“Labas. Atėjo žiema, o tavo senos padangos. Nupirksiu naujas. Safety first. T.” Jurga, laikydama rankoje mobilų telefoną, staiga pajuto, kad rankos tirpsta, o viduje kyla nervinis drebulys. Nelauktas buvusio sutuoktinio dosnumas lengvai apsvaigino, lyg koks didelis katinas būtų kepštelėjęs jai per galva minkšta letena. Jis vis dar rūpinasi ja. Ji vis dar jį sapnuoja. Jie abu žino, kad viskas jau seniai baigta, bet kažkur giliai viduje dar negali liautis. Lyg šokėjai šokantys savo aistros ir neapykantos ritmu. Beprasmiškai, nebyliai, amžinai. “Aš niekada tavęs nepaliksiu…”. Jurga prisiminė savo pažadą kartotą Tomui. Bet jinai jį paliko. Kitaip tiesiog negalėjo. Kitaip neištvėrė. Tik kodėl dabar, jau praėjus 5m. po skyrybų ji vis dar jį sapnuoja? Pasikartojantys sapnai ir atvedė ją į psichoterapiją, o vėliau į psichoanalizę. Skaudu, kuomet tavo gyvenimo meilė išeina. Dar skaudžiau, kuomet tik praėjus kuriam laikui staiga supranti, kad tavo buvęs partneris buvo sadistas.

Viskas prasidėjo nepastebimai, nežymiai, po truputį. Taip, kaip kartais gyvenime prasideda svarbūs dalykai. Juk ir didžiausios griūtys prasideda nuo menkų įtrūkimų. Pradžioje net nesusigaudai, kad tai iš tikrųjų vyksta su tavimi. Netikėtai supykus mestas žodis “Dura”, kuomet ji tiesiog draugiškai jį fotografavo. Jie buvo kelionėje, vienoje iš savo atostogų linksmų ir nerūpestingų kelionių. Išvyko dviese į šiltą Ispaniją ir ji vežėsi naują fotoaparatą. Jai labai patiko fotografuoti, fiksuoti mielas kasdienes smulkmenas ir gražius vaizdus. “Dura!”, tik tiek. Ir ji sustingo. Pasirodė, kad rankos tapo akmeninės ir jau nebenulaiko fotoaparato. Staiga gyvenime viskas vėl pasisuko ir grįžo į pradžią, į jos šeimą, jos pasaulį kur tėvai smurtavo vienas prieš kitą, o ją nuolat engė vyresnis brolis. Tačiau ji nenorėjo patikėti. Ne, jokiu būdu, taip negali būti. Su Tomu ji jautėsi taip nuostabiai visus pirmuosius jų pažinties metus, tai tiesiog atsitiktinumas, tiesiog jo bloga nuotaika, jis juk prašė jos jo nefotografuoti, ji nepakluso, žaidė su fotoaparatu toliau, jis tiesiog nesusivaldė. Tačiau kažkas tarp jų jau buvo sugadinta, atsirado kažkokia nenusakoma įtampa, jai akyse kažkodėl kaupėsi ašaros. Ji sliūkino tyliai jam iš paskos labai nusiminusi, sutrikusi ir pasimetusi, jis susiraukęs ir nutaisęs reikšmingą veido išraišką žygiavo toliau siauromis Barselonos gatvelėmis.

Kodėl ji nieko jam nepasakė? Kodėl neiškėlė scenos? Sunku pasakyti, gal būt ji tiesiog per daug pasimetė, gal nenorėjo iš tiesų grįžti į savo vaikystę, kur tėvai bardavosi ir keikdavo vienas kitą, juk ji taip stipriai siekė ko nors kito gyvenime, kitokių santykių, kitokios šeimos, kitokio bendravimo. Tą vakarą jie vakarieniavo tylėdami. Elegantiškas restoranas kažkiek ramino. Viskas buvo už jo, Tomo, pinigus. Ji, vieniša dviejų vaikų mama, tegalėjo tik pasvajoti apie panašias atostogas. Jis už viską mokėjo, visa galia buvo jo rankose, ji turėjo jam paklusti, kitaip ir negalėjo būti, taip sutvarkytas buvo jo pasaulis. Tik kažkodėl ją staiga nustojo džiuginti ir ryškus pietų dangus, ir šiluma, ir saulė. Lyg viduje būtų apsigyvenęs amžinas lietuviškas lietus. Per tas atostogas nieko daugiau ir neįvyko. Sakytum šiaip, kelios sugadintos nuotaikos dienos, o po to jis atlyžo ir viskas buvo kaip visuomet. Su Tomu ji jautėsi kaip pasakoje. Jis nebuvo gražuolis, tačiau tikrai patrauklus ir labai vyriškas vyriškis. Mėgo skoningai rengtis, prisižiūrėjo. Kampuotas vyriškas veidas, veriančios pilkos akys, griežtai nutrumpinti plaukai. Dažnai nerimastingas žvilgsnis, nervingai trūkčiojantis antakis. Kartais, susijaudinęs jis mikčiodavo, nors mokėjo susikaupti ir šį savo trūkumą kompensuoti, jei reikėdavo kalbėti viešai. Taip pat jis mokėjo būti žavus, sąmojingas ir atsipalaidavęs, nuolat ją linksmindavo, pasakodavo įvairias komiškas situacijas iš savo darbo ar studijų. Tomas buvo protingas, sumanus ir labai veiklus. Jis užėmė aukštas pareigas, buvo vienos įmonės komercijos direktorius. Jis gerai uždirbo, prieš sutikdamas Jurgą jau buvo du kartus išsiskyręs ir taip pat turėjo du vaikus. Su kiekviena žmona po vieną. Tai galėjo būti perspėjimas, indikatorius, “raudona lemputė”, jog jau žlugę dveji santykiai yra rimta nuoroda, kad kažkas su juo yra tikrai negerai. Tačiau nebuvo, ji buvo kurčia ir akla iš meilės. Vienas vaikas augo provincijoje ir jo Tomas niekada nelankydavo, tačiau kitą, savo vyriausiąją dukrą tikrai mylėjo. Neretai pasiimdavo pabūti ir visaip lepindavo.

Jie susitiko kaip dažnai ir būna, - darbe, ir iš karto patiko vienas kitam. Ne, netrenkė perkūnas ir nepradėjo žaibuoti iš giedro dangaus. Tiesiog susitiko du gyvenimo apipešioti žmonės, pasiilgę draugystės, meilės, šilumos ir sekso. Tą neįprastai karštą rugsėjį antrą kartą pražydo kaštonai. Jai atrodė, kad tai dangaus siųstas ženklas - jeigu jau kaštonai gali pražysti du kartus per metus, tai ir ji galbūt gali susituokti antrą kartą ir būti pagaliau paprastai, žmogiškai laiminga. Tomas gyveno su tėvais, todėl savaitgalius jie leisdavo viešbučiuose ar kur nors išvykdavo kelioms dienoms. Jurgos gyvenimas buvo padalintas tarp vaikų iš pirmos santuokos ir Tomo. Jie susitikdavo praktiškai kasdien. Dažnai kartu pietaudavo arba bent jau išgerdavo kavos po darbo, trumpai šnektelėdavo ir skubėdavo kiekvienas prie savo reikalų - jis, vystyti naujos pardavimų strategijos, o ji pas vaikus.

Pirmieji mėnesiai prabėgo kaip sapne. Tomo rūpestis ir dėmesys tiesiog ją užkariavo, ji jautėsi kaip niekada garbinama ir mylima. Jis nieko jai negailėjo, pirkdavo brangiausias dovanas, visur mokėdavo už ją, nuolat prisigalvodavo naujų pramogų. Seksas taip pat buvo puikus. Ji jautėsi tokia artima jam, jis gulėdavo ją apsikabinęs ir šnabždėdavo meilės žodžius. Ji tiesiog tirpo jo rankose. Jautė vėl sugrįžusią į savo gyvenimą meilę ir sielos gyvybę. Ji svajojo už jo ištekėti ir būti kartu visą gyvenimą. Kuomet jie pirmą kartą pasimylėjo, ji susapnavo keistą sapną. Sapne ji vedėsi į savo butą Vilniaus daugiaaukštyje nuostabų juodą žirgą. Arklio kailis blizgėjo, o ilgi karčiai švelniai kuteno jai skruostą. Lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas ji už apynasrio įsivedė žirgą į liftą ir pradėjo kilti namo. Lifto duryse kiek įsipainiojo žirgo uodega, ir ji,stebėdamasi, pabudo. Ilgai gulėjo tamsoje negalėdama ilgiau miegoti. Suprato, kad žirgas kažkaip susijęs su nauju mylimuoju, ta
iau negalėjo suprasti kaip. Gal tai vis tik netinkamas žmogus? Šmėstelėjo abejonės šešėlis. Žirgui ne vieta tarybiniame daugiabutyje… Tačiau Tomas tą dieną išrinko jai naują dovaną - sidabrinį žiedą. Ant žiedo ji paprašė išgraviruoti eilutę iš biblijos Giesmių giesmės: “Padėk kaip antspaudą mane ant savo širdies”, taip jai rodėsi įmanoma įprasminti ir jų ryšį, ir meilę. Ar jis suprato? Ar žinojo, kaip stipriai yra mylimas?.. Gal būt, nors gal ir ne. Pirmasis rimtas nesutarimas atėjo dėl vaikų. Jie pradėjo kalbėtis apie bendrą gyvenimą ir staiga tarp jų atsirado pykčiai. Nesuprantami, jos galva kildavę lyg iš niekur jo blogos nuotaikos priepuoliai. Tuomet jai vėlavo mėnesinės. Jurga pasakė Tomui, kad gali būti, jog laukiasi. “Man nereikia vaikų. Aš jau turiu vaikų!” pro dantis iškošė jis, o Jurgai iš akių staiga pabiro ašaros stambios kaip slyvos. Ji jautėsi tokia pasimetusi… Ta
iau kažkas keitėsi ir jame. Jis pradėjo kalbėti apie bendrą gyvenimą drauge, apie savo būsto pirkimą. Ji užsiminė, kad dabar didesnis butas mieste kainuoja panašiai kaip namas priemiestyje. Tai sukėlė dar didesnį jo pykčio priepuolį: “Tau dar negana iš manęs visko gauti? Tu nori prieiti prie visų mano resursų? Tu nori kad aš užsikraučiau tokią finansinę naštą???”

Vėl ašaros ir jo atsiprašymai. Santykiai vystėsi kaip drama, kaip keistas šokis kuriame vis kartojasi tos pačios figūros, piruetai, kur partneriai tai išsiskiria, atstumia vienas kitą, tikėdami, kad tai jau ir yra pabaiga, kad jie niekada daugiau nebesusitiks, tai vėl susikimba ir ima drauge išdarinėti sudėtingas kombinacijas. Meilė ir neapykanta. Pyktis ir švelnumas. Keiksmai ir meilės žodžiai tariami aistringai, su ašaromis, klūpomis, apsikabinus kojas, nusižeminus. Tuomet Jurga nežinojo, neišmanė ko griebtis kad liautųsi tie įžeidinėjimai. Ji pati bandydavo jį palikti, tačiau taip padaryti būdavo praktiškai neįmanoma. Jis ją persekiodavo, o kartą net grasino nusižudysiąs jei ji išeisianti. Kodėl ji neišėjo tada? Tada, kai dar galima buvo viską pakeisti, pradėti iš pradžių, susirasti naują partnerį kuris nebūtų jos žeminęs? Nėra vienareikšmio atsakymo. Jurga tik žinojo, kad ji bandė, tačiau neįstengė jo palikti. Santykiai nuolat sukdavosi ratu: Auganti įtampa ir baimė, nervingumas, tuomet pykčio protrūkis, jis ją iškeikia, ji supyksta ir kurį laiką nebendrauja, vėliau jo atsiprašymai, maldavimai …ir jos atleidimas, susitaikymas ir aistros, meilės išgyvenimas.

Kuomet ant jis ją įskaudindavo, Jurga supykdavo, užsidegdavo, pasiryždavo išeiti. Atsisveikindavo su juo, tačiau praėjus kelioms vienatvės dienoms ji viduje pajusdavo augant keistą tuštumą ir skausmą. To ji negalėdavo ištverti. Mylėjo jį pernelyg stipriai, jos protas ir kūnas atsisakė paklusti racionaliai logikai. Jausmai gyveno savo paslaptingą, nepriklausomą gyvenimą. Ir ji leisdavo jam sugrįžti.

Pirmą kartą jis jai įspyrė irgi dėl nieko. O gal tiesiog dėl savo paranojos? Buvo penktadienis, tą vakarą jie kaip visuomet turėjo susitikti ir praleisti drauge. Vos susitikus jo veidas persikreipė ir jis rėžė: “kodėl tu tokia išraudusi? Tu išgėrusi!?”. Jurga net sustingo iš nuostabos dėl tokio netikėto išpuolio. Ji nebuvo mėgėja išgerti, dažniausiai vakarojant jie išgerdavo po taurę vyno, ta
iau tai ir būdavo viskas. Mylimojo užsipuolimas ją išgąsdino, pribloškė ir kaip reikiant supykdė. Ji puolė jam priešintis, ginti save, ginčytis. Ji taip norėjo jam įrodyti, kad jis klysta, kad ji tikrai visiškai blaivi, jog sekiojo paskui jį po miestą automobiliu, galiausiai nuėjo į jo butą, kurį jis tuomet jau nuomojosi. Ten atsisėdusi ant sofos prieš jį, vėl aiškino: “Aš visiškai blaiva! Pažiūrėk į mane!” Tomo veidas buvo išbalęs, akys nudelbtos į žemę. Galiausiai jis lėtai pakėlė akis ir trenkė jai antausį. Ji akimirką sustingo, tačiau tik labiau įsiuto ir trenkė jam atgal. Tuomet jis pašoko ir apspardė ją. Verkdama Jurga nušlubčiojo į naktį, į tamsą, į savo neviltį ir sudužusių svajonių pasaulį. Ašaros degino skruostus jai žingsniuojant žiemos naktį per ką tik iškritusį sniegą link savo automobilio. Gerai, kad buvo ta kita jos gyvenimo dalis - vaikai ir jų pasaulis. Ji turėjo kur grįžti. Turėjo ką dar mylėti. Tačiau jau po kelių dienų jis ėmė jos ieškoti, rašyti atsiprašančias žinutes, skambinėti daugybę kartų, kol galiausiai, suvokęs, kad taip jos nepasieks, patykojo po darbo ir puolė ant kelių. Bučiavo jai kojas, verkė ir prašė atleisti.

“Tai buvau ne aš, mažiule, supranti, tai buvau tiesiog ne aš. Dabar jaučiuosi lyg vaiką būčiau nutrenkęs mašina. Aš be tavęs negyvensiu!”. Ji sutiko važiuoti su juo tik su sąlyga, kad jis važiuos pas psichiatrą. Taip jie atsidūrė privačiame medicinos kabinete. Gydytoja buvo supratinga. Ji išklausė juos abu. Daugiausia kalbėjo Jurga, pasakojo kas įvyko ir kad jai neramu dėl Tomo psichinės sveikatos. Galiausiai gydytoja paprašė jos išeiti, ji norinti pasikalbėti su Tomu dviese.

Nežinia apie ką jie kalbėjo, tačiau jam išrašė vaistų. Antidepresantų. Ir dar patarė daugiau atostogauti, ilsėtis. Jiems abiems rekomendavo poros psichoterapiją, o Tomui dar ir individualius susitikimus su psichoterapeute. Tačiau tai negelbėjo. Po antro karto poros jis kategoriškai atsisakė visokių terapijų, tiek poros, tiek individualios. Jis nustojo mylėtis, šantažavo ją seksu. Galiausiai atšaukė visas sesijas. Tuomet ji daug galvojo. Ji suprato, kad dabar, po muštynių, santykiuose yra peržengtos tam tikros ribos ir kad ji gali rinktis: palikti jį arba gyventi toliau su juo, tačiau tai greičiausiai reiškia, kad muštynės pasikartos. Nežinia kodėl ji pasiliko. Ji tiesiog negalėjo išeiti. Ji suprato, kad santykiai su Tomu yra nuolatinė drama, nuolatinės sūpuoklės tarp įtampos augimo ir agresijos proveržio ir susitaikymo, ramybės bei pasikartojančio medaus mėnesio. Ji tai apmąstė savo terapijoje, tačiau kažkokia stipresnė už ją jėga vis dar laikė ją tuose santykiuose. Tas meilės ir neapykantos kokteilis lyg nuodai įsigėrė jai į kraują, sukaustė lyg grandinė ir tapo jos pačios dalimi. Dar niekada ji nesijautė taip stipriai mylima ir tuo pat metu… taip stipriai niekinama. Ryšys tarp jų buvo nepaprastai intensyvus. Abu jie, tiek Tomas, tiek Jurga buvo “mušti vaikai”. Vaikai, kuriuos tėvai vaikystėje auklėjo diržu. Tomui, kaip berniukui kliuvo daugiau, tačiau diržo bausmes prisiminė ir Jurga. Abu jie pasiliko tuose santykiuose dar ir dėl to, kad pasąmoningai būtent toks santykių modelis jiems buvo įprastas. Jurga tapatinosi su “aukos” pozicija, ji daugiausia kentė, o Tomas tapo sadistu, jis tapatinosi su “agresoriumi” kuriuo vaikystėje buvo jo itin reiklus ir griežtas tėvas.

Anksčiau Tomas skriaudė ir kitas savo dvi žmonas, bet apie tai Jurga sužinojo tik tuomet, kai jau buvo per vėlu, kai skyrybos buvo dar labiau komplikuotos negu gyvenimas drauge. Šiam žaidimui reikalingas trečias, kuris užimtų “gelbėtojo” vaidmenį. Tokie santykiai lyg drama, scenarijus kurį žaidžia žmonės kuomet jie baiminasi tikro artumo ir prisirišimo santykiuose. Žaisti išmokstama dažniausiai dar ankstyvoje vaikystėje. Rolės nukopijuojamos nuo tėvų. Kuomet Jurgos tėvai pykdavosi ar mušdavosi, ji puldavo jų skirti, tapdavo jų “gelbėtoja”. Kuomet Tomo tėvas skriausdavo mamą, jis galvodavo, kad jai taip ir reikia, kad tai ji kalta ir “bloga”. Tokie žaidimai kartais gali tęstis labai daug metų, panašiai žaidžia šeimos, kur yra alkoholikų. Tomas nebuvo alkoholikas, įniršis buvo jo narkotikas. Visą stresą, nepasitenkinimą ir pažeminimą kurį jam tekdavo iškęsti darbe, stengiantis nuolat būti maloniu, mandagiu, susivaldančiu, jis išliedavo namuose, savo uždaroje teritorijoje, uždarame “žaidimų kambaryje” kuriuo buvo pavirtę santykiai su Jurga. Įdomu tai,j jog žaidžiant tokius žaidimus dalyviai būtinai apsikeičia vaidmenimis, “auka” nors trumpam tampa “agresoriumi” arba “gelbėtoju”, “agresorius” virsta bejėgia “auka”. Kuomet įvykdavo eilinis susitaikymas, Tomas verkdavo, žemindavosi ir prašydavo atleidimo, o Jurga kurį laiką niekinamai tylėdavo ir būdavo neprieinama, bet vėliau jam atleisdavo, tapdavo jo “gelbėtoja”. Taip jie persikūnydavo, tačiau trumpam. Neužilgo jie grįždavo prie kasdienių, jiems įprastų vaidmenų. Psichoterapeutai jų santykiuose dažniausiai būdavo panaudojami kaip trumpalaikės “gelbėtojų” figūros.

Nežiūrint visko jie pradėjo planuoti vestuves. Pradžioje turėjo būti sužadėtuvių vakarėlis, jie kvietė tėvus susipažinti. Išvakarėse jis vėl iškėlė sceną. Šį kartą jo paranoja buvo pavyduliavimas, o pyktis nukreiptas į jos pažįstamą kunigą. “Tu vaikštai į bažnyčią vien tik tam, kad pamatytum jį. Rinkis: arba jis arba aš. Arba nutrauki bet kokius santykius su Julium, arba aš viską atšauksiu.” Ji pažadėjo. Pažadėjo, kad nebendraus su kunigu, su kuriuo retkarčiais susirašydavo, pas kurį vaikščiojo išpažinties. Vardan jo ramybės ji sutiko paaukoti ir tai. Tuomet ji dar nesuprato, kad jis po truputį ją gniaužia, žlugdo jos autonomiją, savarankiškumą. Ji pradėjo jausti keistą dusulį, ją apimdavo būsenos kuomet ji išgyvendavo tikrą paniką ir jausmą, kad niekaip negali įkvėpti. Taip pat ėmė kartotis sapnas. Sapne ją perskiojo kažkoks nuodingas padaras. Gal voras, gal skorpijonas, o kartais tai būdavo juodas grėsmę keliančio vyro šešėlis. Tomas neleido jai stoti į doktorantūrą, nors ji buvo gavusi pasiūlymą rašyti pas profesorių mokslinį darbą. Po truputį ji atsisakė ir susitikimų su draugėmis, draugais, tam tiesiog nelikdavo laiko,nes visą laiką šalia būdavo Tomas. Jis lėtai, bet užtikrintai valdė jos gyvenimą, siekdamas vis didesnės kontrolės. Staiga, lyg iš nieko, atsirasdavo vis nauji ir nauji reikalavimai jai. Pradėjo neįtikti jos išvaizda: jam rodėsi, kad ji rengiasi pernelyg iššaukiančiai, jos per daug atviras kaklas, krūtinė, bateliai. Jis pats ėmė pirkti jai drabužius, ją rengti. Jei koks nors drabužis būdavo ryškesnis, jis paprasčiausiai jo nepirkdavo ir dar jai priekaištaudavo. “Tu ir tavo draugės tikros šlervos. Kentėjau tavo išsirenginėjimus 3 m., daugiau nebekęsiu.” Tačiau tikra yra ir tai, kad Jurgai patikdavo nauji kailiniai ar brangūs rūbai. Ji džiaugdavosi Tomo dovanomis, jautė, kad ir jam malonu ją puošti. Tačiau argi kokia nors dovana ar pinigai gali atpirkti sutryptą orumą ar atstatyti savivertę? Jurga vis bandydavo susidėlioti savo jausmus, suvokti kaip turėtų elgtis, kad smurtas liautųsi, lankėsi pas psichologus ir klausdavo jų patarimo, tačiau smurtas jų santykiuose buvo iš esmės neišsprendžiamas uždavinys. Ji rašydavo jam ilgus ir jausmingus laiškus, jis juos skaitydavo, tačiau niekada jai neatsakydavo. Tomo viduje gyveno du žmonės. Vienas toks “išorinis”, rodomas visiems, žavaus ir sąmojingo vaikino, draugo, supratingo vadovo darbe, žmogaus turinčio statusą, verto pagarbos. Visai kitas jo veidas atsiskleisdavo, kuomet jie likdavo dviese.

Beje, taip Tomas bendraudavo ir su savo tėvais. Kai Tomas supykdavo, jo veidas išbaldavo, persikreipdavo, akys imdavo žiauriai spindėti ir Jurga žinodavo, kad užgauliojimų nebeišvengs. Ji vadino tai “Demonu”. Demonas buvo apsėdęs Tomo sielą, jis augo ir darėsi vis stipresnis. Nežiūrint to, kartais, nors ir nedažnai jiems pavykdavo atvirai pasišnekėti ir tuomet įniršis atsitraukdavo. Buvo gyvenimo sričių, kur jie labai gerai sutarė. Abu labai mėgo keliauti. Praėjus barniui, susitaikymo metu jie stipriai suartėdavo, seksas būdavo aistringas, teikiantis abipusį pasitenkinimą. Tomas atsikratė erekcijos problemų kurių patirdavo jų pirmaisiais pažinties metais, kai jie tik pradėjo bendrauti. Ji vis dažniau patirdavo orgazmą, kas pradžioje jai taip pat sunkiai sekėsi.

Nors Jurga kažkur giliai viduje žinojo, kad drama turi baigtis atomazga, tačiau vis tik greičiausiai iki galo negalėjo tuo patikėti. O gyvenimas ją jau nešė link jos. Nors iš išorės viskas atrodė priešingai. Pagaliau Jurga pastojo, jie susituokė ir nusipirko namą. Kad visiems vaikams užtektų vietos. Deja, nors visiems jie atrodė ideali pora, tame jų užmiesčio name įvykiai pradėjo klostytis tik dar blogiau. Jau pirmą mėnesį Tomas ėmė ją užgaulioti kasdien. Nebesivaldydavo tai daryti prie vaikų, prie pašalinių žmonių. “Kvailė, besmegenė, šiknos skylė, sutrauka!”, kiekviena diena nepraeidavo be įžeidimų. Susitaikymo laikotarpių praktiškai nebeliko, Tomas tiesiog po to bendraudavo su ja lyg niekur nieko. Jie nustojo mylėtis, neapykanta jų santykiuose ėmė dominuoti. Galiausiai Tomas apspardė jos vyresnį sūnų, nes paauglys nepaklausė jo ir neperjungė TV kanalo. Jurga rimtai pradėjo mąstyti apie skyrybas. Tačiau jie buvo neseniai susituokę, ji, augino jų trečią, bendrą vaiką ir tame name jautėsi kaip savotiškame kalėjime. Dėl vaikelio sunku buvo kur nors išvažiuoti, o auklės paieškos taip pat buvo komplikuotos. Ji išgyveno depresiją ir tik asmeninė terapija jai buvo lyg gryno oro gurkšnis, Jurga palūžo ir puolė į tikrą neviltį. Ji jautėsi draskoma į dvi dalis - negalėjo Tomui uždrausti skriausti savo vaikų ir negalėjo surasti būdų kaip išsiskirti. Ją apėmė nuovargio ir visiško bejėgiškumo būsena. Ji po truputį ji ėmė suprasti savo klaidą - ištekėti už sadisto yra moterims neatleistina klaida. Tai tikri spąstai kuriuose po truputį tavo sielą sudrasko į mažus gabalėlius ir sutrypia. Tokie santykiai, nuodingas kokteilis pakerta tavo pasitikėjimą savimi, savarankiškumą ir galiausiai sužlugdo morališkai. Daugelis moterų ilgainiui atbunka, puola į depresiją, tampa viskam abejingos, ima slapta išgėrinėti arba persivalgyti. Jos agresiją nukreipia į savo kūną arba į vaikus. Jurga daug kartų bandė lankyti psichoterapiją, tačiau jai vis nesisekdavo. Ji negalėdavo pasitikėti psichoterapeutais tiek, kad išbūtų vienoje terapijoje ilgesnį laiką. Tačiau galiausiai, gal dėl apėmusios depresijos ar nevilties Jurga nusprendė išbandyti psichoanalizę.

Tuomet jau po truputį dirbo ir galėjo sau tai leisti. Keturios sesijos ant kušetės kas savaitę pasirodė tai, ko jai reikia. Daug erdvės, daug palaikymo, daug galimybių analizuoti save ir savo santykius. Ji po truputį ėmė ruoštis palikti Tomą. Po to kai jis ją viešai iškeikė kavinėje pietaujant kartu su vaiku, ji atsisakė drauge leidžiamo laiko. Savaitgalį vieną dieną palikdavo jauniausią sūnų su Tomu, kitą dieną būdavo su sūneliu. Tomas niršo, jis kvietė ją būti drauge su juo ir vaiku. Lyg aklas atsisakydavo pamatyti didžiulių jų bendravimo problemų, tik vis stipriau bandė viską kontroliuoti.

Ta diena prasidėjo kaip įprasta. Buvo šeštadienis, auksinio rudens metas, kaip tik prieš sūnaus 2 m. gimtadienį. Jurga susitarė susitikti su mama ir praleisti kelias valandas su ja ir vaiku parke. Vaikas ryte buvo tėčio miegamajame ir žaidė su jo mobiliu telefonu. Kuomet atėjus laikui ruoštis važiuoti Jurga jį atitraukė nuo žaidimo, sūnus nepatenkintas ėmė protestuoti. Daug nekreipdama dėmesio, suprasdama, kad vaikas verkia atimto telefono, Jurga rengė jį vestis į lauką. Staiga atplėšdamas duris į kambarį įsiveržė Tomas ir stipriai ją pastūmė. Jurga nukrito ant grindų. Atsikėlusi ji puolė prie vaiko, tačiau Tomas ją pasitiko kumščiais. Jis trankė jos veidą tol, kol ji nukrito ir prarado sąmonę. Po to kelis kartus įspyrė. Gal būtų spardęs ir toliau, bet išgirdęs kas vyksta mamos ginti atbėgo vyriausias sūnus. Tomas pabėgo ir užsirakino su vaiku miegamajame. Atsipeikėjusi Jurga suprato kas įvyko. Pirmiausia ji paskambino mamai, po to advokatui ir policijai. Jos santuokai atėjo galas. Tai ji juto labai aiškiai. Buvo nepaprastai skaudu suvokti, kad tai kas buvo kurta tiek daug metų vis tik tėra iliuzijos ir vėjo malūnai. Jei nesi mazochistė, santuoka su sadistu yra neįmanoma.

Tą pačią dieną padedant mamai, ji paliko Tomą, išsikraustė iš jo namo su visais vaikais ir laikinai prisiglaudė pas tetą, nedideliame dviejų kambarių butelyje. Po truputėlį iš naujo susidėliojo savo gyvenimą. Dirbo, net grįžo į studijas ir gyveno toliau. Tai, kas jai atrodė, jog bus gyvenimo kelias, pasirodė besantis tik tarpsnis, tik dar vienas praradimas, dar viena istorija.

Net ir dabar, po 5 analizės metų ją kartais aplanko sapnai. Ji sapnuoja vieną ir tą patį sapną, tik aplinkybės keičiasi. Tomas vėl su ja. Ji žino, kad tai tik senieji nuodai prasiskverbę giliai į širdies gelmes ir neišnyksiantys iki pat mirties. Visada liks jos sielos dalis priklausanti Tomui, kaip tie pažadai, kažkada šnabždėti apdujus iš aistros ir meilės. Ji norėtų kitaip, norėtų išrauti jį iš savo širdies visiems laikams, bet deja, tai padaryti ne jos jėgoms. Nes meilė stipri kaip mirtis. Gerai, kad ji gali nepulti į paniką ir neieškoti Tomo. Bent tiek pasitarnavo jos visos psichoterapijos. Analizė, kuri galiausiai ir padėjo jai atsikvošėti, dar tęsiasi, ir gal būt Jurga dar sutiks savo žmogų.