Žurnalistei šios moterys sako, kad, susibūrusios į emocinės pagalbos grupę, jaučiasi stipresnės, galinčios padėti ne tik kitiems tėvams, bet ir jų vaikams.
Rita: „Labiausiai bijojau dėl savo vaiko saugumo.“
„Mano vaikas nuostabus. Fainas, kūrybingas, intelektualus, protingas, šaunus... Nepaprastai juo didžiuojuosi. Esame labai artimi. Kad jis homoseksualus, sužinojau prieš kelerius metus. Nebuvo netikėta, nes jaučiau tai – matydama augantį, bręstantį, besivystantį. Didžiausias šokas ištiko, kai pagalvojau: „O Dieve, kaip mano vargšas vaikas gyvens tokioje netolerantiškoje visuomenėje? Juk jį gali užpulti, primušti, sužeisti, užmušti…“ Spaudoje skaičiau, kad tokie dalykai vyksta. Labai išsigandau dėl vaiko saugumo. Kita baimės banga užėjo, kai pagalvojau, ką pamanys mano draugai, artimieji ir kolegos, jei sužinos? Suprantu, kad neturėtų rūpėti kitų nuomonė, – koks kieno reikalas, bet šito jausmo dar negaliu atsikratyti. Gyvenu su juo. Daugelis nežino, ir nesakau. Pasakiau tik tiems, kuriais pasitikiu.
Susimąsčiau, kaip ta žinia pakeitė mano gyvenimą. Nepakeitė. Viskas liko po senovei. Tas pats vaikas, tokios pačios dienos, tokios pačios minutės... Užtat pati pradėjau daug kuo domėtis, dalyvauti įvairiuose renginiuose, tapau aktyvesnė. Gal todėl, kad nenoriu atsilikti nuo jaunimo? Vaikui sakau: „Jei pajusi, kad nusišneku, iškart stabdyk!“
Ne jis man atsiskleidė – pati paklausiau. Atsakė: „Taip. Yra, kaip galvoji.“ Kitos mamos labai verkė, o aš ne. Tuo periodu, kai jis buvo užsidaręs, maniau, kad gal vartoja narkotikus. Ir kaip palengvėjo, kai sužinojau, kad ne! Kaltės nejaučiu. Kitos sako – jaučia, aš – ne. Jaučiu tik baimę dėl jo saugumo. Jo aplinkos jaunimas nesistebi, kartu dirba, kuria, gyvena. Užtat mūsų kartai uždėtas posovietinis štampas. Nuo pat kūdikystės mus siuntė į darželį, mokykloje – į spaliukus, vėliau – komjaunuolius, ir niekas neklausė, nori to ar ne. Kepė standartus, ir niekas į žmogų kaip į individą nežiūrėjo. Tais laikais irgi buvo nestandartų, tačiau jie atsidurdavo psichūškėje arba juos iš visuomenės tiesiog išspjaudavo.
Aišku, būtų buvę geriau, jei sūnus būtų pasisakęs daug anksčiau. Įsivaizduoju, ką jam teko išgyventi… Tikėjosi artimiausių žmonių palaikymo, bet jo negavo, nes tylėjo. Kuo anksčiau tėvams pasakai, tuo labiau suartėji. Kai sužinojome, niekas iš esmės nepasikeitė, tik pradėjo atsisijoti homofobai. Negali žmogus kito teisti ir smerkti, – niekas nesuteikė jam tokios teisės. Gyveni savo gyvenimą ir gyvenk. Tie, kurie teisia ir smerkia kitą, man apskritai yra nepriimtini. Tokios mano vertybės. Pati pradėjau labiau suprasti, atjausti ir prijausti. Kai išgirstu ką nors smerkiant ar užgauliojant, ne nusliūkinu kaip šuva uodegą pabrukusi, o išsakau savo nuomonę. Nepatinka? – Viso gero. O jei priimtina, džiaugiuosi.
Didžiausias šokas ištiko, kai pagalvojau: „O Dieve, kaip mano vargšas vaikas gyvens tokioje netolerantiškoje visuomenėje?Rita
Prieš kelerius metus tokia jaučiausi viena… Mąsčiau – juk yra tokių pat mamų, tik kaip jų rasti? Noriu pasikalbėti, man įdomu, kiek jos žino, ar domisi, palaiko, supranta, ar bendrauja su vaiku. Dabar esame kelios, grupė nedidėja. Priežasčių gali būti įvairių. Pavyzdžiui, mes renkamės Vilniuje, o mamų juk yra visoje Lietuvoje; nors grupė nemokama, kelionė iš Klaipėdos ar Šiaulių rajono kainuoja. Jei ne finansai, gal stabdo baimė? Gal abejonės, kam to reikia? Eidama su jomis susitikti tikėjausi pamatyti sugniuždytas, užsidariusias, išsigandusias moteris, opamačiusi pagalvojau: „Dieve, kokios fainos šitos mamos!“ Mes visos panašaus amžiaus (40+), protingos, išsilavinusios, švytinčiais veidais... Iš karto tapome artimos. Aišku, vienoms kalbėti sunkiau, kitoms lengviau, tačiau grupėje mūsų niekas nieko neverčia. Aš dėl savo vaiko gal ir prarasiu draugų, – laikas parodys, ar jie tikri, bet atradau naujų.
Sūnus, kai pasakiau, kad eisiu į grupę, atsakė: „Spręsk pati.“ Jis suaugęs, savarankiškas žmogus. Nei aš jam patarinėju, kaip gyventi, nei jis man. Grupės reikia man, o ne jam, tad aš jo nuomonės primygtinai nekláusiau, tik pasakiau, kad eisiu. Juk darysiu tai dėl savęs. Mano vaikas žino, kad jį visada palaikau, o grupė yra terapija. Čia renkasi tik mamos, tėvai kažkur slepiasi, ir aš su tomis moterimis jaučiuosi puikiai, turime apie ką kalbėtis. O su kitais dar nedrįstu. Kodėl?
Bendradarbiams ar pažįstamiems aptarinėjant kokį straipsnį LGBT* tema, girdžiu labai daug purvo. Pavyzdžiui, „Iššaudyt juos visus“, „Išsiųst į kitą planetą“, „Homikai užkariaus pasaulį, ir visi jais tapsime.“ Mano ausys gatvėje visąlaik pagauna tuos žodžius. Jautriai reaguoju, bet bandau išmokti nekreipti dėmesio. Į šitą grupę atėjau norėdama atsiriboti nuo skaudžių pareiškimų. Mane homofobija labai žeidžia. Kodėl smerkiami „kitokie“, nors ir protingi, gražūs, kultūringi asmenys, bet toleruojami agresyvūs pijokai, kurie mušasi ir prievartauja moteris? Pastarieji mūsų visuomenėje yra „tikri vyrai“! Kartais, kai pažįstami įsivažiuoja LGBT tema, paklausiu: „O jeigu jūsų vaikas pasakytų, kad yra toks, kaip reaguotumėte?“ Atsakymų būna įvairių. Vieni sako: „Mes taip neauklėjame, jis negali toks būti.“ Kiti pareiškia: „Išvyčiau iš namų.“ Šitaip šiais laikais kalba net žmonės, baigę du aukštuosius.
Kodėl žudosi LGBT vaikai ar jų tėvai? Nes neatlaiko vidinio spaudimo. Reikia ieškoti būdų sau padėti, o jų visada yra.Rita
Homofobiškos kalbos – kaip dūris peiliu į širdį. Kuo mano vaikas kaltas, kad toks gimė? Kai sužinojau, labai nedaug ką ta tema išmaniau, todėl pradėjau skaityti ir domėtis. Tada supratau, kad su auklėjimu tai neturi nieko bendra, kad žmonės tiesiog tokie gimsta. Man nepatinka LGBT apibrėžimas „mažuma“. Kuo jie maži, kuo kitokie? Valgo, miega, tuštinasi, kaip ir aš ar tu. Visi esame piliečiai, visi turime turėti lygias teises. Niekas man apie vaiką piktai į akis nėra pasakęs, tačiau aš pati nenoriu bendrauti su homofobais. Girdžiu jų deklaruojamą nuomonę ir jaučiu, kad neturiu apie ką su jais kalbėti. Žinot, ir mano sūnus, ir aš jaučiame neviltį dėl tokios homofobiškos mūsų visuomenės.
Grupėje diskutavome, ar reikia atsiskleisti. Yra žmonių, kurie neša tą vėliavą ir yra matomi, bet ar jų pakanka ir ar visuomenė yra tam pasirengusi?
Kitoms LGBT mamoms noriu pasakyti: „Skaitykite ir domėkitės. Nėra taip, kad jums nepasisekė, – jūsų vaikas lygiai toks pat žmogus. Tik nereikia užsisklęsti, nes tai jus sugriauš. Mano žinių paieškos prasidėjo nuo guglinimo internete. Pirma į rankas papuolusi knyga buvo „Mūsų dukterys ir sūnūs“ (ją galima rasti Tolerantiško jaunimo asociacijos interneto puslapyje www.tja.lt); šiuo metu skaitau „Homoseksualizmo prigimties istoriją“ (aut. Francis M. Mondimore'as). Visa kita – straipsniai įvairiose svetainėse. Informacijos lietuvių kalba nėra daug. Ieškoti galima per Lietuvos gėjų lygą, TJA, „Įvairovės ir edukacijos namus“, yra svetainė išgir̃stì.lt. Kodėl žudosi LGBT vaikai arba jų tėvai? Neatlaiko vidinio spaudimo. Reikia ieškoti būdų sau padėti, o jų visada yra. Jei esi tikintis, gali eiti pas kunigą; jei ne, – skambinti į psichologinės pagalbos tarnybą. Išsikalbi ir palengvėja.
Buvo laikas, kai nebuvo su kuo pasikalbėti. Keleri metai tyloje ir savyje, o paskui – kitas etapas: turi išmokti atsiriboti, nebegaudyti žeidžiančių žodžių. Geriausia, kad jų apskritai nebūtų, bet yra! Taip norisi atrėžti: „Mano vaikas yra toks“, pažiūrėti, kaip reaguotų, bet nenoriu. Kam visam pasauliui deklaruoti? Visuomenė turi subręsti dvasiškai.“
Aušrinė: „Mane erzina, kad turiu meluoti“
„Nuvažiuoju kartą pas sūnų, – jis jau Vilniuje studijavo, nuomojosi butą. Virš durų kabo vėliava, ant jos parašyta „Peace“ (angl.; „Taika“). Vaivorykštinė, pati tokios užsimaniau. Sakau: „Kokia graži vėliava, iš kur gavai?“ Jis: „Iš Italijos parsivežiau.“ Man, naivuolei, net į galvą neatėjo, kad čia kažkokia simbolika. Nesureikšminau. Vėliau per televiziją pamačiau LGBT eiseną Vilniuje ir tas pačias vėliavas. Tada atgaminau – taigi pas mano sūnų tokia. Pagalvojau, gal jis…? Bet ai, maža kas kokią vėliavą parsiveža. Mano sūnus labai bendraujantis, užsiima labdaringa veikla, jam gaila našlaičių, šunų… Dėl savo vaiko neturėjau jokių problemų, tik džiaugiausi, kad toks geras, mokosi. Mokykloje visi jį gyrė. Kartą iš tėvų susirinkimo grįžęs mano vyras pasakė: „Nebeisiu į tėvų susirinkimą, nes mamos apipuola ir klausinėja, kaip tokį gerą, mandagų sūnų išauklėjome.“ Mūsų sūnus mokykloje buvo autoritetas. Aplinkiniai vis klausinėdavo, ar mergaitės dar neturi, bet man net klausimas nekilo, kodėl ne. Taip dar geriau, nes kai įsimylės... Tik džiaugiausi, kad turi tikslą – mokytis, dirbti. Aišku, kai pamačiau tą vėliavą, buvo kilusi mintis, bet pagalvojau – juk pasakytų. Tiesa, neklausiau, nes mūsų namuose priimta vienas kitam į širdį nelįsti. Mačiau sūnaus draugus, – geri, protingi, aktyvūs vaikai, o dėl jo intymaus gyvenimo galvos nesukau. Kai studijavo, džiaugiausi, kad gauna stipendiją, kad man nereikia už jo mokslus mokėti.
Aš išsiklykiau, o kita mama juk pasikarti gali. Arba savo vaiką atstumti, vaistų prisiryti.Aušrinė
Kartą sūnus man paskambino ir pasakė: „Mama, noriu pas tave atvažiuoti. Man labai reikia su tavimi ir tėte pasišnekėti.“ Tuo momentu buvau parduotuvėje, iš rankų iškrito viskas, ką turėjau, – supratau, apie ką kalbėsimės. „Gerai, – pagalvojau. – Bus, kas bus.“ Vyrui pasakiau: „Atvažiuos mūsų sūnus.“ Tas: „Žinau, skambino.“ – „Ar kartais jis mums nepasakys, kad…?“ Naivus tas mano vyras. „Ką tu čia nusišneki!“ – atrėžė.
Sulaukėme. Sūnus pradėjo pasakoti savo dilemą. Aš visa virpėjau, buvo taip skaudu, kad tiek laiko negalėjo dalintis su tėvais savo išgyvenimais. O didžiausią apmaudą jaučiau dėl to, kad esu tokia tamsi, neišprususi. Klausiausi savo vaiko ir jaučiau gėdą. Kai jis baigė šnekėti, pasakiau: „Tu žinai… Tavo tėvai irgi prie tų homofobų.“ Per daug nerėkaudavau, bet dalyvaudavau laidant homofobiškus juokelius, pašaipas, anekdotus. Nelabai pritari, bet ir nestabdai.
Prieš jam išvažiuojant, apkabinome ir pasakėme: „Neišgyvenk, tu – mūsų sūnus.“ Paprašiau: „Duok literatūros, nes aš tokia kvaila, kad net neturiu ką tau atsakyti. Noriu šviestis.“ Esu iš fobiškos visuomenės, tad negalėjau būti tolerantiška. Jis man atvežė krūvą medžiagos: „Mama, jei nori, pasižiūrėk.“ Atsakiau: „Duok. Paimsiu viską, ką turi.“ Taip gaila jo pasidarė. Jaučiausi visiška bejėgė, nesaugi. Ką dabar daryti? Puoliau klykti. Blioviau, blioviau, o mano vyras taip išsigando, kad tą patį vakarą užsidarė. Viskas tą dieną susiplakė, tik supratau, kad reikia kam nors paskambinti. Naktis. Peržiūrėjusi visus telefono numerius supratau, kad šią akimirką ne-tu-riu kam paskambinti. Dar pabloviau. Paskui ryžausi pasikalbėti su savo sese. Ir tiesiog žagtelėjau, kai ji pasakė: „Ko tu verki? Viskas gerai. Valio, palaikysim.“ Palengvėjimo gurkšnis. Kitą dieną paskambinau sūnui, pasakiau: „Labai atsiprašau tavęs už viską, ar gali atleisti? Man labai sunku dėl savo bjaurių kalbų...“ O jis: „Mam, nesuk galvos. Tik laikykis.“
Tada užėjo poreikis susitikti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis. Sūnaus paklausiau, gal Vilniuje yra kokia emocinio palaikymo grupė? Juk gyvename Europoje. „Nėra“, – atsakė jis. Kaip nėra? Tai kur tos mamos sulindusios? Tada pasiūliau jam kurti grupę! Aš išsiklykiau, o kita juk pasikarti gali. Arba savo vaiką atstumti, vaistų prisiryti. Mano bendraamžių atžalos kuria šeimas, laukia anūkų. Visi dalinasi, džiaugiasi... Tai natūralu. Užtat mane užkalatoja klausimais: „O tai tavo dar ne? Na, jau laikas...“ Supratau: visuomenė nori lįsti net ne į mano, o į mano sūnaus gyvenimą, todėl sąmoningai nuo jos izoliavausi. Nervina tie klausimai, tačiau tiesos pasakyti dar negaliu. Kodėl? Nes pati esu iš šitos visuomenės. Bijau.
Nesu tikra, kad staigus tiesos paviešinimas ko nors nesužalos, nepakenks.Aušrinė
Bijau dėl sūnaus, nes jis nėra paviešinęs šio fakto. Neslepia, bet ir viešai nedeklaruoja. Be to, tiesos sakymas gali pakenkti mano vyrui, – jis vis dar užsidaręs. Mes, abu tėvai, apie tai nešnekam. Vyras labai myli sūnų, rūpinasi, padeda, o ką išgyvena, man nesako. Apsimeta, kad jam nieko nėra, bet aš matau. Pažeidžiamas ir dar nepasirengęs apie tai kalbėti. Išauklėtas slėpti, atvirai nesidalinti. Be to, darbe vadovauja kolektyvui, tad bijo būti pasmerktas. Turiu apsaugoti jį nuo emocinio sužalojimo. Su šia dilema gyvename nebe pirmus metus.
Nesu tikra, kad staigus tiesos paviešinimas ko nors nesužalos, nepakenks. Nesaugiausiai jaučiuosi išgirdusi homofobiškas politikų kalbas, – atrodo, tarsi gyventume… Vatikane. Politikai gina kryžius, o turėtų užsiimti valstybės reikalais. Maniau, kad mūsų šalyje religija atskirta nuo valstybės. Einu balsuoti už žmones, kurie, mano manymu, išmano ekonomiką, finansus, turi patirties valdyti valstybę, kurių kompetencija, išsilavinimu, pažanga pasitikiu. Deja, dabar supratau, kad jie arba tamsūs, arba vaidina. Jei vaidina, ne taip ir baisu, bet jei yra tamsūs, – tai jau grėsmė nacionaliniam saugumui. Žiūrėjau interviu su Seimo pirmininke (Loreta Graužiniene – aut. past.) dėl partnerystės įstatymo. Ji pareiškė šiam nepritarianti, nes norinti apsaugoti mūsų senjorus. Žiūriu ir rėkiu: „Nuo ko juos saugosi?!“ Suprask, jie turi mirti mele? Ar ir man laukti, kol kelios kartos išmirs?
Mūsų šalyje gausu provincialumo, religinio fundamentalizmo. Tai – visuomenės ligos. Kaip galiu jaustis saugi? Kaip kalbėti? Kada mūsų visuomenė pasiruoš? Gal mano namų langus išdaužys, kai pasakysiu... Neplanuoju visų žmonių pakeisti, turiu tik vieną tikslą – neleisti, kad fobiška, infantili visuomenė darytų man spaudimą. Reikalauju nedaug – tiesiog noriu gyventi šioje šalyje. Moku valstybei mokesčius, ir ji privalo man leisti jaustis saugiai.
Negaliu sakyti, kad pykstu. Man tiesiog neramu, nes bjaurastis pilama visur – gatvėje, sporto klube, turguje. Vienas pradeda rėkauti homofobiškas nesąmones: „Reikia naikinti tuos pydarus“, ir visi kaip avys puola iš paskos. Gėjai tapatinami su pedofilais ir nesusimąstoma. Bijau tokios minios. Kartą vienos turguje dirbančios moters paklausiau: „O jei tavo sūnus...“ Ji atrėžė mesdama iš rankų peilį: „Nepateisinčiau tokio poelgio!“ Supratau, kad žmonės bijo iš nežinojimo, o ne todėl, kad yra iš prigimties blogi. Nesupranta, ką sako. Homoseksualumas – ne tik lytiniai santykiai, tai – ir jausmai, noras būti kartu, draugystė, bendras tikslas. Man nereikia jokių įstatymų pakeitimo. Ar reikia mano sūnui, nežinau. Kaip ir to, ar jis norės įteisinti savo santykius, ar ne. Dabar domiuosi žmogaus teisėmis, skaitau M. A. Pavilionienės knygą „Viltys ir nusivylimai“ apie lyčių lygybę, straipsnius, viską, ką tik galiu, ir suprantu, kiek daug Lietuvoje lytinės diskriminacijos. Aš tai patiriu, nes esu moteris. Mano vyras patiria, nes yra vyras (pvz., draugai jam pašaipiai sako: „Koks gi tu vyras, juk žmona tau valgyti nedaro?“) Buitinė, bet vis tiek stereotipinė diskriminacija.
Jaunystėje esu perskaičiusi tokią mintį: „Nebijokit nežinojimo, bijokit klaidingo žinojimo.“ Stengiuosi būti emociškai raštinga. Laisvėju pamažu. Serga mūsų visuomenė, bet tai yra mano visuomenė, ir aš ją vis tiek myliu. Noriu, kad ji būtų pažangi. Kad eitume į priekį, juk – ne viduramžiai.
Su sūnumi visada labai gerai sutarėme. Jo paklausiau: „Kodėl taip ilgai delsei?“ Juk prisipažino tik baigęs studijas, kai jau gyveno savarankiškai. „Mama, aš kaip tas kiškis: tu neklausei, aš nesakiau. Žinojau, kad reikia pasakyti, bet vis delsiau. Labiausiai bijojau savo reakcijos į tavo reakciją. Turiu draugų, kurie atsivėrę labai nukentėjo – neteko brangių žmonių, buvo išvyti, ignoruojami, persekiojami, vežiojami pas egzorcistus.“ Įsivaizduojat? Mamos veda savo vaikus pas kunigus, kad tie išvarytų iš jų velnią! Aš tikrai nepasiduosiu šitai tamsiai visuomenei.
Žinot, mane labai erzina, kad turiu meluoti. Aišku, neprivalau, bet tiesa žmones šokiruoja. Sesei sakau: „Esu priversta meluoti.“ Ji man: „Ir ką? Paimi ir pameluoji, kad turi mergaitę.“ Tik man melas – sąmoningas, iš anksto paruoštas – netinka, su juoaš negyvensiu. Ar ir pati kaip politikai saugosiu žmones nuo tiesos? Užtat ir galvoju, ką daryti, kaip šviesti visuomenę.
Dėl sūnaus seksualinio identiteto dar nesu praradusi nė vieno draugo – nes nė vienam nepasakiau. Tyliai stebiu, klausau, identifikuoju, bet esu pasirengusi praradimams, nes nepataikausiu liguistoms idėjoms. Man nepaprastai baisu, kai jauni žmonės žudosi, nes bijo būti atstumti.. Sūnus pasakojo, ką išgyvena LGBT paaugliai: susidūrę su visuomenės ir tėvų nuostatomis puola į depresiją, jų išsižada tėvai. Mūsų vaikai mus myli. Kaip galime jų atsižadėti? Labai noriu pasakyti LGBT mamai, kuri žino, kenčia ir slepia: „Atvažiuokite pas mus į emocinio palaikymo grupę. Ji – didžiulė jėga, aš čia sustiprėjau, tapau atsparesnė, nebesijaučiu vieniša.“
Herojų vardai pakeisti
Mamas ir tėčius, norinčius prisijungti prie emocinio palaikymo grupės, prašome kreiptis šiuo el. adresu: tevams@in-co.lt. Daugiau informacijos – http://ivairiseima.lt/tevams/grupe-tevams/
* LGBT – (lesbietės, gėjai, biseksualūs, transseksualūs) – lytiškumo identitetas.
Homofobija (gr. ὁμός (toks pat, lygus) + φοβία (baimė) – baimė, panieka, išankstinė neigiama nuomonė, diskriminacija LGBT žmonių atžvilgiu ir iš to galintys kilti agresyvūs veiksmai.
