Pokyčių įgyvendinimas, kaip ir vairavimas, yra gebėjimas. Tikėtina, daug kartų sudėtingesnis, tačiau taip pat susidarantis iš smulkių elementų ir principų. Gebėjimus mes galime įgyti (išmokti), todėl panagrinėkime pavyzdį, padėsiantį suprasti, kokie dalykai trukdo, o kokie padeda keistis ir gerinti gyvenimo kokybę.
Ar tikrai jie nebegali būti kartu
Pavyzdį paimkime iš daugeliui labai aktualios tarpusavio santykių temos. Pora (pavadinkime juos Giedriumi ir Dovile) nori daugiau supratingumo, daugiau palaikymo, daugiau meilės, tačiau juos vargina vien beprasmė tyla. Neviltin varo ir mintys, kad tarp jų liko mažai kas bendro. Kartais Dovilei ir Giedriui atrodo, kad jie - ne pora, o du vienu taku einantys žmonės, kuriuos labiau vienija takas, bet ne tarpusavio ryšys.
Jie yra susieti bendromis patirtimis, turi bendrų įsipareigojimų, kurie lyg ir laiko, lyg ir ne. Viduje abu nori keisti esamą situaciją, tačiau nuvylę praeities mėginimai, slopina norą bandyti darkart. Abu supranta, kad turi būti ne taip. Tačiau tarp esamo ir norimo rezultato yra didelė praraja.
Jie nori daugiau laiko praleisti kartu. Kalbėtis, domėtis vienas kitu, dalintis dienos išgyvenimais. Tačiau dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių niekaip nepavyksta to padaryti. Galbūt todėl, kad nesutampa vadinamieji „nušvitimo” momentai, kai nori keistis abu: kai pradeda vienas, antras tuo metu nėra tam pasiruošęs; o pradėjus kitam, kažko pritrūksta iš antrojo pusės. Tokie nesutapimai sukelia dar didesnę neviltį ir bejėgiškumą.
Giliai viduje Giedrius ir Dovilė žino, kad gali mylėti, džiaugtis, domėtis ir dalintis, tačiau tikriausiai ne vienas su kitu. Jie nėra tikri, ar gali kurti sėkmingus santykius kartu. Tačiau prieš save kiekvienas jų jaučiasi ramus, nes pabandė kažką keisti. Ne kartą ir ne du. Bet nepavyko.
Anksčiau buvęs tikėjimas, kad viskas gali būti gerai, peraugo į dvejonę. Galiausiai ši dvejonė virto tikėjimu. Tikėjimu, kad jie negali būti kartu ir, kad reikia skirtis. Gali būti, kad šis pasirinkimas bus teisingas. Bet gali ir ne?
Palikime tai kitoms istorijoms. Dabar mums aktualiau, ko trūko, kad norimi pokyčiai įvyktų ir kokios klaidos sutrukdė juos įgyvendinti?
Vienas iš kertinių būdų, skirtų pokyčiams įgyvendinti, vadinamas mažų žingsnių koncepcija.
Labai dažnai, esant kritinei situacijai, mes pradedame matyti pasaulį juodomis spalvomis. Tokioje būsenoje labai sunku atrasti jėgų ir motyvacijos. Tiek Dovilė, tiek Giedrius dabartinius savo santykius laikė beviltiškais ir jautėsi bejėgiai. To priežastis - labai didelis skirtumas tarp to, kaip jie matė esamą situaciją ir to, koks buvo jų įsivaizduojamas rezultatas.
Kokie būtų pirmieji paprasti žingsniai
Mažų žingsnių koncepcija siūlo vieną nuostabų sprendimą. Įvertinkite esamą situaciją 10-ies balų skalėje. Pavyzdžiui, kiek esu patenkintas esamais santykiais? Parašėte 4? Galbūt 5? O gal net 2 ar 3? Puiku. Dabar paklauskite savęs, kodėl esama situacija yra verta ne 1, o Jūsų pasirinkto balo? Kas gero yra dabartinėje situacijoje? Dovilė ir Giedrius, kurie situaciją įvertino 5, įvardino, kad nors jiems sunkiai sekasi susikalbėti tarpusavyje, tačiau abu rūpinasi, kaip jaučiasi jų partneris: Giedriui rūpi kaip jaučiasi Dovilė, o Dovilei rūpi Giedriaus jausmai. Pora taip pat įvardino, kad kartais abiems pavyksta pajuokauti ar smagiai leisti laiką, atsiribojant nuo kasdienių rūpesčių.
Mažų žingsnių koncepcija padeda koncentruoti dėmesį į tai, kas gražu ir gera bei primena, kad labai retai mūsų situacija yra beviltiška ir verta 1 balo.
Beje, mes visi turime polinkį matyti ko mums trūksta, o ne ką jau turime. Mokykloje gautas 7 yra blogai. 6 – dar blogiau. 8 – nėra pakankamai gerai. 9 – reiškia, kad buvo galima labiau pasistengti, o 10 reiškia, kad reikia „nenusivažiuoti” ir stengtis toliau. Matydami 8, mes kažkodėl matome ne 8, o – 2, t.y. trūkumą iki 10. Šiame požiūryje slypi labai daug negatyvumo, kuriuo patys sau susikuriame ribas. Taip mes atimame iš savęs jėgas, kurios reikalingos pokyčiams pradėti ir įgyvendinti. Kai matome ne 8, o – 2; ne 7, o – 3, noras keistis ar imti labiau stengtis ima greitai sekti, nes pokyčiams įgyvendinti reikia teigiamų vidinių resursų, kuriuos mes nuslopiname negatyviu požiūriu.
Suradus pozityvius elementus, mes galime žengti kitą žingsnį, kuris padeda eliminuoti dar vieną kliūtį – tikėjimą, kad mums nepavyks.
Giedrius ir Dovilė savo esamą situaciją įvertino 5. Jeigu jie mąstytų kaip daugelis iš mūsų, jų norimas rezultatas, be abejonės, būtų 10. Na, galbūt 9, bet tikrai ne mažiau. Tarp 5 ir 9 yra labai didelis skirtumas. Giedriui ir Dovilei atrodo, kad sėkmė mažai tikėtina, o galbūt išvis neįmanoma.
Pasiūlykime jiems į situaciją pažiūrėti kitaip. Dabar ji vertinama 5. O ko reikia, kad būtų 5,5 ar 6 balai? Ką galima padaryti, kad po kelių savaičių rezultatas pagerėtų bent 0,5 ar 1 balu? Dovilė įvardina, jog būtų lengviau, jeigu Giedrius bent kartais jai padėtų susitvarkyti buityje, pradžiai užtektų vien to, kad jis pasiklotų lovą. Giedrius pasakė, kad jam būtų kur kas geriau, jei Dovilė mažiau jį dėl visko kaltintų ir karts nuo karto paklaustų, kaip jis dėl to jaučiasi bei jį paragintų.
Šio požiūrio dėka jie gali susikoncentruoti ties mažais, bet svarbiais žingsniais, kurie yra realūs, suprantami ir įgyvendinami. Tikimybė pralaimėti yra tokia menka, kad Giedrius su Dovile yra linkę surizikuoti. Juolab suvokdami, kad šie paprasti pokyčiai gali atnešti norimus rezultatus.
Dar vienas svarbus aspektas – aiškumas. Pora susitarė dėl aiškių veiksmų. Lovos klojimas – labai konkretus ir aiškus lūkestis. Dovilė pasitikslino, kas Giedriui yra tikrasis paraginimas. Giedrius nustebino, kad kartais užtenka tiesiog apkabinti ir nieko nesakyti. Po šio patikslinimo Dovilei jo lūkesčiai tapo aiškūs ir konkretūs. Maža to, abu susitarė, kad iškilus klausimams jie būtinai stengsis išgirsti vienas kito atsakymus bei patikslinimus.
Jei kankina abejonės
Dažnai pokyčiai stovi vietoje vien todėl, kad nėra aišku, ką daryti. Tikriausiai daugeliui mūsų yra pažįstama situacija, kad atrodo aišku, ką reikėtų daryti, tačiau pradėjus daryti, visas aiškumas tarsi išgaruoja. Todėl įsitikinkime, kad sutarti žingsniai yra ir realūs, ir aiškūs. Jeigu pamažu keičiantis imame dėl ko nors dvejoti, grįžkime prie veiksmų patikslinimo.
Dar vienas svarbus veiksnys - aplinka. Tiek Giedrių, tiek Dovilę dažnai aplankydavo vilties ir nevilties akimirkos. Ypač sunku buvo tuomet, kai šios būsenos poroje nesutpdavo: kai vienas buvo kupinas ryžto ir noro, o kitas tuo metu dvejojo ir buvo abejingas. Tokie būsenų nesutapimai atėmė daug jėgų. Todėl svarbu abiems susitarti dėl pokyčių ir palaikyti vienas kitą. Susitarkime su aplinkiniais, kad jie padėtų mums judėti norime linkme. Aplinkinių pagalba ir palaikymas yra labai svarbus. Ne veltui kariuomenės turėjo savo būgnininkus, kurie mūšio metu naudojo ne kardą, ar ietį, o kitokį ginklą – emocinį ritmą ir palaikymą.
Aprašytieji principai buvo atrasti stebint žmones, kuriems pavyksta įgyvendinti pokyčius. Taikant šiuos konkrečius žingsnius keisti savo gyvenimą darosi kur kas paprasčiau. Didžiausia šių principų vertė yra ne jų žinojimas, o taikymas. Kviečiame išbandyti.
Beje, Dovilė ir Giedrius žengė pirmą žingsnį, juk vairuoti moka abu.
Šis straipsnis yra „Lapino skrynios” straipsnių ciklo dalis. „Lapino skrynia” skirta žmonėms, kurie domisi psichologija ir nori įgyti daugiau gyvenimo pilnatvės bei džiaugsmo. Programos esmė - atrasti psichologinius įrankius ir jų pagalba išmokti savarankiškai spręsti gyvenimo sunkumus. Nuotoliniu būdu vykstančios „Lapino skrynios” programos trukmė yra 7 savaitės.
„Lapino skrynios” programos autorius yra psichoterapeutas Olegas Lapinas.
