Nieko keista, juk šiais laikais psichika bei asmenybė atlieka vis didesnį vaidmenį ir vis mažiau reikšmės turi tiesioginis fizinis pajėgumas – medžioti šiuolaikinį laimikį kur kas paprasčiau sėdint krėsle prieš kompiuterio ekraną. Atrodytų, kad mūsų asmenybės turėtų suvienodėti, tačiau apsidairę galime pamatyti milijonus skirtingų žmonių: nervingų ir ramių, laisvai bendraujančių su nepažįstamaisiais ir užsisklendusių savyje, nuolatos besišypsančių ir krūpčiojančių nuo menkiausio garso... Kodėl?
Prisitaikymas: kuo naudinga įvairovė?
Evoliucija – lėtas procesas. Greitų rezultatų galima pasiekti nebent laboratorijose su greitai besidauginančiais ir bręstančiais gyvūnais – muselėmis, žiurkėmis. Vykdydami selektyvią atranką mokslininkai gali per kelias dešimtis kartų išryškinti pageidaujamus bruožus. Gamtoje taip greitai niekas nevyksta, pavyzdžiui, vorų, gyvačių, pelių baimė kadaise buvo adaptyvi – vengti nuodingo gyvūno įkandimo arba kontakto su užkrečiamųjų ligų nešiotoju tikrai neprošal. Tačiau šių gyvių baimė tebėra paplitusi, nors šiais laikais žmogus gali per visą gyvenimą nesusidurti su gyvate, išskyrus išvykas į zoologijos sodą. O štai automobilių ar lėktuvų baimė, kuri dabar būtų gerokai adaptyvesnė (užtenka vien pažiūrėti į statistiką, kiek žmonių kasmet žūsta avarijose ir kiek nuo gyvatės įkandimo), vis dar yra pavieniai atvejai.
Mes stengiamės prisitaikyti prie pasaulio, bet darosi vis sunkiau suspėti su besikeičiančiomis sąlygomis. Yra ne vienas pavyzdys iš gyvūnijos pasaulio, kai itin gerai prie esamų sąlygų prisitaikiusios rūšys (pavyzdžiui, kadaise Žemėje karaliavę dinozaurai) išnyko, o kitos rūšys, iki tol pralaimėjusios anoms konkurencinę kovą, buvo kur kas geriau pasiruošusios pokyčiams ir suklestėjo. Pasaulis aplink mus nuolat kinta: kad ir kaip gerai jaustumės savo komforto zonoje, kas nors gali bet kada ją taip sukrėsti, kad mūsų gyvenimas pasikeis neatpažįstamai. Kaip ir pavieniams žmonėms, taip ir visoms rūšims reikia sugebėti priimti pokyčius. Jei populiaciją sudaro itin panašūs individai, pasikeitus sąlygoms jos gali nelikti, o jei populiacijoje įvairovė yra pakankama, net ir nedidelis skaičius prastai prisitaikiusių individų gali išgyventi dėka tų, kurie pasirengę geriau.
Vadinasi, genetinė įvairovė yra naudinga. Kuo mes, kaip bendruomenė ar netgi visa žmonija, įvairesni, tuo labiau esame pasiruošę susidoroti su bet kokiomis nelaimėmis.
Kaip genai lemia bruožus?
Norėtųsi, kad genas A atitiktų vieną savybę, genas B – antrą, C – trečią ir taip toliau. Deja (o gal laimei), tiek fizines, tiek asmenines savybes dažniausiai nulemia ne pavieniai genai, o jų deriniai. Tiesa, žodis „nulemia“ šiame kontekste yra pernelyg griežtas – mums tiesiog suteikiama didesnė tikimybė išvystyti tokį elgesį ar fizines savybes, tačiau aplinka nulemia, ar ir kaip šios savybės pasireikš. Pavyzdžiui, genai, padedantys užsiauginti išskirtinai didelę raumenų masę, neturės didelės įtakos, jei nuolat trūks maisto ir nebus gaunama tam reikalingų medžiagų; analogiškai ir lyderio genų turintis žmogus netaps vedliu augdamas vienas. Vadinasi, gamta žaidžia ne su užtikrintais, vienareikšmiais rezultatais, o su šiek tiek padidintomis ar sumažintomis tikimybėmis.
Tas pats genas gali turėti įtakos ne vienam, o iškart keletui bruožų. Vieniems jis gali suteikti naudos, kitiems – atvirkščiai – pakenkti. Taigi natūrali atranka ir gamta nuolat ieško kompromisų: gavę pranašumą vienoje srityje, kažką prarandame kitoje. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai pateles vilioja itin ryškiomis spalvomis: nors taip jie turi kur kas didesnę galimybę pratęsti giminę, padidėja ir tikimybė būti pastebėtiems plėšrūnų. Tam tikrų žuvų patinėliai vystosi dviem kryptimis: į stambius patinus, kuriems reikia daugiau išteklių ir laiko užaugti, tačiau užaugę jie gali varinėti kitus kaip užsigeidę; ir smulkius, greitus patinėlius, kurie subręsta sparčiau ir stengiasi pasinaudoti progomis savo genus perduoti tada, kai stambieji patinai užsiėmę. Vidutinio dydžio patinai pralaimi konkurencinę kovą tiek didiesiems, tiek mažiesiems. Tokių kompromisų gamtoje pilna ir naivu manyti, kad mes jų išvengiame.
Taigi evoliucija yra sudėtingesnė ir vyksta ne taip jau tiesiai link konkretaus tikslo, kaip galėtų pasirodyti, o ir tikslas nuolat kinta.
Didžiojo penketo bruožai evoliucijos šviesoje
Atrodytų, kad evoliucijos aspektu vieni asmenybės bruožai yra pranašesni už kitus, tačiau mokslininkai pažeria argumentų, priverčiančių susimąstyti. Šiuo metu viena populiariausių asmenybės tipologijų yra Didysis penketas. Remiantis ja kiekvieną žmogų galima įvertinti pagal penkis pagrindinius bruožus: ekstraversiją, sutarumą, emocinį stabilumą, atvirumą patirčiai ir sąmoningumą. Kiekvienas mūsų turi skirtingą šių savybių rinkinį, nulemtą to, ką paveldėjome ir kokioje aplinkoje užaugome bei esame. Tie patys bruožai vienose situacijose gali būti naudingi, kitose žalingi. Kažin ar galima sakyti, kad kažkuris jų naudingas visada ir visur.
Negatyvios emocijos ne visada blogos
Neurotiškumas pagal Didįjį penketą apibrėžiamas kaip neigiamų emocijų patyrimas, mažesnis atsparumas stresui. Pavyzdžiui, socialinis nerimas anksčiau (kartais ir dabar) buvo adaptyvus, ypač nukreiptas į nepažįstamus žmones: atsargiau elgdamasis su nepažįstamaisiais, individas sumažina riziką būti apgautas ir išnaudotas. Kai kurie tyrėjai teigia, kad depresija, jaučiama patyrus konkurencinę kovą dėl mylimo žmogaus ar aukštesnio posto darbovietėje, veikia kaip apsauga nuo beprasmio išteklių ir energijos švaistymo, taip pat nuo grėsmių, keliamų tų, kurie pasirodė besą stipresni ir kurie galėtų pakenkti, jei ir toliau jaustų, kad pralaimėjusysis kelia jiems pavojų. Patiriamos neigiamos emocijos ir jaučiama įtampa taip pat gali būti stipri paskata bandyti siekti daugiau nei kiti. Tai gali būti naudinga, jei individas turi reikiamų įgūdžių sėkmei pasiekti.
Daugiau bendravimo – daugiau rizikos
Atrodytų, kad ekstravertai evoliucinėje kovoje turi vien pranašumų: jie lengviau susiranda partnerius, turi platesnį socialinį tinklą, iš kurio sulaukia daugiau paramos kilus sunkumų, ir pan. Tačiau tyrimai rodo, kad ne viskas taip paprasta: ekstravertai dažniau nukenčia nuo nelaimingų atsitikimų, ieškodami aštrių pojūčių, dažniau gali įsivelti į nusikalstamą veiklą, o dėl to, kad jiems lengviau užmegzti naujus santykius, jų vaikai gali augti su patėviais. Remiantis tyrimais, tai sukelia padidintą riziką vaiko gerovei.
Atverkite protą, bet ne tiek, kad smegenys išvarvėtų
Patirčiai atviresni žmonės labiau domisi naujovėmis, yra smalsesni. Nors šis bruožas lyg ir naudingas visose gyvenimo srityse, jis irgi gali pakenkti: tokie žmonės labiau linkę patikėti paranormaliais reiškiniais ir sirgti šizofrenija. Tokiais atvejais žmogus susikuria klaidingą pasaulio vaizdą. Vadovaudamasis realybės neatitinkančiomis idėjomis, jis rizikuoja priimti neteisingus sprendimus ar tiesiog iššvaistyti energiją beprasmiams dalykams. Taip sumažėja jo galimybės sėkmingai perduoti savo genus ateities kartoms. Mūsų protėviai, kurie buvo atviresni patirčiai, galėdavo užimti grupėje aukštas pozicijas, atrasdami ką nors nauja, tačiau per didelis smalsumas patikrinti, kaip reaguoja pažadintas lokys, turbūt neišeidavo į gera.
Ar gerai būti geram?
Sutarumas – polinkis vengti konfliktų, elgtis altruistiškai, užjausti – taip pat turi savo pliusų ir minusų. Visi ne kartą esame matę atvejų, kai patyliukais savo darbą puikiai atliekantis darbuotojas tas pačias pareigas eina daugybę metų, o štai atėjęs naujokas drąsiai reikalauja ir išsiprašo paaukštinimo, didesnės algos ir geresnių darbo sąlygų... Būti geram ir draugiškam, kad ir kaip liūdna, ne visada apsimoka. Taip atidarome duris tiems, kurie nebijo pasinaudoti kitų darbu ir gerumu savo labui. Senovėje su tuo susitvarkyti būdavo paprasčiau, nes gyvendavome mažose grupėse ir kiekvienas, bandantis pasinaudoti svetimu gerumu, greitai būdavo atpažįstamas. Tada jam grėsdavo būti išmestam iš genties. Šiais laikais nėra taip baisu, nes gyvename didžiuliuose miestuose ir tokie išnaudotojai, netekę vienos draugų grupės ar darbo, gali lengvai rasti kitą.
Planuoti ir laikytis planų?
Sąmoningumas apibrėžiamas kaip gebėjimas organizuoti, siekti tikslų, valdyti savo norus. Nesudėtinga įžvelgti pranašumus, kuriuos gauna sąmoningi individai, tačiau besielgiantieji priešingai labiausiai naudojasi sutariais individais ir grupiniu darbu, skindami kitų darbo vaisius. Šiais laikais, kaip ir senovėje, pritinginčiam, neorganizuotam asmeniui svarbiausia papulti tarp žmonių, kur tokių kaip jis nedaug. Tada mažas jo indėlis į bendrą darbą gali būti nepastebimas arba praleidžiamas pro akis. O štai atidus planuotojas, atsisakantis malonumų ir atkakliai dirbantis, gali netikėtai susivokti ant savo pečių tempiantis viso kolektyvo naštą.
Įvairovės triumfas
Akivaizdu, kad įvairūs bruožai turi ir savo pliusų, ir minusų; juos veikiantys genai irgi gali nuolat ieškoti kompromisų, kaip savanaudiškai kuo sėkmingiau pereiti toliau. Taip susidaro terpė, kurioje mes, kaip žmonių rūšies atstovų visuma, esame pasirengę priimti labai įvairius iššūkius. Ir net jei kai kurie mūsų gali būti pasirengę prasčiau vienoje srityje, tai kuo puikiausiai galima kompensuoti kitais savo gebėjimais ar bruožais.
Fantastinėje literatūroje neretai vaizduojamos antiutopinės ateities civilizacijos, kuriose visi žmonės suvienodėję, panašiai atrodantys, mąstantys ir inertiški. Tačiau kūriniuose tokios imperijos niekada nelaimi, o jei ir išlieka, jas gelbsti civilizacijos pakraščių gyventojai, išsaugoję savo individualumą ir laisvę. Galbūt tai rašytojų noras suteikti vilties, kad kiekvienas žmogus yra svarbus, o galbūt intuityvus suvokimas, kad įvairovė gyvybiškai būtina žmonijai išlikti.
Priėmimas į šių metų studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt
