„Puola kaip rykliai“, – piktinosi prekybininkais mano kaimynas mesdamas lauk šūsnį eglutėmis išmargintų spalvotų katalogų. „Net vaikiškos knygutės jau pasakoja apie Kalėdų eglutę. Juk per anksti“, – stebėjosi mano draugė farmacininkė Celine.
Pamenu, savo pirmąsias Kalėdas Prancūzijoje sutikau restorane. Vietas reikėjo užsisakyti iš anksto, o valgių gausa ir pasirinkimas tada atėmė žadą: čia buvo ir žąsų kepenėlių (pranc. foie gras), ir austrių, prie jų patiekė specialaus vyno. Paskui atnešė jautienos su pyrago plutele (pranc. boeuf en croute), visą naminių sūrių kolekciją, o desertui pasiūlė įvairių pyragėlių su vaisiais. Nuotaika buvo tikrai šventiška, aplink skambėjo tostai, netilo žmonių šurmulys. Tačiau pasikalbėjusi su prancūzais sužinojau, kad restoranai per Kalėdas vis dėlto nėra populiariausias pasirinkimas.
Šis laikotarpis Prancūzijoje – svarbus ir ypatingas. Kiekvienas regionas turi savo tradicijas ir papročius. Dabar gyvenu Prancūzijos rytuose, Lione, antrame pagal dydį Prancūzijos mieste. Čia Kalėdų karštinė užverda gruodžio 8-ąją – per garsųjį Liono šviesų festivalį (pranc. La Fête des lumières). Tą dieną nušvinta miesto pastatai, namų langus papuošia žvakių švieselės, o vakarą vainikuoja didingi fejerverkai. Išpuoštas miestas laukia Kalėdų. Pasakojama, kad žvakeles lioniečiai uždega norėdami atsidėkoti Švč. Mergelei Marijai, kad 1643 metais išgelbėjo Lioną nuo maro.Kalėdas prancūzai švenčia gruodžio 25 dieną. „Mums ši šventė svarbesnė nei Naujieji metai“, – sako 35-erių lingvistė Helene. Nors ji nėra tikinti, Kalėdų išvakarėse su visa šeima susėda prie stalo. „Mums svarbu kartu pasitikti vidurnaktį. Prie stalo sėdamės vėlai, bendraujame“, – pasakoja Helene. Dažniausiai šeima susirenka pas jos tėvus Lione, kartais keliauja pas vyro gimines į Dižoną. „Mūsų šeima labai mėgsta jūrų gėrybes, todėl vakarienę pradedame nuo sezoninių austrių. Neretai mėgaujamės sraigėmis. Geriame vyną, šampaną. Vėliau patiekiamas kalakutas, o desertui – tradicinis kalėdų pyragas La bûche de Noël iš šokolado, kaštainių, sviesto ir kiaušinių“, – pasakoja moteris ir staiga suraukusi nosį priduria: „Šio pyrago tiesiog negaliu pakęsti – jis riebus ir neskanus, tačiau tokios tradicijos...“
Helene namuose Kalėdų dovanos teikiamos kitą dieną – per šventinius pietus. Ir ne šiaip dovanos, o vertingos, brangios.Iš tikinčios katalikų šeimos kilusi mano draugė Celine Kalėdoms pradeda ruoštis iš anksto. „Pagal tradiciją susitinkame iki Kalėdų likus mėnesiui ir iš artimųjų, draugų tarpo burtų būdu išsirenkame savo angelą sargą. Kiekvienas savo globotiniu turi rūpintis iki pat Kalėdų jam to nesakydamas. Man patinka ši tradicija, nes skatina rūpintis kitais.“ Vaikų turinčios katalikų šeimos daro advento kalendorius. „Tai smagi, o kartu prasminga pramoga vaikams. Kasdien jie atsiverčia vis kitą kalendoriaus langelį ir randa arba patarimą, arba religinį pasakojimą, arba dovanėlę“, – pasakoja moteris.
Kalėdų išvakarėse Celine šeima susėda prie šventinio stalo. „Einame į Šv. Mišias parapijos bažnyčioje, komunijos, pasakojame vaikams apie kūdikėlio Jėzaus gimimą. Bažnyčiose dažnai būna padaryta prakartėlė. Kai grįžtame, mažieji gauna dovanų, šias būname sudėję po eglute. Mums svarbu nepaversti Kalėdų komercine švente – norime pabrėžti jos religinę prasmę. Mano vaikai, kai buvo dar maži, dovanas po eglute rasdavo Kalėdų rytą. Išvakarėse jie įteikdavo man savo kojines, kad Kalėdų Senelis (pranc. Père Noël) nepasiklystų ir į vaikų kojines pridėtų saldainių, riešutų, žaisliukų. Kartais ant židinio Kalėdų Seneliui paliekame pyrago ir vandens – juk leidžiasi pas vaikus per kaminą. Ryte jo lėkštutė būna tuščia“, – juokiasi Celine.
Kalėdų dieną šeima pasikviečia draugų ir valgo šventinius pietus. Taip švenčiamas Jėzaus gimimas. „Dažniausiai valgome austres, omarų putėsius, riebią vištą su keptais kaštainiais arba keptą žąsį, dešreles (pranc. boudin blanc), tradicinį kalėdų pyragą. Ir išvakarėse, ir Kalėdų dieną išgeriame nemažai šampano, aperityvų, saldžių desertinių gėrimų“, – šypteli moteris.
Eglutes prancūzai puošia sausainiais, saldainiais, įvairiais žaisliukais, o namų duris kai kurie– ąžuolų gilių vainiku: tikima, kad jis kitąmet atneš laimę.
Prancūzijos darželiuose ir mokyklose kalėdiniai renginiai vyksta vis rečiau. Iki šiol diskutuojama, ar krikščioniškos šventės neįžeidžia kitų religijų šalininkų. Ginantieji Kalėdas tvirtina, kad Prancūzija nuo seno yra katalikiška šalis, todėl čia turi būti paisoma vietos tradicijų. Kad ir kaip ten būtų, ir valstybinėse, ir privačios įstaigose atostogos vadinamos jau ne Kalėdų ar Velykų, o žiemos ir pavasario – neutraliau.Britų rašytojas Peteris Mayle‘as savo bestselerį „Metai Provanse“ pradeda išraiškingu pasakojimu apie įprastus Naujųjų metų pietus viename Prancūzijos kaimelyje: šeši įspūdingi patiekalai, rožinis šampanas, vynas, likeris. Nors knyga išleista 1991 metais, Prancūzijoje mažai kas pasikeitė. „Kaip praleisi pirmąją metų dieną, tokie bus ir metai“, – sakydavo mano močiutė. Matyt, prancūzai vadovaujasi būtent tokiu devizu.
