Ko aš bijau? Pasenti? Dar suprasčiau, jei tokį paniką primenantį jaudulį išgyvenčiau dėl rimtų priežasčių. Tarkim, susirgau gripu, nenuėjau į vakarėlį su savo sužadėtiniu, ten jis sutiko ir iš naujo pamilo buvusią merginą, o mano isterijų neapsikentęs savaitgaliui paliktas draugės šuo pabėgo iš namų. Betgi ne. Mane dirgina paprasta ir labai įkyri mintis: aš galėjau nusipirkti geresnį kremą! Juk lentynoje tų kremų buvo dar kelios dešimtys!
Pasirinkimai. Jie mus veda iš proto. Aš dažnai suprantu, kad nebesuprantu, ko noriu. Dar paauglystėje savo sprendimais nuolat abejodavau. Štai nusiperku batus - dėl jų apeinu visas įmanomas prekybos centro parduotuves. O pakeliui namo jau svarstau, kad ta kita pora prie mano garderobo būtų tikusi daug geriau. Nusprendžiu ilgai planuotas atostogas praleisti Portugalijoje - atsidarau paieškos langą kompiuteryje, akimirksniu surandu man tinkamą skrydį, tačiau greitai pamatau dar vieną ir dar vieną tinkamesnį. Ir taip aš stebuklingais keliais atsiduriu kažkur beveik ten, kur net pašto karveliai nebeskraido. Ačiū. Po viso šito cirko aš jau nebenoriu net kojos iš namų kelt!
Šiandien gyvenam išskirtinai žavingame pažangaus pasaulio pasirinkimų pragare - jų kiekis neribotas, bet mes jaučiamės nykiai apriboti nemokėjimo jais naudotis. O visų blogiausia yra tai, kad tu ir aš - mes esam pasiklydę ne tik tarp daiktų. Mes nuolat abejojam ir vieni dėl kitų. Kai imu susitikinėti su man dėmesingu vaikinu, paslapčia nusiviliu, kad jis visiškai nepanašus į tokį, kokio tikėjausi. Taigi pažinčių programėlėje vis dar į dešinę ir kairę stumdau vieną kandidatą po kito, vildamasi rasti geresnį. Ir kai mūsų bendra istorija po mėnesio kito baigiasi išsiskyrimu, aš staiga suprantu - ilgiuosi tavęs. Netgi labai. Kiekvieną mielą dieną bent kartą apie tave pagalvoju ir man skauda. Aš be tikslo vaikštau gatvėmis už viską labiau trokšdama tave netyčia susitikti.
Kur mes einam ir ką mes darom, kol daiktai, žmonės ir jų pasirinkimai dėlioja mūsų dienas? Ar noriu nugyventi savo valandas lyg į triušio urvą ištisą amžinybę krentanti Alisa? Ne! Man taip nepatinka! Šitame į niekur skubančiame pasaulyje išgyventi man padės vienintelė mintis: mano sprendimai yra patys geriausi, nes jie yra MANO. Aš esu DABAR ir po galais - ketinu iš to sau pasidaryt šventę! Taigi atsidarau gaiviai kvepiančią kremo pakuotę ir palepinu savo rytinį veidą, su pasimėgavimu suplėšau batų čekį, kad jų nebegalėčiau grąžinti, tada prisėdu prie kompiuterio ir per dešimt minučių nusiperku tuos pažadėtuosius lėktuvo bilietus.
Aš niekada iki galo nežinau, ar mano pasirinkimai yra geri, bet aš žinau - geriausi pasirinkimai daromi širdimi. Ir tada, kaip svajojau, sutikau tave vaikščiodama tuštėjančiomis miesto gatvėmis. Gyvenimas mums kartais būna maloningas. Kai nebeturi jėgų bėgti ir meluoti sau, ateina kažkas gražaus. Sukaupiau visą likusią drąsą, giliau atsidusau ir prisipažinau: aš tavęs pasiilgau. Tu nutilai ir suradai mano išsigandusias akis. Vidury gatvės stovėjo du apsikabinę žmonės. Gyvenime juos ištiks dar labai daug pasirinkimų. Tik noriu, kad žinotum - dabar tu man patinki „beveik“ labiausiai. Ir to „beveik“ daugiau negu užtenka. Aš kitaip nemoku. „Beveik“ - tai geriausia, kas galėjo nutikti pasirinkimuose pasiklydusiems žmonėms. Truputį juokingiems. Man ir tau.
