Keičiasi mūsų veido išraiška, poza, balso tembras ir intonacija. Keičiasi taip nusakomai ir dėsningai, kad dažnai tokį elgesį pavadiname kaukės užsidėjimu arba vaidmens atlikimu. Tokiam elgesiui nereikia didelės įvairovės: draugiška šypsena sutikus gerą pažįstamą, visiškai neutralus veidas važiuojant su nepažįstamaisiais lifte; užuojautos kaukė laidotuvėse. Galimas ir platesnis vaidmuo: linksmuolis, uždaras keistuolis, geras draugas ir t. t. Ir kaukės, ir vaidmenys yra elgesys, kurio iš mūsų tikisi ir kurį mes priimame kaip vienintelę įmanomą savo veiksmų programą. Todėl iš mūsų lūpų sklinda vis tos pačios frazės, o nukrypti nuo programos ir pasakyti ką nors kita mums trukdo du stiprūs išgyvenimai – kaltės jausmas ir gėda.
Pastaruoju metu visuomenėje įsigalėjo nuostata, kad būtina visuomet gerai atrodyti. Ką tai reiškia? Berniukui privalu būti drąsiam, linkusiam į avantiūras, judriam ir sportiškam, o mergaitei – draugiškai, atvirai ir prieinamai kitiems. O štai žmogaus iki trisdešimties vaidmuo, kurį jis atlieka kitų akivaizdoje, vis dažniau išreiškiamas žodžiais: „Man sekasi puikiai (normaliai).“ Dažnai vartojamos frazės: „fantastiškos atostogos“, „vykstu pakeliauti“, „einu į sporto klubą“, „o kaip tu? kur trauki?“, „šaunu“. Atitinkamai atrodo ir mūsų profilis socialiniame tinkle „Facebook“. Privalu parodyti save pramogaujantį, nerūpestingą ir spontanišką. Žinoma, lietuvių mentalitetui tradiciškai labiau pritinka ir kiti vaidmenys. Tarkime, vyresnio amžiaus Lietuvos moterys dažniausiai elgiasi jautriai, rūpestingai ir konservatyviai. O vyresnio amžiaus Lietuvos vyrai atlieka tokius vaidmenis: darbštus, tikslus, su aukšta savikontrole (rimtas vyras). Gali kilti klausimas, ar tai tikrai kaukės. Argi dauguma berniukų iš tiesų nėra aktyvūs ir sportiški? Argi ne tiesa, kad mergaitės yra atvirai bendraujančios, jaunimas garsiai juokiasi ir šoka, o vyresni žmonės yra rimti, jautrūs ir rūpinasi kitais?
Kaukių lipdymas
Iš prigimties visi esame skirtingi. Tai pastebima net gimdymo skyriuose. Nėra nė vieno į kitus panašaus naujagimio, todėl mamos nesunkiai juos ir atskiria. Valgo, miega, verkia visi skirtingai. Neįmanoma supainioti ir darželinukų. Judrumas, optimizmas, dėmesio koncentracija, polinkis bendrauti ar bėgti nuo bendravimo – visa tai ikimokykliniame amžiuje yra nepakartojama ir sudaro mūsų individualumą. Diapazonas platus: tai verkiame, tai juokiamės, tai žaidžiame, tai pasitraukiame į vienumą. Tačiau aplinka mus bando suvienodinti. Atkreipkite dėmesį, kad jau tėvai ir auklėtojai turi tam tikrų lūkesčių mūsų atžvilgiu ir prilipdo mums įvairias etiketes („kas gi šitaip garsiai verkia?“, „chuligane tu!“, „na, ko tu tokia drovi?“, „nebūk tokia bailiukė!“) Darželyje mes dar nemokame paklusti lūkesčiams. Ikimokykliniame amžiuje beveik visą laiką žaidžiame, t. y. keičiame vaidmenis, kaukes, frazes ir veiksmus. Per vieną valandą galime pabūti ir padūkę, ir pavargę, ir pikti, ir meilūs.
Statiškos kaukės vaikui priimtinos tik kine, žaidimuose ar teatre. Vaikai lengvai atpažįsta blogiukus, aiškiai atskirtus nuo geruolių. Pirmieji turi nesikeičiančias baisias veido išraiškas ir įgarsinti šiurpiu balsu (valdovas Voldemortas iš „Hario Poterio“ ar karalienė iš „Narnijos kronikų“). Antrieji – kilnius veidus ir malonų balsą (gerasis burtininkas Dumbldoras iš „Hario Poterio“ ir undinėlė Arielė iš kompiuterinio žaidimo). Kaukės turi būti lengvai atpažįstamos! Jei vaikų teatre aktorius iš scenos paklausia salėje sėdinčių mažų vaikų, kas yra blogas, o kas geras, vaikai nedvejodami choru atsako: „Vilkas – blogas, o Raudonkepuraitė – gera!“
Patys vaikai psichologines kaukes užsideda vėliau – pradinėse klasėse. Kad susitapatintų su jiems siūlomu vaidmeniu, reikia kelių sąlygų: turėti tam tikrą iš tėvų lūkesčių ir žodžių supintą savęs vaizdą („mama sako, kad aš bailiukas, o mano brolis drąsus“); suprasti, ko iš tavęs tikisi kiti vaikai; kuo jie tave laiko; pajusti, ar tai atitinka tėvų suformuotą vaidmenį, o jei nelabai – išbandyti kitokį vaidmenį.
Nuo šios dienos būsime užprogramuoti nustatyti reikiamą veido išraišką, užimti tam tikrą pozą, kalbėti tam tikru balsu ir kartoti tas pačias frazes. O štai kitus dalykus teks atmesti. Dar daugiau – reikės prisiminti vaidmens kontekstą. Viena kaukė bus namams, kita – mokyklai ar kiemui. Netrukus šiuos vaidmenis papildys virtualusis „aš“, skirtas socialiniam tinklui ar tinkliniam kompiuteriniam žaidimui.
Galutinis variantas gali būti sudarytas, pavyzdžiui, iš trijų vaidmenų: „Namie esu atsakinga ir rūpestinga vyresnioji dukra, mokykloje – kiek padūkusi, draugiška kitų mergaičių guodėja, o pokalbių svetainėje susikūriau profilį, kuriame pavaizduota Trinitė su pistoletais rankose iš filmo „Matrica“. Kas atsitiktų, jei šiai mergaitei tektų atskleisti aplinkiniams neįprastą vaidmenį? Tarkime, ji susipainiotų ir namie pravirkusi šauktų: „Aš noriu tokio pat žaislo kaip sesė!“ Aplinkiniai žaibiškai sureaguotų ir pastatytų ją į vietą. „Ko verki kaip maža? Aš tavęs nepažįstu“, – nuoširdžiai nustebtų bet kuris šeimos narys. Ir mergaitė pajustų gėdą – tokią stiprią, kad ateityje nepainiotų savo vaidmenų. Tai, kas leidžiama jos mažai sesutei, nebeleidžiama jai, nors ji gali jausti tokią pačią nuoskaudą.
Trukdančios kaukės
Užsidėdami kaukę arba atlikdami vaidmenį, turime atsisakyti tam tikrų jausmų, veido išraiškų, pozų ir balso tembro. Taigi esame jų supančiojami. Tarkime, berniukas, nuo trečios iki septintos klasės atliekantis įžūlaus chuligano vaidmenį, turi išbraukti iš savo elgesio repertuaro jautraus, verkiančio berniuko, bailaus ar tiesiog atsargaus vaiko, gero mokinio, pagarbaus ir paklusnaus sūnaus vaidmenis.
Šie vaidmenys, susiję su jo sieloje natūraliai kylančiais išgyvenimais, dabar prieštarauja jo, kaip įžūlaus chuligano, vaidmeniui. Todėl gali pasireikšti tik ypatingomis sąlygomis: kai niekas nemato, kai pratrūksta ar kai yra šalia ypač artimo žmogaus. Baisiausia jam būti užkluptam ne savo vaidmens atlikimo metu, pavyzdžiui, verkiant. Tai sukeltų stiprią gėdą.
Lygiai taip pat rimtas darbštus vyras gali jausti siaubingą gėdą, užkluptas dieną besivoliojantis ant sofos ir žiūrintis nuotykių filmą. O rūpestinga ir konservatyvi moteriškė – pastebėta žiūrinti erotinį filmą.
Bėda ta, kad, net jei sau ką nors uždraudžiame, mūsų psichika vis tiek išlaiko galimybę reaguoti visais jausmais; nuo pykčio iki meilės, nuo baimės iki pasitikėjimo, nuo skausmo iki palaimos. Todėl vaidmeniui netinkamas būsenas mes dešimtmečiais priversti slėpti pasąmonėje.
Suvaržydami vienus vaidmenis, slopiname ir tam tikras emocijas. Emocijos kyla kvėpuojant giliai. Todėl mes priversti chroniškai įtempti raumenis ir sulaikyti kvėpavimą arba sumažinti jo gylį. Mes to nebepastebime, tačiau nebekvėpuojame taip giliai kaip ankstyvoje vaikystėje. Vystosi ilgalaikiai raumeniniai blokai kakle, veide, diafragmoje, pečiuose, dubenyje. Tam nuolat eikvojama energija ir dienai baigiantis nežinia kodėl jaučiamės pavargę. Įtemptose vietose atsiranda skausmas, tempimas, o giliau esantys organai ima streikuoti. Kartais mus ištinka nerimo priepuolis (kai į sąmonės paviršių bando iškilti netinkamas vaidmuo). Kartais nežinia kodėl imame rėkti ant vaikų ar sutuoktinio, kai jie leidžia sau tai, kas uždrausta mums.
„Kaip tu drįsti neklausyti mokytojo?!“ – putoja ir rėkia rimta bei paklusni mama ant savo mažos dukros. Nuo mažens šios mamos vaidmeniui neleidžiama išsakyti savo nuomonės.
„Nesuprantu, kaip tu gali būti toks kvailys!“ – šaukia ant sūnaus rimtas ir susivaldantis tėvelis, kai vaikas privelia klaidų darydamas namų darbus. Žioplas, svajingas ir nerūpestingas – tėveliui uždrausti vaidmenys.
„Kaip tu gali žiūrėti šitą šlykštynę?“ – bjaurisi daug metų religingos drovuolės vaidmenį atliekanti moteris, aptikusi pas vyrą pornografinį žurnalą. Seksuali ir padūkusi – visai ne apie ją. Tai jį įsikalė į galvą nuo mokyklos laikų.
Kaip nusiimti kaukę?
Jūs turbūt laukiate tradicinio patarimo būti savimi ir kalbėti tai, ką galvojate? Patarti lengva, tačiau ar lengva tai padaryti? Garsi JAV psichoterapeutė Virginia Satir siūlo kaukių nusimetimo strategiją, o keistis galima pradėti nuo bet kurio iš pateiktų keturių punktų.
• Kūno poza. Gal bailiukas gali išmokti kalbėti laikydamas galvą tiesiai, mandagiai ir ramiai žiūrėdamas į akis?
• Rizika. Gal kompanijos siela gali imti ir atsisakyti dar vieno linksmo vakarėlio, nes jam tiesiog bloga nuotaika, ir surizikuoti nuvilti bičiulius?
• Bendravimo taisyklės. Gal nuolat besuskundžiantis vargšelis gali vienai dienai imti ir susilaikyti nuo dejonių?
• Pasitikėjimas savimi. Gal galima prisiminti visus stipriausius savo bruožus, savo sėkmes ir pergales, užuot bandžius nenuklysti nuo įprasto pesimisto vaidmens?
Kaip ir kada atlikti šiuos žingsnius – jūsų laiko, jėgų, situacijos ir savivokos klausimas. Tiesiog prisiminkime, kad gyvenimo pradžioje visi bendravome be kaukių. Ir mums tai puikiai sekėsi! Gal tai gali padėti išeiti iš primestos kaukių puotos? Su teise į ją sugrįžti, žinoma. Juk visuomenėje naudinga žaisti pagal taisykles, tik ar verta visą laiką žaisti tą patį žaidimą?
Priėmimas į šių metų studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt
