Vokiška kalėdinė pasaka
Kalėdos vokiečiams yra labai laukiama, gilias tradicijas turinti šventė. Šventinę nuotaiką gali pajusti kiekviename mieste ir miestelyje, kiekviename name ir net kiekviename studentų bendrabutyje likus dar keturioms savaitėms iki Kristaus gimimo nakties. Jokioje kitoje šalyje Kalėdų laukimo arba advento laikas nėra taip sureikšminamas kaip Vokietijoje.
Miestų ir miestelių centrinės aikštės atrodo lyg nužengusios iš atvirukų. Kalėdiniai turgūs kvepia karštu vynu, cinamonu ir kepiniais, dega įvairios lemputės, žvakutės, skamba muzika ir varpeliai, sukasi karuselės, važinėja karietos, tarp prekystalių šurmuliuoja šventiškai nusiteikę žmonės. Kartais tikrai atrodo, kad atsidūrei stebuklinėje pasakoje. Atokiau gyvenantys vokiečiai per adventą bent kartą susiruošdavo į artimiausią miestelį ne tik pirkinių, bet ir kalėdinės nuotaikos pasisemti.
Dabar kalėdiniais pyragais, migdolais ir šokoladiniais Kalėdų Seniais misti galima nuo rugsėjo, parduotuvių lentynos Kalėdų atributika pradedamos pildyti nuo spalio, kalėdinėmis gėlėmis laikomos puasentijos parduotuvėse pasirodo kartu su vėlinių puokštėmis. Bet tai – tik prekybininkų triukai, jie džiugina turistus ir emigrantus. O vokiečiai tokia tvarka piktinasi. Jie vis dar laikosi tradicijos Kalėdų simbolių neįsileisti į namus iki advento. Netgi sakoma, kad kalėdinių meduolių ar kitų šventėms skirtų kepinių ragavimas prieš adventą prišaukia nelaimę.Taip pat yra ir su namais – jie turi būti puošiami ne ankščiau kaip pirmąjį advento sekmadienį. Tam daugelis vokiečių tradiciškai skiria nemažai pinigų, puošia savo būstą lemputėmis, žvakutėmis, puokštėmis, dekoracijomis... Labai mėgsta nykštukus, elnius, šviečiančius namukus ir prakartėlės. Puošiamas kiekvienas kambarys, kad namuose būtų daugiau šviesos ir šventinės dvasios. Lempelių šviesa, sakoma, nubaido piktąsias dvasias.
Labai svarbus namų akcentas yra advento vainikas iš eglišakių su keturiomis raudonomis žvakėmis. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama pirmoji žvakė, antrąjį jau degamos dvi žvakės, o prieš pat Kūčias – visos keturios. Sekmadieniai skirti bendrauti su šeima ir giminaičiais, šie kviečiami arbatos su kalėdiniais kepiniais. Kiekviena šeimininkė didžiuodamasi rodo savo sukurtas dekoracijas, vaišina savo keptais sausainiais. Vaikams, kad būtų lengviau sulaukti Kalėdų, ruošiami advento kalendoriai. Nors kiekviename prekybos centre gali nusipirkti šokoladinių kalendorių su 24 langeliais, vis dėlto daugelis šeimų savo vaikams juos tradiciškai daro patys – kasdien į maišelį, langelį ar kojinaitę įdeda po mažą saldumyną ar kokį siurprizą.Vienas svarbiausių advento kepinių yra štolenas (vok. Dresdner Stollen) – keksas su džiovintais vaisiais, razinomis, riešutais, prieskoniais. Nors šių kalėdinių gardėsių dabar galima nusipirkti visose parduotuvėse, tikros šeimininkės juos kepa pačios likus kelioms savaitėms iki Kūčių. Kitas būtinas šio laiko atributas – vaisiais ir prieskoniais paskanintas karštas vynas (vok. Gluhwein).
Vokiečių vaikai dovanomis džiuginami du kartus. Pirmą kartą – gruodžio 6-osios rytą. Batuose už miegamojo durų jie randa Šv. Mikalojaus (Sankt Nikolaus) paliktų staigmenų. Dažniausiai tai būna saldumynai ir įvairios smulkmenos, bet vaikai vis tiek nekantriai laukia. Beje, tą dieną skanumynais vienas kitą stengiasi pradžiuginti ir suaugusieji.
Štai Margita Drauschke pasakoja, kad jaunystėje (komunistinėje Rytų Vokietijoje – VDR) jie labai džiaugdavosi bate radę apelsiną ar saujelę riešutų – didelę retenybę tais laikais. Kad išvakarėse tėtis blizgindavo batus, mat vaikai tikėdavo, kad Šv. Mikalojus dovanėlių įdės tik į švarius batus ir tik geriems vaikams. O štai Vokietijos šiaurėje, prie Kukshafeno (Cuxhaven), užaugusi Inge Bartnik sako, kad labai džiaugdavosi, jei tą rytą rasdavo saldainų, nes tai reikšdavo, kad ji tikrai buvusi gera. Pasak Inge’s, blogi vaikai ryte turėdavo rasti padėtą rykštę.Nors šventinėmis dekoracijomis galima džiaugtis nuo pirmojo advento sekmadienio, Kalėdų eglę vokiečiai puošia išskirtinai Kūčių dieną (vok. Heilige Abend – šventas vakaras). Tėvai tai daro užsidarę kambaryje, o kai susirenka visa šeima, atveriamos durys ir įžiebiamos lemputės ant eglutės. Inge pasakoja, kad pas juos po eglute visada jau būna padėta dovanų ir lėkščių su sausainiais, saldainiais, vaisiais ir riešutais kiekvienam šeimos nariui. Skanumynai skiriami visam šventiniam periodui, jie valgomi taupiai, kais keičiamasi.
Šalia Bremeno jau 22-ejus metus gyvenanti Jolanta Uzolas pasakoja, kad pas juos populiaru eglutę pirkti iš medelyno. Šią nusižiūrėti ir rezervuoti galima jau vasarą. Likus savaitei ar kelioms iki Kalėdų, atvažiuoji čia su visa šeima, gauni kirvuką ir pats nusikerti savo eglutę. Viskas vyksta labai šventiškai – groja muzika, palapinėje kepamos dešrelės, pilstomas karštas vynas. Jolanta prisipažįsta iki Kūčių neištverianti – eglutę pasipuošianti kiek anksčiau.
Margita pasakoja, kad šventas vakaras jiems visada prasideda nuo vaikams skirtų šv. Mišių bažnyčioje. Ten, prie prakartėlės, vaidinama visa Jėzaus gimimo istorija, dainuojamos dainos. Tada ji su anūkais grįžta į dukros namus, ir visi kartu laukia ateinant Kalėdų Senio. Šis dovanų taip paprastai neduoda – būtinai turi pasakyti eilėraštuką, kartais pasiaiškinti dėl per metus padarytų smulkių prasikaltimų, pažadėti pasitaisyti. Kai dovanos jau išpakuotos, visi sėda vakarieniauti. Paskui dainuojamos dainos, žaidžiami žaidimai. Margita prisimena vaikystėje visada turėjusi groti kalėdines melodijas pianinu. Iškilmingi Kalėdų pietūs jau vyksta jos namuose.Kūčių vakarą vokiečiai dažniausiai valgo įprastą maistą – Vienos dešreles su bulvių salotomis, o jau Kalėdų pietums į orkaitę šaunama žąsis. Ši dažniausiai patiekiama su troškintais raudonaisiais kopūstais ir bulvių kukuliais. Tie, kurie nenori ar negali valgyti mėsos, kepa karpį. Tiesa, karpis labiau yra Naujųjų metų šventės patiekalas.
Pasak Inge’s, šventąjį vakarą prie stalo susirenka tik patys artimiausi šeimos nariai, o valgyti Kalėdų žąsies kviečiami ir kiti giminaičiai, labai geri draugai. Antrą Kalėdų dieną stengiamasi lankyti draugus.
