Fiziniame pasaulyje ribos yra visiškai aiškus ir suprantamas dalykas. Sienomis atskirtos valstybės, ženklais miestai, tvoromis mūsų kiemai, durimis butai ir visi žino, ką šios ribos reiškia, kokių taisyklių privalu laikytis, atsidūrus tam tikroje teritorijoje. Jei šias ribas nutarsime pažeisti, turėsime prisiimti ir atsakomybę, tarkime, automobiliu viršiję leistiną greitį, susimokėti baudą. Tačiau dėl vidinių, dvasinių ribų kyla nemažai sunkumų.
„Tu peržengei visas ribas“, – sako sutuoktinis ar draugas, nors patys nejaučiame padarę nusižengimą. Panašių nesusipratimų pavyktų išvengti, jei aiškiai nusibrėžtume savo ribas ir gerbtume aplinkinių paisomas normas.
Kas yra ribos?
Daugumai žodis „riba“ kelia ne itin malonias rėmų ar sienų asociacijas, o to tiesiog negalime pakęsti. Vis dėlto, remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, riba yra leidžiama norma arba paskutinis laipsnis. O tai niekaip nesusiję su sienomis, labiau su atsakomybe sau ir kitam.
Pasak ribas nagrinėjusių psichologų dr. Henry Cloudo ir dr. Johno Townsendo, ribos paprastai nurodo, kas aš esu, ką galiu ir kas nesu. Gali atrodyti, kad tai įspraudžia į rėmus ir trukdo žmogui tobulėti, tačiau iš tikrųjų tai išlaisvina. Juk žinojimas, kur mano kiemo ribos, leidžia tame kieme daryti, ką noriu, bet kartu prisiimti už tai atsakomybę. Aiškus žinojimas, ką galiu leisti sau ir kitiems mano atžvilgiu, sudėliotų daug dalykų į savo vietas. Be to, ribos ne tik nurodo, už ką esame atsakingi, bet ir tai, už ką atsakingi nesame ir kur prasideda kitų atsakomybės ribos.
Mus supantys žmonės dažnai pateikia iškreiptą ribų sampratą. Neretai dar vaikystėje išmokstame klaidingų ribų arba tėvai jų visai nenurodo ir vėliau dėl to kenčiame. Pavyzdžiui, sūnui, skriaudžiamam vyresnės sesers ir bandančiam jai pasipriešinti, tėvai nuolat primena, kad jis negali blogai elgtis su mergaitėmis. Užaugęs toks vyras gali nemokėti nusibrėžti ribų savo šeimoje ir nelaimingas kentėti valdingos žmonos nepasitenkinimą, nes jis išmokytas nusileisti moterims.
Komunikacijos ekspertė Alexandra Franzen teigia, kad nustatydami ribas negalime pakeisti kitų suaugusių žmonių. Galime tik apriboti bendravimą su tais, kurie blogai elgiasi. Patys žmonės gali norėti ir siekti pasikeisti. Mes turime nusistatyti vidines ribas, susijusias su jausmais, impulsais ir troškimais, kurių negalime išpildyti. Privalome sugebėti pasipriešinti savo žalingiems troškimams ir tam tikriems norams, kurių šiuo metu negalime tenkinti.
Sunkumai dėl vidinių ribų. Susipažinkime su Edita, Robertu, Brigita ir Petru.
Edita yra dviejų vaikų mama, užsiėmusio vyro žmona, puiki šeimininkė ir darbuotoja. Šiuo metu moteris nusikamavusi, nes nebežino, kaip visiems įtikti. Jaučiasi bejėgė ir bevertė tiek šeimoje, tiek darbe. Vaikai vaiposi ir skundžiasi, kad nenori valgyti jos pagaminto maisto, mokykloje abu turi nemažai problemų, o namie nesitvarko, atsikalbinėja. Vyras ilgai dirba, o grįžęs iš darbo savo nuovargį lieja ant žmonos, dažnai kabinėjasi, pasišaipo, rodo nepasitenkinimą namų tvarka. Moteris nesijaučia laiminga ir darbe, nes visi, kas tik netingi, linkę pasinaudoti jos geranoriška pagalba, tad ji prisiima daugiau darbų, nei priklauso.
Didelės įmonės vadovas Robertas garsėja ūmiu būdu, visišku nesivaldymu pavaldinių akivaizdoje, mano, kad įmonėje yra dievas, galintis su savo pavaldiniais elgtis, kaip tik nori. Toks elgesys jam būdingas ir namie. Žmona taikstosi su jo pykčio protrūkiais ir vis dažniau galvoja apie skyrybas, o vaikai daro viską, kad tik savo elgesiu neatkreiptų tėvo dėmesio, jaučiasi jo nemylimi ir nesuprasti. Nors pats vyriškis nori tikėti, kad yra visiems reikalingas, nepakeičiamas, vienintelis, žinantis, kas kam geriausia.
Brigita visada buvo linkusi padėti kitiems, visus išklausydavo, paguosdavo, prisimindavo, kasdien su šypsena veide. Draugėms pasiteiravus, kaip sekasi, visada atsakydavo, kad jai viskas gerai. Netgi tada, kai vyras išėjo pas kitą moterį, atrodė, kad greitai susitaikė su skyrybomis, niekam nesiguodė. Dauguma aplinkinių labai nustebo, kai kaimynė ją rado išgėrusią per daug raminamųjų vaistų.
Petras atrodo puikus vyras ir tėvas, dirba, išlaiko šeimą, prižiūri namus, tačiau žmona jaučiasi nelaiminga, nes bet koks noras išlieti nuogąstavimus dėl prastos dvasinės savijautos vaikų ar darbo atžvilgiu atsimuša kaip žirniai į sieną. Žmona jaučiasi, kad gyvena su žmogumi, kuris nepajėgus suprasti jausmų, ir tai ją skaudina.
Ribos ir asmenybės tipai
Dauguma turime problemų dėl ribų, bet skirtingų. Tai priklauso nuo charakterio ir auklėjimo ypatybių. Yra keletas asmenybių tipų.
• Nuolaidieji (kaip Edita) neturi aiškių ribų ir jos visai pranyksta susidūrus su kitų ypač valdingų žmonių reikalavimais. Nuolaidūs žmonės tampa dėl įvairiausių priežasčių: baimės likti atstumtam ir vienišam, baimės įžeisti ar supykdyti kitą žmogų, bausmės baimės, nenoro būti sugėdintam, baimės būti blogam ar savanaudiškam, dėl savo griežtos sąžinės priekaištų ir kitų dalykų. Tokie žmonės tarsi chameleonai sugeba prisiderinti prie aplinkinių taip, kad kartais sunku juos pastebėti. Jie visada sutinka su draugų nuomone, pasiūlymais, kur eiti, ką veikti, todėl sunkiai pasipriešina ir blogiems dalykams, nors patys niekada nesugalvotų taip elgtis.
• Vengėjai (kaip Brigita) nesugeba paprašyti kitų pagalbos. Jiems sunku pripažinti, kad turi bėdų atsiverti kitiems. Būtent vengėjai supainioja ribas su sienomis. Jie apsistato aukštomis sienomis ir neįsileidžia į vidų net gėrio, jų širdis nepasiekiama. Tai kenkia jiems patiems, be to, atstumia kitus žmones. Atsiverti vengėjams atrodo beveik neįmanoma misija, todėl jie nesulaukia pagalbos ir jaučiasi dar blogiau. Jeigu pasitaiko, kad žmogus yra ir nuolaidus, ir vengiantis, jis ne tik negali atsispirti blogiui, bet ir nesulaukia gerumo iš kitų, nes nesugeba paprašyti. Nuolaidūs vengėjai kenčia dėl atvirkštinių ribų. Jie neturi užtvarų ten, kur reikia, ir yra pasistatę jas ten, kur nereikia.
• Tironai (kaip Robertas) negerbia ir sunkiai suvokia kitų žmonių ribas. „Ne“ tironui reiškia iššūkį būtinai pakeisti kito nuomonę. Išnaudodami kitus, jie pasitelkia savo valdžią, manipuliacijas. Dažniausiai tironiški žmonės dėl savo elgesio jaučiasi teisūs, jie tikrai mano turintys galią su kitais elgtis kaip tinkami. Agresyvūs tironai apskritai nesuvokia, kad kiti turi kokias nors ribas. Jų požiūris apie tai, koks turi būti gyvenimas, yra teisingiausias. Tironiškiems žmonėms neįmanoma kitų priimti tokių, kokie jie yra. Jie negirdi kitų „ne“, bet jų „ne“ yra neginčytinas. Tironai iš esmės yra nedisciplinuoti žmonės, sunkiai kontroliuojantys savo troškimus. Norus jiems būtina tenkinti čia ir dabar. Šiems žmonėms reikia išmokti įsiklausyti į kitų „ne“, suprasti kitų ribas, kad galėtų kontroliuoti savąsias.
• Abejingieji (kaip Petras) nesugeba įsiklausyti į kitų poreikius. Abejingi žmonės negali padėti kitiems, nes nekenčia savo pačių netobulumo. Neapykantą savo pačių poreikiams šie asmenys perkelia aplinkiniams. Jie elgiasi abejingai, nes yra taip įsigilinę į savo poreikius, kad nebesugeba matyti aplinkinių. Šalia jų esantys žmonės dažnai jaučiasi vieniši ir apleisti.
Ir valdingieji, ir abejingieji rūpinasi tik savo problemomis, todėl jie nuolat ieško žmonių, galinčių patenkinti jų norus. Jie puikiai sugeba atrasti asmenis su netvirtomis ribomis, paklūstančius kitų valiai, lengvai prisiimančius atsakomybę už kitus žmones. Todėl valdingas žmogus dažnai sukuria šeimą su nuolaidžiu.
Ribos ir pyktis. Galbūt esate pastebėję, kad, bandant užbrėžti kam nors ribas, sukyla pyktis. Kai tik žmonės pradeda sakyti teisybę, brėžti ribas ir imtis atsakomybės, kurį laiką juos supa pykčio debesis. Ėmęsi realių veiksmų, žmonės tampa jautrūs, emocingi ir įžeidūs. Aplinkiniai, imdami priekaištauti, gali dar labiau pakurstyti neigiamus jausmus, pavyzdžiui, kaltę ar gėdą, sakydami, kad šie pasikeitė, tapo nebe tokie draugiški ir malonūs. Pačios ribos pykčio mums nesukelia. Neigiami jausmai kyla kaip signalas, kad mums kažkas negerai, kad reikia ginti tai, kas mums svarbu. Pyktis leidžia mums pasijusti pakankamai stipriems, kad išspręstume sunkumus, suteikia jėgų apsiginti. Dėl to, garsiai įvardijus kitiems savo savijautą, nusprendus keisti ribas, užvaldo įniršis, nes aiškiai suvokiame savo ankstesnę skaudžią patirtį, susijusią su ribų nepaisymu. Besikeičiantis žmogus turi su pykčiu pagyventi, bet įniršis praeina. Kuo tvirčiau žmogus jaučiasi užbrėždamas ir įtvirtindamas ribas, tuo mažiau pykčio išgyvena. Visada geriau ne širsti, o užbrėžti ribą. Pavyzdžiui, ne piktinkitės, kad jūsų vaikas praleidžia per daug laiko prie kompiuterio, o apribokite naudojimąsi juo.
Ribos šeimoje. Vienas dažniausių reiškinių, būdingų užaugusių vaikų ir tėvų santykiams, – vaikų kaltės jausmas, kad negali tėvams grąžinti skolos už tai, ką jie dėl jų padarė, galbūt net paaukojo. Pasak psichologų dr. Kylee Forrest ir dr. Aarono Frosto, vaiko pareigos jausmas dažnai neleidžia su tėvais nusistatyti reikiamų ribų ir verčia kentėti. Žmonės, vengdami brėžti ribas tiems, kuriems jaučiasi įsipareigoję, išvengia kaltės jausmo. Tačiau gyvena nelaimingi, nes negali judėti į priekį besistengdami įtikti tėvams. Problema tampa neegzistuojanti skola. Tėvams turime jaustis dėkingi už viską, ką jie mums suteikė, padėti, kai tikrai reikia pagalbos. Bet ar turime gyventi taip, kaip patinka mūsų gimdytojams? Ne. Ir patys iš savo vaikų negalime to tikėtis.
Yra šeimų, kuriose atžaloms taip gera ir malonu gyventi, kad suaugus net nekyla minties palikti gimtojo lizdo. Jei ir palieka, tai dažnai lankosi tėvų namuose, atostogauja juose, palieka skalbti savo drabužius ir labai mėgsta užsukti pavalgyti. Bėda ta, kad tokių šeimų vaikai dažnai sunkiai užmezga santykius su kitais žmonėmis, nesugeba įsipareigoti, dažnai negali savęs visiškai išlaikyti finansiškai.
Norėdami pakeisti ribas su šeimos nariais, pirmiausia išsiaiškinkite, kas jums sunkiausia ir pridaro daugiausia žalos. Kokie elgesio modeliai iš vaikystės jus vis dar veikia? Pasigilinkite, su kokiomis problemomis susiduriate, bandydami brėžti ribas šeimos atžvilgiu, ir kokių neigiamų pasekmių tai turi jūsų gyvenimui. Apsisprendę keistis, ryžtingai imkitės veiksmų, kad taptumėte suaugę savo tėvų atžvilgiu.
Santykių ribos. Dažniausiai sunkumų kyla tada, kai partneris pažeidžia kito individualybę, peržengdamas ribas ir stengdamasis kontroliuoti kito jausmus, elgesį, požiūrį, vertybes. Kai kuriems žmonėms gali būti sunku suvokti, kad visa tai gali valdyti tik pats asmuo. Psichologo dr. Jameso Dobsono teigimu, mėgindami valdyti esminius kito žmogaus dalykus, stipriai pažeidžiame jo ribas ir anksčiau ar vėliau patiriame nesėkmę. Šeimoje itin svarbu atskleisti savo ribas. Pasyvus elgesys: užsisklendimas savyje, raukymasis, manipuliacijos, pasyvi agresija daro milžinišką žalą santykiams.
Pavyzdžiui, jei vyras mato, kad žmona pernelyg išlaidi, jis turi apie tai atvirai su ja pasikalbėti, o ne tenkinti visus jos norus, ieškodamas vis daugiau galimybių uždirbti, nors tai kelia jam didžiulę įtampą. Jei žmona pyksta, kad vyras per ilgai užsibūna darbe, ji turi ne visą vakarą sėdėti pikta, o išsakyti nuogąstavimus ir bandyti suderinti abiejų interesus.
Sutuoktiniams būtinas laikas atskirai: asmeniniam tobulėjimui, pomėgiams ir bendravimui su draugais. Jei vienas partnerių yra itin įsikabinęs į sutuoktinį ir jaučiasi įsitempęs bei nelaimingas būdamas atskirai, tai gali būti ne begalinės meilės išraiška, o didelės problemos požymis. Normalioje šeimoje sutuoktiniai brangina vienas kito asmeninę erdvę.
Jei jūsų sutuoktinis pažeidžia jūsų ribas, aiškiai pasakykite, kokie bus jo veiksmų padariniai, ir ryžtingai įgyvendinkite juos, kaip ir žadėjote. Iš anksto žinodamas savo elgesio padarinius ir juos patirdamas, sutuoktinis gali nuspręsti, ar nori juos kęsti. Svarbu suprasti, kad su sutuoktiniu, kaip ir su kitais žmonėmis, ribos skirtos jums, o ne partneriui. Negalima painioti ribų su dar vienu būdu valdyti sutuoktinį. Nustatote ribas tam, kad aiškiai įvardytumėte, ką darysite, ką toleruosite ir ko ne. Jūs neturite reikalauti, o tik leisti, kad partneris atsakytų už savo elgesį. Tik tokios ribos yra veiksmingos, nes jūs turite valdžią patiems sau ir tik nuo jūsų priklauso, ar toleruosite ribų peržengimą. Nesitikėkite pakeisti partnerio, jis turi pats norėti pakoreguoti savo elgesį, kad paisytų jūsų ribų. Kad ir kaip keistai skambėtų, nustatę ribas savo sutuoktinio atžvilgiu ir pradėję paisyti jo ribų, sutuoktiniai dar labiau suartėja.
Jei norite gyventi sveikai ir harmoningai, turite išsiaiškinti savo ribas. Svarbiausia suvokti, kad riba – tai ne užtvara, o atviras horizontas, leidžiantis aiškiai matyti santykius ir jais džiaugtis. Mes patys esame savo gyvenimo ir ribų šeimininkai. Patikėkime savimi ir tuo, kad galime keisti tai, kas mums nepriimtina.
