Suprantu, kad neprivalau teisintis dėl to, kad savo gyvenimą kuriu kaip man tinka. Bet būna, kad lieki su kokiu klausimu ar pastebėjimu ir jį nešiojiesi. O vėliau gimsta tekstas.

„Nu galėtumei gi jau susirasti kokį vyrą,“ – atsargiai, gana dažnai, sako mama, žiūrėdama kupinu gailesčio žvilgsniu. Ir, nieko nelaukus, tyliai imasi iniciatyvos savo aplinkoje ieškoti man vyro.

Nors, kai pagalvoju, niekada nediskutavome apie tai, kas patinka man. Bet ji supranta, kad tada mane tikrai ištiks laimė: „Tuomet, gal mažiau sirgtum ir būtum ne tokia pikta, vaikel?“

„Galėtumei susirasti vyrą,“ – sako man dukra, tempdama sunkius nešulius į ketvirtą aukštą.

O kai jai pasakoju, apie kokį nors naujai sutiktą žmogų, visada sulaukiu klausimo: „O jis turi žmoną?“.

„Vaikel, tu tokia graži, a kal viena? Gal tu kokia pikta?“ – domisi per laidotuves sutiktas seniai nematytas, beveik regėjimo netekęs dėdė.

Vargas dėl vyro. Tik nežinia, kam.

Atrodo tik neseniai buvau priklausomuose santykiuose, kurie truko ištisą dešimtmetį. Kur visai buvau pametusi save ir savo poreikius. Apie kuriuos nežinojau. Kur maniau, kad dėmesio trupiniai iš vedusio vyro ir yra tas tikras švelnumas ir rūpestingumas, o seksas – tai tas pats kaip meilė, aš maniau.

Šiandien jaučiuosi auganti. Nebenoriu savęs užpildyti santykiais „iš bėdos“ – ką dariau savo visą gyvenimėlį. Nebenoriu nieko gelbėti ir auklėti. Na ne, auklėti patinka dar vis, bet sau vis primenu, kad misija „perauklėti suaugusiuosius“ nėra mano širdies kelias.

Nebenoriu tikėti, kad galiu pakeisti žmogų ar ištraukti jį iš priklausomybės. Ar vyrą, kurio neišmylėjo motina, kuriam reikia aibės moterų, kad patenkintų savo ego.

Šalia tokių jaučiuosi lyg mašinoje, kurioje suveikusios iššovė visos oro pagalvės. Tos pagalvės net vairuotojui įkvėpti neleidžia. O ką kalbėti apie pakeleivį!

Visai neseniai teko sudalyvauti šokio terapijos užsiėmime. Tai buvo antras toks užsiėmimas. Susirinko nemažai moterų. Ir vienas vyras. Pagalvojau: kokiu reikia būti drąsiu. Nors drąsos, bent iš pažiūros, jam niekaip nepripieši. Kai tik ateidavo metas rinktis porą, Jis pasislinkdavo į kampą ir laukdavo. Mano sarkazmas rado progą išbujoti ir pradėjo mane varginti vidiniais monologais: „dar betrūksta, kad jis užsimerktų ir plaštakomis akis užsidengtų, tada princesė jį tikrai suras“.

Kai šokio terapeutė paprašė pakelti rankas tų, kas neturi poros, pakėliau aš, kelios jaunos merginos ir tas vyras. Mus abu suporavo. Pasak šokio terapeutės, tai buvo itin geras pratimas apie ribas, o ypač neturintiems porų. Aš garsiai protestavau: „Nenoriu eiti į porą su vyru, kuris pats nesugeba išsirinkti ir nerodo iniciatyvos. Aš visą laiką santykiuose vedžiau vyrus paskui save, viskam vadovaudavau ir jau labai siekiu tos rolės atsisakyti“. Jausmas buvo toks, kad mano porininkas žiūrėjo į mane prašančiu žvilgsniu. Lyg šuniukai, kur būna prieglaudose. Suprantu, kad tai labai subjektyvus jausmas. Bet mano laki vaizduotė piešė vaizdelius vieną po kito. Ar aš pakviesčiau vyrą arbatos? O po to gal ir pas mane apsigyventi. Dar vėliau prie altoriaus reiktų pakviesti. Pfff. Jaučiau, kad visai nutolau nuo supančios realybės. Nenorėjau iš jo tyčiotis, suprasdama, kad jis turi teisę toks būti. Bet nebegalėdama atremti to žvilgsnio be sarkazmo, iškart po užsiėmimo, įšokus į užrištus sportbačius, sprukau iš salės nė neatsisveikinus.

Nenoriu šalia vyro, kurį reikia auginti ar visko mokyti. Aš – ne mama. Norėčiau, kad jis pats suvoktų apie save ir gebėtų reflektuoti.

Šiandien man santykiai yra mainai. Noriu dalintis, o ne tik duoti ir po to jaustis išsekusi. Noriu, kad jis būtų žingeidus. Kad turėtų savo mėgiamas veiklas ar hobius, o nenuskęstų manosiose ar manyje. Noriu juo tikėti ir pasitikėti. Gerbti ir laukti. Šokinėti balose ir garsiai juoktis.

Tikiu, kad savo reikalavimus galima sumažinti. Bet tik ne iki tiek, kad skaudėtų. Ar kad norėtųsi pakentėti dėl ateities, kuri tik tavo iliuzijose egzistuoja.

Atrodo, kad per paskutinį pusmetį subrendau daugiau nei per visą gyvenimą.

Labai geras jausmas, kai suvoki, kad tavo gyvenimą pradeda vairuoti vertybės.
Vertybės nepalauks.

Ir net jei mano gyvenime neatsiras itin artimas žmogus, man tai nebebus tragedija. Nors suprantu, kad nemažai aplinkinių dėl to liūdės. Ir dar ne kartą bandys.

Bet aš – ne dėl kitų.