"Atidarau duris ir įeinu į šviesų kambarį.

Į mane atsukusi nugarą sėdi mergaitė. Apeinu ją ratu ir pažvelgusi suprantu, kad tai aš, septynerių metų amžiaus.

Prisėdu šalia jos, švelniai apkabinu per pečius ir paglostau galvą. Jaučiu, kokia ji baikšti, vieniša ir nevaikiškai susimąsčiusi.

Ką jai pasakyčiau šiandien, tai savo mažai-suaugusiai mergaitei?

Jautiesi apleista. Bijai artimo ryšio. Tavyje daug užrakinto, paslėpto skausmo, kurį, tiki, privalai iškęsti viena. Giliai tūno baimė, gėda ir nevertumo jausmas. Nuolatinis ilgesys šilumai ir noras jausti, kad išties kažkam rūpi.

Žinok, gėda ir kaltė nėra tikri jausmai. Nors suaugusieji dažnai bandys Tau juos pripaišyti.

Nesvarbu iš kokios šeimos esi, nesvarbu, kas yra Tavo tėvai. Ar jie Tave augino? Ar Tavimi tikėjo? O gal paliko? Nesvarbu!

Tu turi Teisę norėti daugiau, nei esi įpratusi gauti. Mergaite, ar mane girdi? Teisę būti priimta ir mylima. Teisę norėti ir siekti visko, kas Tau tik šauna į galvą.

Jei nuolatos girdėjai, kad esi niekam tikusi, ir kad per Tave visos bėdos... Kokia tai netiesa, mano Mergaite. Tu nesi atsakinga už tėvų nesėkmes ar blogas nuotaikas. Nesi atsakinga už jų alkoholizmą ir kitas ligas. Tikrai nesi. Ir niekada nebuvai.

Žmonės, kurie Tavęs nemyli ir nemėgsta, pirmiausia, nemyli ir nemėgsta savęs. Žinok, kad tai visai nesusiję su Tavimi. Žinok, kad jie tiesiog kitaip nemoka. Ir kad tai – laikinas Tavo gyvenimo etapas.

Žinok, kad tėvų nepasirinksi. Kaip ir vaikystės.

Bet labai daug dalykų pasirinkti Tu gali, mano Mergaite. Atėjai čia dėl savęs! Neprivalai patenkinti kitų žmonių svajonių ar norų. Neklausyk to viduje šnekančio balselio „O gal mane dėl to labiau mylės?“. Tai tik tavo baimė, verčianti įtikti. O įtikti, kaip man daug vėliau paaiškėjo, Tau reikia tik pačiai sau.

Viskas praeina.

Nelaikyk pykčio savyje. Ieškok būdo, kaip jį išlaisvinti. Bandyk trypti kojomis, kumščiuoti pagalvę, garsiai dainuoti, eiti pasivaikščioti gamtoje ar išlieti savo jausmus dienoraščiui. Kai jį išliesi, daug lengviau bus eiti tolyn, nesinešant visų nuoskaudų su savimi.

Nesi niekam nieko skolinga. Ir Tau niekas nėra. Bet visas Pasaulis Tau atviras. Eik ir patirk jį.

Nesijausk menkesne. Kiekvienas yra skirtingas, unikalus ir tuo labiausia žavus. Gyvenimas – ne varžybos dėl pirmos vietos, Mergaite. Negaišk laiko įrodinėdama teisybę. Tikėk savo užmojais. Ir nereikės laukti pagyrų, tik tokiu būdu jaučiant, kad esi kažko verta. O nesulaukus jų, galvoti, kad esi niekam verta.

Mokykis dalintis. Dalintis žiniomis, gerais žodžiais, užuojauta ar kąsniu. Ir nebijok, kad liksi be nieko. Ar kad kiti bus geresni už Tave, kai daugiau turės ar žinos. Kiekvienas turi vietą šiam pasauly. Atmink, kad duodama visada gauni.

Išmok pasakyti „ne“, kai jauti, kad save verti duoti daugiau nei gali. Ne, kai skauda ar bijai.

Eik ten, kur Tave traukia. Neklausyk pastabų, kad esi negabi ir kad Tau nepasiseks. Tau būtinai pasiseks, aš tai žinau. Ir tai nebus joks atsitiktinumas.

Nebijok bandyti vėl kai nepasiseka.

Nebijok suklysti. Visi anksčiau ar vėliau savo klaidas padarys.

Nebijok klausti, jei tau įdomu. Arba neaišku. Klausk tų, kurie Tau patinka ar kuriais žaviesi. Ir atsakymą gausi daug greičiau, nei tikiesi.

Nebūk „kriauše“ piktiems žmonėms. Vaikystėje dažnai girdėjai, kad esi kalta. Todėl išmokai žinoti, kad tai pati sukūrei ar kad to nusipelnei. Tai melas. Tu nesi atsakinga už kitų jausmus. Nebandyk keistis tik dėl to, kad kažkam nesi patogi.

Nebijok prašyti pagalbos, jei jauti, kad sunku. Tu neprivalai visko išspręsti ir suprasti viena.

Nepriimk visų pastabų kaip kritikos. Jei tavo elgesį ar išvaizdą kritikuoja klasiokai, žinok - jie patys nėra patenkinti savo išvaizda. Jei pastabą sako mylimas ir gerbiamas mokytojas, priimk tai kaip galimybę tapti didesniu.

Posakis „obuolys nuo obels netoli rieda“ nėra taisyklė. Netikėk ja ir kitiems netaikyk.

O „ką žmonės pasakys“ - pati didžiausia mano girdėta nesąmonė: Tu čia ne dėl to.

Nebijok atsiprašyti ar prisipažinti, kad klydai. Tai nereiškia, kad esi silpna ar blogesnė. Pripažinti ir atsiprašyti reiškia drąsą ir stiprybę.

Nesistenk tapti tobula. Nes. Tu jau esi. Tobulas Dievo kūrinys.

Aš daug knygų perskaičiau, kol supratau, kad svarbu ne kiek, o ką skaitai. Skaitymas yra tai, ką gauni perskaičiusi knygą. Skaityk tai, kas įdomu Tau pačiai. Rinkis pasakas, nuotykių knygas, poeziją, klasiką, patinkančių žmonių biografijas.

Eik mokytis pas tuos, kurie dega aistra savo mokomam dalykui. Kai tik turi tokį pasirinkimą. Žinok, kad nusivylęs ir piktas žmogus negali perduoti meilės mokomam dalykui. Tai labai svarbu.

Mokykis kalbų – ir tuomet kelias į pasaulį per bendravimą Tau taps dar atviresnis.

Būk atidi tam, kas įkvepia ir daro tave Gyva.

Mažiau klausykis įvairių protingų posakių, kurių pati negali praktiškai patikrinti. Tyrinėk pasaulį.

Burkis į kompanijas, kuriose žmonės palaiko vienas kitą, skatina, moka žaisti, dainuoti ir daug juokiasi. Taip, Mergaite, jie nėra išprotėję, kaip aš ilgą laiką galvojau. Tai patys normaliausi žmonės, kuriuos Tu sutiksi savo gyvenime.

Mokykis etiketo, bendravimo meno. Žinok, kad mes negimstame mokėdami būti nei partneriais, nei tėvais.

Neapleisk dainavimo! Tau sekasi. Mokytojai sako teisybę – Tu turi talentą. Leisk tai Dievo dovanai skleistis.

Leisk sau svajoti. Ir nesijuok iš kito svajonių. Kiekvienas turi teisę į savo unikalumą. Mokykis gerbti žmones.

Būk švelni ir atlaidi sau. Nieko artimesnio rasti nepavyks. Pasistenk tapti savo geriausia drauge, ištikimiausia klausytoja ir palaikytoja.

Visos emocijos ir jausmai yra reikalingi. Jausmai tam, kad juos jaustum. Nebėk nuo jausmų, nesvarbu tai skausmas, ar džiaugsmas.

Mylėk savo kūną, prižiūrėk, saugok ir klausykis jo. Nesidalink juo mainais už šilumą. Tai ne ta šiluma, kurios tavo širdelė nori.

Valykis dantis. Nuolatos. Su šypsena, kurios nesigėdiji, gyventi daug lengviau.

Kuo daugiau laiko praleisk gryname ore, kaip vaikystėje. Stebėk metų laikus. Kokie jie skirtingi, gražūs ir kokie visi reikalingi. Ir taip ne tik gamtoje. Visur bandyk įžvelgti ką nors gražaus, patrauklaus, žaismingo.

Ir nesvarbu, ką Tau sakė tėvai ar seneliai. Išmok juos priimti, nes tai Tavo kraujas. Juos priimti, tai nereiškia klausyti ir sekti visų nurodymų. Tai nereiškia tęsti jų pradėtą gyvenimo būdą. Juos priimti, - tai suprasti, kad jie Tau davė tai, ką patys buvo gavę. Mylėjo taip, kaip mokėjo. Ir dažnai bandė savo neišpildytas svajones perkelti ant Tavęs. Jie nežinojo, kad Tu gali norėti pati. Nes patys sau norėti jie nemokėjo.

Niekada nepamiršk dėkoti. Ieškok priežasties ne skųstis, bet dėkoti, ir visada rasi už ką.

Tu gali, mano mažoji Mergaite. Tik išdrįsk savimi patikėti. Aš Tavimi tikiu! Susikurk save pati. Atleisk, kad buvau Tave apleidusi.

Nuo šiol esu šalia. Visados.

Su begaline meile ir tikėjimu

Tavo Aš "