien, dar nereiškia, kad negalite kalbėtis apie tokius kasdienius dalykus kaip kivirčas su kaimyne ar vaiko dvejetas. Kaip tik tokios smulkmenos ir padeda išlaikyti ryšį.
2. Kontroliuoti kiekvieną žingsnį. Nemanykite, kad nuolatinė detali antrosios pusės ataskaita apie praleistą dieną padės išvengti jos neištikimybės. Po smulkmenų gausa faktus paslėpti netgi lengviau.
3. Trukdyti dėl menkiausios problemos. Prakiurus vonios vamzdžiui, vyrui skambinti verta tik tuo atveju, jei jis turi pažįstamo santechniko telefoną. Jei ne, geriau skambinti į avarinę tarnybą.
4. Kaltinti jį (ją), kad jaučiatės vieniša(-as). Jei sprendimą gyventi atskirai priėmėte kartu, visai nesvarbu, dėl kieno poreikių tai nutiko. Veikiausiai jam ir be jūsų kaltinimų nesaldu.
5. Manyti, kad sprendimas priimtas visiems laikams. Neverta kentėti sukandus dantis, jei matote, kad gyvenimas atskirai jums netinka. Tai, kad ryžotės pabandyti, dar nereiškia, kad negalima to atsisakyti.
