Vieną šaltą žiemos vakarą Vilniuje, kai gražiai siautėjo baltų snaigių pūga, nusprendėme susitikti su seniai matyta drauge. Ji atėjo viena, aš – su dviem vaikais. Buvo dar tik 18 valanda, planavome trumpai pasėdėti viename vaikų restorane, išgerti arbatos. Atsitrenkusios į restorano durų spyną, nes šis pakeitė darbo grafiką, skubiai rezgėme, kur pasukti.
„Netoliese yra kitas restoranas, dar anksti, žmonės nevakarieniaus, o žaislų dėžė vaikams ten stovi,“ – pasakiau draugei ir prisiminiau, kad ten smagu, graži aplinka, be to, restoranas net gavo „Svetingiausio Vilniaus restorano“ apdovanojimą.
Įėjusios apsižvalgėme: pora staliukų buvo užimti, o šiaip gana tuščia. Sėsdama prie stalo, pastebėjau apsiniaukusias netoliese sėdinčios ir ką tik vakarienę užsisakiusios porelės akis. O gal man tik pasirodė? Kai kur nors eini su vaikais, nerimas tampa nuolatine būsena. Nuvijau paranojiškas mintis. Mergaitės (dviejų ir ketverių metų) pavalgė pyrago, pakilo nuo stalo ir... nubėgo. Nusprendžiau palaukti, kol jos sugrįš, paprašysiu nelakstyti. Nepraėjo nė kelios minutės ir staiga girdžiu: „Gal sutramdytumėte savo vaikus? Mes čia atėjome ramiai pavakarieniauti“. (citata gali būti netiksli, nes juk neketinau rengti reportažo, todėl preciziškai nefiksavau). Balsas suirzęs, tonas grubus, reikalaujantis. Atrodo, kad netoli nuo mūsų įsikūrusi pora tik ir laukė, kol vaikai pakils nuo stalo, prabėgs pro juos, o tada...
Ar ore jau pakvipo paraku? Šmaikštusis Aidas Puklevičius straipsnyje „Restoranuose neturėtų būti nei vaikų, nei šunų“ vaizdžiai papasakojo, kodėl vaikai vis tik neturėtų būti restoranuose ir skyrė nedidelį pasažą šunims, nes vaikų ir šunų atvejai, kai kyla klausimai „leisti ar neleisti“, neretai būna lyginami greta. Šis straipsnis tarp mano pažįstamų socialiniuose tinkluose buvo pasidalintas ne vieną kartą ir, jei gerai pamenu, jį net palaikinau, nes tiesa yra ta, kad man irgi ne visada patinka pavargę mažamečiai vaikai vėlyvais vakarais restoranuose. Esu įsitikinusi, kad viskam yra savas laikas ir vieta. Prisimenu nutikimą viename populiariame bare Vilniuje, kur jau gerokai po devintos vakaro prie įkaušusių, madingai apsirengusių tėvų šliejosi kokių penkerių metų berniukas. Jiems buvo linksma, o man tikrai ne. Man buvo gaila vaiko.
Palauk, pasakysite jūs, tai ką tada pati veikėte restorane su mažamečiais vaikais? Atsakysiu jums: man irgi ne visada patinka vaikai restorane tuo metu, kai jie, mano manymu, turėtų miegoti namuose lovoje, tačiau tai nereiškia, kad negaliu vaikų vestis į restoraną ankstyvą vakarą. Ir atsivedusi vaikus į demokratišku save vadinantį restoraną, kuriame stovi žaislų dėžė, visada tikiuosi, kad VAIKAI irgi bus gerbiami.
Tačiau grįžkime prie istorijos. Vaikai neklykė, nerėkė, neisterikavo ir nevagė nuo jų stalo duonos, jie yra tiesiog vaikai, kurie, taip, atsistoja nuo stalo ir taip, žaidžia, bet nematau, kad jie tikrai elgtųsi taip, kaip aš nenorėčiau, kad per mano romantišką vakarienę elgtųsi svetimi vaikai.
„Ne, nesutramdysiu. Jie turi teisę čia būti, nematau draudžiamo ženklo vaikams“, – pasakiau vakarieniaujančiai porai. Išgirdusi šiurkštų raginimą eiti ten, kur yra restoranai vaikams, patikinau, kad einu ten, kur noriu, ir tikrai ne jiems spręsti, kur man eiti. Įsiplieskus ginčui, visi restorano padavėjai tarsi išgaravo. Prie kito staliuko sėdintys klientai pradėjo neramiai žvalgytis. Mano rami, netoleruojanti riksmų draugė nuleido galvą. Ir tada išgirdau: „Susirink savo vaikus ir varyk iš čia!“. Piktai pasakė man ne vieną, ne du, o pakankamai kartų, jau kad tikrai suvokčiau. Dar pridėjo vaikų restorano pavadinimą, jei netyčia tokio nežinočiau.
Susiradau padavėjus. „Ar čia galima ateiti su vaikais? Kokia jūsų restorano politika?“ – ėmiau klausinėti. Vaikinukai kiek patylėjo, pažiūrėjo, skėstelėjo rankomis ir tarė: „Mes nežinome, kaip elgtis tokioje situacijoje“. Tada apsukresnis atsisuko į mane ir pasakė: „Gal jūs sutramdykite vaikus... O šiaip vaikams čia būti galima“. Gerai, kad nepasiūlė dar virvučių vaikams prie kėdžių kojų pririšti.
Vaikus palikit prie paspirtukų
Viename tinklapyje teko skaityti apie restoranus JAV. Pasirodo, į kai kuriuos jaunesnių nei dešimties metų neįleidžia, nebent turėsi suklastotą asmens dokumentą. Restoranų savininkai teigė, kad jie nieko neturi prieš vaikus, tačiau jie gerbia savo klientus. Tokių restoranų (viešbučių, pramogų zonų, prekybos centrų) yra net tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Matyt, taip patogiau: niekam nekyla problemų, nevyksta žodžių mūšiai tarp skirtingų stovyklų. Tačiau iš tiesų realybėje nėra viskas taip paprasta.
Ar galite įsivaizduojate tokią antraštę kokioj nors vakarų spaudoje: „Restoranas neįsileidžia vaikų“, „Prekybos centras draudžia atsivesti vaikus“, „Mūsų avialinijų lėktuvuose jūsų laukia laisva nuo vaikų zona“ ir t.t. Tokie pranešimai kaipmat sukeltų tokį triukšmą, kad maža nepasirodytų. Ietis laužytų visi – ir nenorintys jokių pyplių ten, kur yra jų užtarnauto poilsio vieta, ir manantys, jog tokiu būdu pažeidžiamos vaikų teises, paminami tėvų norai pabūti visai šeimai kartu. Dar kiti aiškintų, kad jie vis dėlto gali vestis vaikus į šiems „draudžiamas“ vietas, nes „jų vaikai NIEKADA nesielgia nekultūringai“, o tie, kurių „vaikai neišauklėti ir nemoka elgtis nekultūringai“ – lai sėdi namie.
Kai 2013 metais viename australų prekybos centrų uždraudė „vaikų riksmą“, visuomenė pasidalino į dvi stovyklas: tuos, kurie reikalauja pagarbos jų ramiam laisvalaikiui ar darbui (centro darbuotojai) ir tuos, kurie pasmerkė tokį draudimą aiškindami, jog šiuolaikinė visuomenė tampa itin egoistiška ir nepakanti.
Štai viena parduotuvė Kijeve ant durų pakabino užrašą, kad vaikams įeiti draudžiama, juos galima palikti gatvėje šalia dviračių ir paspirtukų. Dar galėjo pridurti: „Nepamirškite pririšti, kad nedingtų“.
Po minėto man įsimintino įvykio feisbuke (draugė papasakojo savo istorijos versiją) užvirė tikros batalijos. Nuomonių skirtumai badė aštriai ir, kaip įprasta, komentarai, ypač neigiami, peržengė konkrečios istorijos ribas. Vienas komentatorius aiškino, kad jeigu vaikai laksto, spiegia ir trukdo kitiems, restorane jiems – ne vieta, kodėl „jis atėjęs pailsėti ir pavalgyti turi klausytis kažkieno spiegimo ir tėvų raginimo taip nedaryti, o jei tėvai nesusitvarko, neišauklėja vaikų, tai tegul sėdi namuose“.
Kita čia pat pridūrė, kad gal ją nervina, kai kažkas šalia rakinėja nosį, dar vienus piktino mobiliuosiuose telefonuose paskendę stalo kaimynai. Viena mama kategoriškai pridūrė, kad štai ji ir jos vaikai niekada neturėjo problemų restoranuose, nes jie yra puikai išauklėti (apmėtykite mane pomidorais ar daužykite su kuolu, netikiu, kad yra mažų vaikų, kurie VISADA elgiasi taip, kad griežčiausio pensiono griežčiausioji direktorė jam čia pat įteiktų diplomą su pagyrimu už elgesį. Manau, jog vaikas, kuris sėdi, šypsosi ir nejuda net penkiolika minučių, tikrai atrodo keistokai). Viena ponia čia pat apkaltino mamytę savanaudiškumu: ar ji apie kitus galvojo, egoistė? Čia pat kažkas pajuokavo, gal vyras štai norėjo pasipiršti savo damai, o čia kažkokie vaikai laksto. Kiti piktinosi, kodėl mama negalėjo pasisamdyti auklės ir nekankinti aplinkinių. Kažkas čia pat replikavo, kad perfrazuojant garsųjį brolių Coenų filmo pavadinimą, galime sakyti, kad mūsų šalyje restoranuose nėra vietos senukams, vaikams, neįgaliems ir viskam, kas netelpa į kažkieno sukurtų normų rėmus? Kažkam atrodė keista, kad vaikai vedami ne į šeimyninius, o madingus restoranus. Čia pat kitas klausė: ar ten buvo rezervacijų knyga, staltiesėmis puošti stalai ir krištolo indai? Frakais vilkintys patarnautojai? Tai apie ką kalba? O vaikai yra vaikai.
„Rėkiantis, verkiantis, į tave tortuotomis rankomis besikabinantis vaikas restorane – erzina. O dar labiau erzina tėvai, kurie nereaguoja į tokį vaiko elgesį. Tikiuosi, jų vaikas privemia į mašiną pakeliui namo. Bet dėl to, kad yra keli bukagalviai, gal nereikia uždrausti visiems vaikams eiti į restoranus?“ – štai tokių nuomonių teko pasiskaityti feisbuke.
Porcelianas Paryžiuje
Mūsų šeima mėgsta keliauti. Keliaudami, labai dažnai vakarieniaujame restoranuose. Pamenu, su savo vienų metų dukra apsistojome Genujoje (Italijoje) viešbutyje, vakare šveicorius mums patarė nueiti į vieną madingą restoraną. „Mes juk su mažu vaiku“, – pratarėme. „Na ir kas“, – atsakė viešbučio darbuotojas. Restorane mums atnešė vaiko kėdutę, maloniai aptarnavo, o prie gretimo stalo nuostabios, išsipuošusios kaip iš Federico Fellini‘o filmų močiutės, mojavo dukrai visą vakarą. Vakaras buvo puikus ir tam tiek nedaug tereikėjo: tolerancijos, pozityvumo, supratimo.
Aišku, mūsų kelionėse buvo visko: ir nuostabių, ir nelabai puikių momentų. Su vaikais visiems visko pasitaiko ir netikiu, jog netikėtų akibrokštų neiškrečia vaikai kitiems. Vis dėlto, manau, jog eidami kartu su tėvais į restoranus, kavines, kitas viešas vietas, vaikai taip pat pratinasi prie elgesio viešumoje taisyklių.
Prisimenu, kartą buvau viename prabangiame Paryžiaus restorane, garsėjančiame nuostabiomis jūros gėrybėmis. Jau buvo gerokai po aštuntos vakaro, kai įėjo šeima su keliais vaikais (šie buvo vyresni nei aštuoneri metai) padavėjai sureagavo labai natūraliai, nei vienas restorano lankytojas neatsisuko pasižiūrėti, ar tikrai jie ruošiasi čia likti vakarienei. Vaikai gražiai valgė austres ir matėsi, kad restorane jie ne pirmą kartą, o tėvai mėgavosi savo vaikų draugija. Šeima tiesiog norėjo pabūti kartu.
„Mus tėvai nuo ankstyvos vaikystės vesdavosi į restoranus, – pasakoja man vienas prancūzas draugas. – Močiutė versdavo valgant nelaikyti alkūnių ant stalo, mokė, su kokia šakute ką valgyti. Viename itin prabangiame restorane man ir sesei teko sėdėti šalia modelio Laetitia‘os Castos. Sesei tuo metu buvo šešeri metai“.
Rašydama šią nuomonę, atidžiai peržiūrėjau Paryžiaus gidą „Time Out“. Buvo įdomu išsiaiškinti, kokius restoranus jie siūlo šeimoms. Į sąrašą pakliuvo ir garsioji kavinė „Angelina“ – šioje galima pasmaližiauti nuostabių pyragaičių ir todėl kartais tenka palaukti eilėje. Porceliano indai čia trapūs, o dekoracijos – subtilios. Gal kas ir galėtų purkštauti: „Štai, tiek daug moku už bandelę, o čia spygauja vaikai.“ Tačiau atmosfera šioje kavinėje – demokratiška ir tokių priekaištų tikrai niekas nesuprastų. Mačiau ten sėdint žmones su kūdikiais, o padavėjus nešant vaikams mažesnes lėkštutes, o ne grūmojant tėvams, kad jie sudaužys indus.
„Mes niekada nesivedame mažų vaikų vakarais į gerus restoranus dėl paprastos priežasties: vakarais vaikai turi miegoti. Į restoranus einame nebent dienos metu“, – sako mano draugė prancūzė. Kai jai papasakojau apie įvykį Vilniuje, ją labiausiai nustebino ne klientų, o padavėjų elgesys. „Gerame restorane Paryžiuje padavėjas mato, jei bręsta konfliktas. Jei jaučia, kad klientai yra nepatenkinti žmonių su vaikais elgesiu, padavėjai labai mandagiai paaiškina vaikų tėvams, kad jie atkreiptų dėmesį į kitų žmonių teisę pavakarieniauti taip, kaip jie to nori, o jeigu jiems, šeimai, vis tik nepriimtina sutramdyti savo vaikų, deja, bet jų restorane jie tikrai prašo gerbti taisykles“, – pasakoja ji.
Abi sutarėme, kad maži vaikai yra tėvų atsakomybė, bet retai kas sau leidžia įžeidinėti kitus, ypač silpnesnius, kurie turi tokias pat teises, kaip ir visi.
Tai man priminė vieną lietuvės draugės pasakojimą. Kartą ją ir jos vaiką sostinės restorane apšaukė šalia sėdėjusi jauna pora, kuriai nepatiko „pietauti vaikų darželio centre, apsuptiems vaikų kėdučių, seilinukų ir tarškėjimo“. Sutrikusią ir kaltai besijaunčiančią jauną mamą apgynė garbingo amžiaus moteris. „Čia nėra jokio draudimo pietauti su vaikais, yra net kėdutės vaikams. Jeigu jums norisi ramybės, pietaukite namuose“, – pasiūlė ji.
Vaikų tema, o ypač „ne savo vaikų“ tema yra neišsemiama kaip tas užburtas vandens ąsotis iš pasakos. Tai tema, kurią palietęs pasijunti tarsi nusitvilkęs su dilgele: švelni iš išorės, ji gelia ir sukelia skausmą. Geriau tų temų neliesti, todėl daugelis mieliau apie tai nešneka. Bet jeigu mes visada tylėsime ir neišreikšime savo pozicijos, neaptarinėsime savo klaidų – tai niekas nesikeis. Kaip sako mano bičiulė Lina: „Sveiką visuomenę kuriame savo reakcijomis“. Sutikite, kad vaikas užaugtų jį reikia ugdyti, jam reikia socialinių kontaktų.
Po man nutikusio įvykio restorane pažadu, kad ir toliau kovosiu už teisę eiti į restoraną su vaiku ne tik pyrago, bet ir ankstyvos vakarienės. Niekada neleisiu niekam (ypač prie vaiko) su manimi grubiai kalbėtis, neleisiu savęs tujinti ir duosiu atkirtį – manau, kad taip parodysiu pavyzdį savo pačios vaikams, kad jie turi teisę reikalauti sau, kaip žmonėms, pagarbos. Niekada nesitaikstysiu su chamizmu.
Nėra tobulų šalių ir tobulų kultūrų, bukagalvių yra visur, diskriminuojami vaikai, šunys, neįgalūs, žmonės pagal odos spalvą, religiją, ūgį, lytinę orientaciją, veganai... Restorane kam nors gali nepatikti ir kaimyno čepsėjimas, kosėjimas, garsus juokas, nenutilstantys įkaušusios kompanijos šūkavimai „su gimino diena, Petrai“. Kažkam gali nepatikti tavo vaikai arba besikasantis tavo šuo.
Yra šimtai priežasčių būti nepatenkintu. Kaip ir šimtai priežasčių mylėti gyvenimą ir pasaulį tokį, koks jis yra.
