Dėl įtampos, susikaupusios šeiminiame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
– Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
– O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako.

Bruno Ferrero

Dažnai porai, kilus tarpusavio nesutarimų, derėtų pasinaudoti išminčiaus patarimu. Ypač tuomet, kai kalbantis nepavyksta vienam kito išgirsti ir suprasti. Atrodo, vos prasidėjęs ramus pokalbis žodis po žodžio įsiplieskia į skaudų santykių aiškinimąsi. Tokiais atvejais kažkur pasiklysta pagrindinė pokalbio tema, nuo kurios viskas prasidėjo. Užgauti jausmai primena nuoskaudas, o priekaištai bei abipusiai kaltinimai lyg ugnikalnis prasiveržia su dar didesne jėga. Galiausiai, nusivylę pokalbiu (ir vienas kitu), partneriai kuriam laikui visai nustoja kalbėtis, taip užleisdami vietą nekalbadieniams.

Nejauki tyla

Pasidomėjus pažįstamų žmonių išgyvenimais šia tema, teko išgirsti įdomių įžvalgų. Beveik visos moterys yra susidūrusios su nekalbadieniais. Jų patirtis rodo, kad nėra paprasta kalbėtis, kai nuomonės išsiskiria, o emocijos kunkuliuoja. Šeimos santykių psichoterapeutė Cyndi Sarnoff-Ross teigia, kad po tylėjimo šydu dažnai slypi aukojimasis, neapykanta, pasyvi agresija, kerštas, graužatis. Kuo ilgiau namie tvyro tyla, tuo sudėtingesni tampa poros santykiai.

Mano kalbintos moterys prisipažįsta, kad dažniausiai jos pačios pradeda nekalbadienius. Taip nutinka tuomet, kai kalbėdamos nesulaukia vyro supratimo ir nusprendžia, kad toliau beprasmiška ką nors aiškintis. Jausdamosi neišgirstos, lyg kalbėtų pačios su savimi, jos tiesiog kuriam laikui užsisklendžia savyje. Pastebėjau, kad dažniau nutyla ramesnio būdo moterys, kurioms nepriimtina pakelti balsą. Nenorėdamos gadinti santykių ar įžeisti vyro, jos tiesiog bando išvengti skaudžios konfrontacijos.

Vis dėlto vyrams suprasti nekalbadienius gana sunku. Jie linkę manyti, kad patys dėl visko kalti. Vyrai dažnai jaučiasi sumišę, praradę energiją, net nebežinantys, kas čia vyksta ir ką reikėtų daryti. Dauguma sako, kad, bijodami dar labiau pabloginti situaciją ir vėl nuvilti savo moterį, jie tiesiog emociškai apkursta. Pastebėta, kad sunkiais bendravimo momentais vyrai dažnai pasidaro abejingi ir nemeilūs vien todėl, kad nežino, ką būtų galima daryti. Moters tylą ir jos emocinį, fizinį bei seksualinį šaltumą vyrai suvokia kaip ignoravimą. Jei vyras po kurio laiko bando savo moterį kalbinti, ji apsimeta, kad negirdi, vengia akių kontakto, jei nori apkabinti – net nesureaguoja ar atstumia ir pan. Vyrai mato, kad moteris yra įsižeidusi ir pikta, bet nežino dėl ko.

Ir vyrai, ir moterys teigia, kad nekalbadieniai dažniau vykdavo ir ilgiau trukdavo santykių pradžioje. Naudos iš jų mažai, nebent tai, kad tylėdami partneriai gali viską iš naujo apmąstyti, pajusti, kokių jausmų kyla ir ką jie rodo, pažvelgti į save bei santykius iš šalies. O žalos patiriama daug daugiau: įtampa šaldo tarpusavio santykius, griauna pasitikėjimą, skaudina vaikus, didina atstumą tarp partnerių, todėl neretai dėl nekalbadienių poros pasijunta lyg išsiskyrusios.

Nekalbėjimo priežastys

Kodėl partneriai, kadaise turėję vienas kitam tiek daug pasakyti, dabar santykius marina tylėjimu? Psichologė Suzanne Phillips pataria atsakymo ieškoti ne pokalbio turinyje, o atkreipti dėmesį į tai, kaip buvo kalbėta prieš nutylant. Nepatogi tyla tarp partnerių gali būti signalas, menantis tam tikras santykių problemas.

Kalbėjimas monologu. Kartais vienas partneris trokšta nuolatinio dėmesio ir pripažinimo. Jį labiau domina tai, ką pats nori pasakyti, todėl kalba tiek daug, kad kitam su savo požiūriu nebėra kur įsiterpti. Pradžioje jis dar klausosi, tačiau ilgainiui nebemato prasmės tęsti dialogo neprimenančio pokalbio. Tad nutyla, atsiriboja ir dažnai net negirdi, ką kitas jam sako, kalbančiojo žodžiai jam tampa lyg fonas. Kad taip neatsitiktų, kalbantysis pokalbio metu turėtų stebėti, ar nėra vienintelis, kuris šneka, o pabaigęs savo mintį atkreipti dėmesį ir į partnerio poreikius: „Ačiū, kad leidai išsipasakoti. Man tai labai svarbu. O ką tu apie tai manai?“

Kritikavimas. Kalbėtis gali būti nesaugu, kai kitas partneris reiškia žodinę kritiką, nerodo susidomėjimo ar nežodine kalba parodo, kad tai, ką jis sako, nėra taip svarbu ar įdomu. Pavyzdžiui: „Kokią nesąmonę vėl čia padarei? Tik gaišti laiką ir leidi pinigus ten, kur nereikia.“ Arba: „Tu amžinai vėluoji. Tavimi niekada negalima pasitikėti!“ Partneris sutrinka, įsižeidžia, nemato prasmės nuolat aiškintis. Tačiau vietoj kritikos kartais verta parodyti susidomėjimą antrosios pusės veikla: „Matau, kad kažką neįprasta sukūrei. Gal papasakotum, kas čia?“ Arba patartina išsakyti savo nuogąstavimus nekritikuojant: „Man nepatinka, kad pavėlavai. Būtų daug lengviau, jei kitą kartą prieš užtrukdamas paskambintum.“

Tardymas. Kartais domėjimasis partnerio gyvenimu gali peraugti į nesibaigiančią tardymo tiradą, Reikalaujama, kad partneris papasakotų, ką nauja patyrė, pajuto, pamatė, kas ir ką pasakė ir pan. Jis spaudžiamas išpažinti viską, kas tą dieną nutiko, net nepasidomėjus, ar to nori. Tokiu bendravimu siekiama kontroliuoti padėtį, paslėpti menkavertiškumo bei nesaugumo jausmus. Dėl šventos ramybės antroji pusė gal ir papasakos kokius nors įvykius, tačiau po kurio laiko emociškai ir žodiškai tiesiog išsijungs. Kad domėjimasis netaptų tardymu, smalsauti apie partnerio veiklą derėtų saikingai ir leisti pasakyti jam tiek, kiek pats tuo metu nori: „Kaip tau šiandien sekėsi?“

Paslaptys. Kai vienas partnerių ką nors slepia, pavyzdžiui, finansines problemas, neištikimybę, netikėtą ligą, azartinius žaidimus, neplanuotą nėštumą ar abortą, baimes, piktnaudžiavimą maistu, rūkymu ar narkotikais, asmeninius tikslus ir kt., tarpusavio pasitikėjimas yra pažeistas. Svarbių dalykų slapstymas didina atstumą tarp žmonių, verčia jausti baimę, kaltę ar sąžinės graužatį. Netikėtai išaiškėjusios tokios paslaptys gali ilgam pasėti nesantaiką ar net nulemti santykių baigtį: „Yra dalykas, kurio niekada tau nepasakojau. Kuo toliau tyliu, tuo labiau jis mane slegia. Jaučiu, kad nuo to prastėja ir mūsų santykiai. Prašau pabandyti mane išklausyti nepertraukiant, nes man ir taip labai sunku kalbėti.“

Išmoktas reagavimo būdas. Tam tikri poros bendravimo modeliai gali būti išmokti dar vaikystėje, stebint tėvų santykius. Jei tėvai vengdavo atvirai kalbėtis apie iškilusias problemas, jas slėpdavo nuo vaikų ar nekalbadieniais apsimesdavo, kad viskas gerai ir niekas nesipyksta, tikėtina, kad tokį bendravimo būdą perims ir vaikai. Užaugę jie gali taip pat elgtis su savo partneriu, bet tai nereiškia, kad jūs kažką ne taip padarėte ar pasakėte. Tiesiog antroji pusė to dar neįsisąmonino ir neturi kitų įgūdžių pasakyti tai, kas negerai.

Kaip žinoti, ko partneriui reikia?

Geriausias būdas sužinoti – paklausti ir klausytis savo partnerio. Tiems, kam sunku ar kurie dar nemoka to padaryti, bet nori mylėti ir jaustis mylimi, filosofijos mokslų daktaras bei psichologas Johnas Gray’us pirmiausia siūlo mokytis patenkinti partnerio emocinius poreikius. Jų yra dvylika, tačiau pirmieji šeši kiekvienai lyčiai yra svarbiausi pagal skirtingą prioritetą. Poros, suvokusios ir patenkinusios partnerio emocinius poreikius, išsilaisvina nuo beprasmių ginčų, nesibaigiančių rietenų bei pasikartojančių nekalbadienių.

Pirminiai emociniai poreikiai (pagal J. Gray’ų)

Moterų

1. Rūpinimosi
Parodyti neabejingumą moters vidiniams išgyvenimams. Skatinti atvirumą, rūpestingai ir atidžiai priimti jos jausmus.

2. Supratimo
Klausytis ir išgirsti moters žodžių prasmę. Skirti tiek laiko, kiek jai reikia. Suprasta moteris nurimsta.

3. Pagarbos
Gerbti moters jausmus, mintis, norus ir poreikius. Gražiai apie ją atsiliepti. Prisiminti bendras sukaktis bei svarbias datas. Pamaloninti staigmenomis.

4. Atsidavimo
Leisti moteriai pasijusti išskirtine, vienintele – tada ji pražysta. Aukotis ir norėti jai įtikti.

5. Patikinimo
Parodyti, kad moters mintys ir jausmai yra pagrįsti bei teisėti – tokie, kokie yra. Nesiginčyti ir jų nekeisti.

6. Garantijų
Kaskart priminti, parodyti, leisti pajusti bei patvirtinti, kad ją mylite ir gerbiate.

Vyrų

1. Pasitikėjimo
Tikėti vyro gebėjimais. Neabejoti juo ir palankiai vertinti jo ketinimus.

2. Pripažinimo
Priimti vyrą tokį, koks yra, nebandant jo keisti, taisyti ar neigti. Parodyti, kad pastebite jo išskirtinumą bei ypatingumą.

3. Įvertinimo
Žodžiais, žvilgsniu, veido išraiška bei laikysena parodyti, kad vertinate vyro pastangas. Tai skatina jį toliau stengtis.

4. Gėrėjimosi
Gėrėtis vyru, jo darbais ir asmeninėmis savybėmis, žavėtis, stebėtis, pritarti. Leisti suprasti, kad jis yra vertaspasigėrėjimo.

5. Palankumo
Rodyti pasitenkinimą vyru ir jo elgesiu. Įžvelgti kuo daugiau jo teigiamų savybių.

6. Padrąsinimo
Žodžiais bei kūno kalba parodyti, kad tai, ką jis daro, jums yra labai svarbu ir reikalinga.

„Tu manęs nesiklausai. Aš tau pasakoju tai, kas svarbu mums abiem, o tu net akių nepakeli nuo laikraščio. Tau nerūpi, kaip aš jaučiuosi“, – susijaudinusi sako Reda. „Aš dabar užsiėmęs... Tai tu manęs nesupranti“, – atkerta pasipiktinęs Tomas.

Kai Reda yra nusiminusi ar pikta, jai patiktų, kad vyras ją apkabintų, išklausytų bei atjaustų, tačiau vyras dažniausiai tyliai ką nors veikia ar išeina, vengdamas dar didesnės įtampos. Palikta viena ji jaučiasi nemylima, nereikalinga ir vieniša. Nusiminęs Tomas, atvirkščiai, tenori pabūti vienas, o žmonos bandymai jį apkabinti, kalbinti, guosti tik dar labiau žeidžia bei menkina jo vyrišką savivertę. Jis pasijunta blogas, kad liūdina savo žmoną, bei niekam tikęs, todėl nutyla. Tačiau, jei tik jie žinotų, ko vienas iš kito tikisi, ir to paisytų, išloštų abu. Kadangi taip nėra, Reda ir Tomas linkę vienas kitam duoti tai, ką patys norėtų gauti, bet ne tai, ko kitam iš tikrųjų reikia.

Svarbu suprasti, kad ne visada kito žmogaus emociniai poreikiai gali būti čia ir dabar patenkinti, tačiau svarbu tai pasakyti, užuot priekaištavus vienas kitam. Tomas galėtų pasakyti, kad jis nėra abejingas Redos vidiniams išgyvenimams: „Atrodai nusiminusi, bet šią minutę negaliu tavęs tinkamai išklausyti. Jei tu palauktum, vėliau aš galėsiu tau skirti visą savo dėmesį.“ O Reda – kad pasitiki ir vertina gerus vyro ketinimus: „Matau, jog šiuo metu esi užsiėmęs. Man dėl kai ko labai liūdna ir neramu, norėčiau apie tai pasikalbėti. Kai pasijusi galintis mane išklausyti, pasakyk man. Gerai?“

Atgal į pasimatymus!

Nors dažnai nė vienas sutuoktinių nenori pirmas pradėti taikytis, nes bijo ar nesijaučia kaltas, tačiau tam, kad santykiai ne merdėtų, o vystytųsi, kažkuris vienas vis tiek turi žengti šį žingsnį, sako C. Sarnoff-Ross. Jei pastebite, kad jūsų santykiams būdingi nekalbadieniai, imkitės juos gelbėti, kol dar nevėlu.

* Su meile plėskite sąmoningumą apie santykius. Sveiki ir gyvybingi tarpusavio santykiai yra tokie, kai poros kalbasi. Partneriai išsako savo poreikius ir išreiškia nepasitenkinimą, bet kartu ieško sprendimo būdų. Tai yra aktyvus ir nuolatinis darbas, kuriam reikia kasdienių abipusių pastangų. Stiprios santuokos neatsiranda iš niekur – jos tvirtėja pažįstant partnerį ir stengiantis vienam dėl kito.

* Skirkite pasimatymus. Psichoterapeutė Mary Marano pastebi, kad kai tik poros pajunta, jog smagu leisti laiką kartu ir mėgautis vienam kito draugija, pokalbis mezgasi natūraliai. Todėl svarbu reguliariai kartą per savaitę ar per mėnesį skirti vienas kitam pasimatymus ir daryti tai, kas abiem įdomu ir malonu.

* Atraskite dominančių pokalbio temų. Šeimų konsultantai Mike’as ir Trisha Foxai tikina, kad laimingos ir nelaimingos poros gyvenime susiduria su tomis pačiomis problemomis. Skirtumas tas, kad laimingi partneriai randa būdų kalbėtis apie tai, kas rūpi. Gregas Smalley taip pat ragina poras atrasti tokių temų, kurios įkvepia, yra teigiamos, praturtinančios ir abiem partneriams reikšmingos.

* Raskite naujų bendrų pomėgių. Greičiausiai poras vėl sujungia kokia nors bendra veikla, pavyzdžiui, šokių pamokos, kelionė, sportas ir pan. Tyrimai rodo, kad nauja veikla kelia susidomėjimą, bendradarbiavimą, aktyvina neurocheminius procesus ir seksualinį susijaudinimą. Kai du žmonės ką nors daro dėl bendro tikslo, jie neišvengiamai pradeda kalbėtis.

* Venkite trukdžių. Tam, kad galėtumėte sutelkti dėmesį vienas į kitą bei atsiriboti nuo išorinių veiksnių, pasirūpinkite, kad niekas jums netrukdytų: išjunkite telefonus ir kompiuterius, venkite vaizdo žaidimų, vaikus nuvežkite pasisvečiuoti pas senelius ir pan. Reguliariai skirkite nepertraukiamą laiką vienas kitam.

Įsivaizduokite, kad į partnerį žiūrite kaip į šiukšliadėžę, į kurią nerūšiuodami pilate viską, ką galvojate ir jaučiate. Dabar įsivaizduokite, kad į partnerį žvelgiate kaip į šventyklą, į kurią užeinate ne tik nusiavę batus, bet ir pagarbiai nusiteikę bei galvodami, ką ir kaip kalbėti. Tą patį pritaikykite santykiams. Jei juos kursite vadovaudamiesi pirmuoju požiūriu, jie greičiausiai taps vartotojiški ir trumpalaikiai. Jei antruoju – tikėtina, kad santykiai klostysis palankiai ir jų netemdys spengiantys nekalbadieniai.

Priėmimas į šių metų studijas pradėtas, daugiau informacijos www.psichologijosakademija.lt