O štai Kalėdų laikotarpio Australijoje pamiršti tikrai neįmanoma.
Įsivaizduokite, karštis verčia plėšti nuo savęs paskutinius drabužius, vaikštote lėtai, nedarydami staigių judesių, kad neišprakaituotumėte iki sąmonės netekimo, esate įsispyrę į paplūdimio šlepetes, o gal net visiškai basi, iš namų stengiatės neiti neišsitepę kremu nuo UV spindulių, ant galvos – plačiabrylė skrybėlė... Ir štai pro akinius nuo saulės išvystate vitriną, o joje... vatos sniegą ir žaislinius briedžius, tempiančius šiltais raudonais kailinukais vilkintį storulį!
Įeinate į parduotuvę, o ten – gyvas storulis su panašiais kailinukais. Sėdi netoli ventiliatoriaus, skambina varpeliu ir dūsauja: „Ho, ho ho!“ Pusnuogiai vaikai bando patikrinti, ar tikra jo barzda, mamos fotografuoja. Kažkur toli girdėti kalėdinės giesmės (įrašas). Ant lentynų prekybos centruose – slyvų pudingai ir džiovintų vaisių pyragai (su kalėdine nuolaida! Beje, visa tai guli jau nuo Helovyno). Gatvėse, ant žibintų, kyburiuoja didelės snaigės, blizgučiai ir lempučių girliandos, o šalia nuo saulės lydosi asfaltas, dūksta papūgos, kaip pasiutusios žydi gėlės ir dar į akis lenda visokie ženklai, bylojantys čia tvyrantį vidurvasarį.
Daugelis australų į klausimą, kaip jų šalyje švenčiamos Kalėdos, atsakytų trijų raidžių kombinacija: „BBQ.“ (t. y. barbekiu – ant grotelių keptas kepsnys.) Paskui dar pridurtų: „Alus.“ Kepsniai ir alus malonina gerklę, žinoma, kur nors lauke: prie vandenyno, parke ar bent jau kieme. Tiek nedaug Kalėdos reiškia turbūt tik tiems, kuriems nieko nėra šventa. Pasaulietine šalimi save vadinanti Australija neturi oficialios religijos: joje sugyvena skirtingų tikėjimų žmonės, o trečdalis savęs apskritai nepriskiria prie jokios religinės grupės.Visgi visuotinai atostogauti pasirinkta būtent per krikščioniškas šventes, ir niekas tam neprieštarauja, nes atostogų juk reikia. Planuoti darbą švenčių laikotarpiu čia padeda kultūrų įvairovė – visada atsiras žmogus, kuriam tuo metu nereikia keliauti į kitą miestą valgyti šventinio kalakuto ir kuris sutiks padirbėti.
Paminėjus kalakutą, reikėtų išvardyti ir daugiau europietiškų šventės elementų: vainikai ant durų, eglutės namuose ir miestų aikštėse (dažniausiai dirbtinės), dovanos – kojinėse ar dėžėse po eglute, spalvoti konfeti (tarp jų gali rasti ir palinkėjimų), popierinės kūgio formos kepurėlės (šias tenka nešioti visą dieną), dar – šventinių atvirukų siuntimas paštu (internetas negali pakeisti tokios romantikos ir tikro dėmesio ženklo!), karamelinės lazdelės, advento kalendoriai...
Žodžiu, daug įvairiausių dalykų laukia, iki visi susės prie stalo ragauti kepto kalakuto. Beje, kalakutas nėra privalomas. Jį gali atstoti ir višta ar glazūruotas, gvazdikėliais prismaigstytas kiaulės kumpis (sakoma, kad ši britiška tradicija kilusi iš tų laikų, kai ant stalo guldavo keptas kalėdinis šernas).Kūčių čia niekas nešvenčia, tiesa, praktikuojantys katalikai vidurnaktį dalyvauja šv. Mišiose. Didmiesčių gyventojai, ypač šeimos su vaikučiais, Kalėdų išvakarėse eina į parką giedoti religinių giesmių žvakių šviesoje (angl. Carols by Candlelight). Tiesa, gieda ne tiek žiūrovai, kiek estrados ir operos žvaigždės scenoje, tačiau bendrumo jausmas apima ir link žvaigždžių (danguje) kilsteli ne vieną dalyvį.
Svarbi Australijoje yra ir antra Kalėdų diena (angl. Boxing Day). Ši miglotos kilmės tradicija Australijoje patyrė tokį virsmą: prekybos centruose tą dieną moterys apdovanojamos milžiniškomis drabužių nuolaidomis. To tiesiogiai matyti neteko, tačiau kasmet per televiziją su malonumu stebiu, kaip startuoja nuo ankstaus ryto prie durų tvenkęsis moterų būrys. Per kelias valandas nušluojamos visos lentynos ir pakabos. Toks įspūdis, kad bėgti tikslo link reikia stumdant alkūnėmis varžoves, todėl pavadinimą Boxing Day nejučia susiejau su kengūrų boksu. Jei kuriais metais prekyba šią dieną vyksta ne taip azartiškai, tampa aišku, kad šalies ekonomika ritasi žemyn. Politikai paprastai iš anksto skiria šeimoms pašalpas, kad žmonės galėtų paišlaidauti.
Taigi Kalėdos Australijoje, bent jau didmiesčiuose, nes tikrai neįsivaizduoju, kaip jos švenčiamos provincijoje, dvelkia nostalgija kitam, ne tokiam šiltam ir egzotiškam žemynui. Mat visi, išskyrus 2,5 proc. populiacijos sudarančius aborigenus, čia yra anksčiau ar vėliau atsikraustę svetimšaliai – imigrantai. Tiems, kurie negali susitaikyti su tuo, kad Kalėdos Australijoje švenčiamos vidurvasarį, išrasta šiokia tokia paguoda – jas galima švęsti liepą, kai būna pats viduržiemis ir orai labiau primena britišką klimatą. Aštresnių pojūčių mėgėjai traukia aukščiau – į kalnus, kurių viršūnes žiemą nukloja tikras sniegas – ne vatinis.Man kasmet kyla klausimas, ar nebūtų paprasčiau sukeisti Kalėdas su Velykomis? Nes rudenį dažyti margučius ir sveikinti vieniems kitus sulaukus gamtos atgimimo dar labiau nelogiška. Ir šitaip burba lietuvė, kurios gimtinėje katalikiškos tradicijos taip glaudžiai susipynusios su pagoniškomis, kad niekas jau neįsivaizduoja jų atskirai.
