Spąstai „Esu pernelyg tobula“

„Pakalbėkim atvirai, – sako viena mano draugė. – Esu patraukli, gerai uždirbanti, sąmojinga, komunikabili, du aukštojo mokslo diplomus turinti moteris. Sakyčiau, tikrai gardus, tik ne visiems įkandamas kąsnelis. Vyrai tiesiog bijo nusilaužti dantis. Šalia manęs kiekvienas gali pasijusti nevykėlis.“ Labai patogi pozicija. Primena vyrų itin mėgstamą argumentą, kurį jie pateikia palikdami pabodusią merginą: „Esi man per gera.“ Ar kada nors padėjote atgal į lentyną batelius vien todėl, kad jie pasirodė pernelyg gražūs, madingi, kokybiški ir patogūs? Nori ar nenori, bet tenka pripažinti, kad daugumai vyrų patinka gražios, seksualios, protingos ir gyvenimą mylinčios moterys. Jų tikrai negąsdina nei mūsų ilgos kojos, nei daili krūtinė, nei profesiniai pasiekimai. Reikia būti visišku mazochistu, kad sąmoningai pasirinktum neišvaizdžią, savimi nepasitikinčią ir nuolat niurzgančią būtybę, su kuria net nėra apie ką pasikalbėti.

„Tai kodėl tada aplink tiek daug netekėjusių gražių ir protingų vienišių?“ – paklausite. Apsidairiusios atidžiau pamatysite – nemažai yra ir vienišų negražių, kvailų moterų, tik jų vienatvė taip nekrenta į akis ir nestebina. Vyrai vengia ne tobulumo, o įsivaizdavimo, kad esi tobula. Juos atstumia ne grožis, talentas ar protas, o tos savybės, kurios dažnai eina koja kojon su gerosiomis – arogancija, susireikšminimas, egoizmas, šaltumas, perfekcionizmas. Kaip tik tai ir yra tas kietasis riešuto kevalas, kurį mėgindama perkąsti stiprioji lytis bijo nusilaužti dantis. Juk net nežinai, ar rasi viduje ką nors vertinga. Tobulos vienatvės teorija nelabai tiki ir psichologai. „Jei žmogus gyvena vienas, vadinasi, yra kokia nors priežastis. Galbūt jis sudėtingo charakterio, individualistas, intravertas. Natūralu, kad tokie žmonės ir socialinius ryšius mezga sunkiau, – pastebi psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. – Tai tarsi uždaras ratas: įpratę savo poreikius tenkinti patys, vienišiai taip ir neišmoksta būti bendruomenės dalimi, prisitaikyti prie kito žmogaus, būti šalia jo. Jiems neretai stinga gebėjimo suprasti kitus.“

Spąstai „Vyrai bijo stiprių moterų“

Viena mano kolegė žurnalistė – netekėjusi aštrialiežuvė 40-metė – labai mėgo savo kalbinamoms panašaus likimo herojėms užduoti klausimą: „Turbūt pastebėjote, kad vyrai tokių stiprių moterų kaip mes bijo?“ Ir visada gaudavo patvirtinimą: „Taip, vyrai mūsų bijo, nes viską galime pačios.“ Išties gera žinoti, kad gali ne tik pasirūpinti vaikais, namais, bet ir daryti karjerą, išlaikyti šeimą ar pakeisti prakiurusią automobilio padangą. Tai suteikia saugumo, bet ar būtina daryti viską, ką moki? Šiuolaikinės moterys skundžiasi, kad visuomenė joms primeta supermoterų vaidmenį – neva jos privalo būti geros mamos, supratingos žmonos, išradingos meilužės, profesionalios darbuotojos...

Šimtus kartų girdėta giesmelė, ar ne? Tik kas, mielosios, to iš jūsų reikalauja? Būkime sąžiningos – vaidinti supermoteris labiausiai patinka mums pačioms. Jei paklaustume artimųjų, ko iš mūsų tikisi, ko gero, nustebtume išgirdusios, kad jiems nereikia nė pusės to, ką įsivaizduojame privalančios padaryti. Niekam nereikia tų išblizgintų langų, pedantiškai sulankstytų skalbinių ir trijų patiekalų vakarienės kasdien. O mūsų svaiginama karjera iš tikrųjų svaigina tik mus pačias.

Daugumai vyrui ne itin rūpi, ar jo mylima moteris – samdoma darbuotoja, ar vadovė, ar uždirba daugiau, ar mažiau. Svarbiausia – kaip tai veikia jos nuotaiką ir savijautą. Jei iš darbo mylimoji grįžta laiminga, valio! Jei pikta ir pavargusi – velniop tas aukštas jos pareigas! Stiprus partneris patinka visiems. Į tokį visada gali atsiremti, būtent to ir tikimės iš partnerystės. Stiprybė trukdo santykiams tik tada, kai šalia esantis žmogus dėl to jaučiasi nereikalingas. Kaskart, kai atstumiame jį tardamos: „Nesikišk, aš pati“, iš tikrųjų rodome ne savo stiprybę, o priešingai – baimę atrodyti silpnos. G. Petronienė sako, kad moterys pačios prisiima pernelyg daug atsakomybės ir namie, ir už jų ribų, o paskui pyksta, kad viskas guli ant jų pečių. Psichoterapeutė nesutinka, kad vienišumas – stiprybės ženklas: „Šiuolaikinė psichoanalizė laikosi pozicijos, kad stipri asmenybė turi gebėti vienodai gerai jaustis tiek būdama viena, tiek su kitais žmonėmis. Jei kurio nors vieno iš tų dalykų nemoki, esi pažeidžiamas.“

Vyrai vengia ne tobulumo, o įsivaizdavimo, kad esi tobula. Juos atstumia ne grožis, talentas ar protas, o arogancija, susireikšminimas, egoizmas, šaltumas.

Spąstai „Geriau jokio nei bet koks“

iešti pasaulį vien juoda ir balta spalvomis natūralu paauglystėje, bet kai tokiais pareiškimais svaidosi brandaus amžiaus moterys, šiek tiek keista. Juk tarp jokio ir bet kokio yra armija visokių – su savo pranašumais ir trūkumais. Psichologė Dovilė Jankauskienė sako, kad moterų lūkesčiai dėl partnerystės paprastai gerokai didesni nei vyrų, ir tai joms kiša koją. „Kuo skiriasi vyrų ir moterų reikalavimai, puikiai atspindi anekdotas apie parduotuvę, kurioje abiejų lyčių asmenys galėjo išsirinkti sau tinkamą partnerį, – pasakoja ji. – Pirmiausia atėjo moterys. Pirmame aukšte jos rado užrašą: „Geri“. Nė viena čia nesustojo. Antrame perskaitė: „Geri ir gražūs“. Lipo toliau. Trečiame – „Geri, gražūs ir mylintys vaikus“. Ir vėl netinka. Ketvirtame – „Geri, gražūs, mylintys vaikus ir turtingi“. Dar mažai. Penktame pamatė užrašą: „Geri, gražūs, išsilavinę, turtingi ir mylintys vaikus“. Vis tiek nesustojo. Šeštas aukštas buvo tuščias, o ant durų kabojo užrašas: „Išėjimo nėra.“ Taip dauguma jame ir įstrigo. Visai kitaip elgėsi vyrai. Pirmame aukšte jie rado užrašą „Gražios“. Kai kurie čia sustojo. Kiti lipo toliau. Antrame perskaitė: „Gražios ir seksualios“. Kas laukia trečiame aukšte, nė vienas taip ir nesužinojo, nes toliau nekilo. Galbūt šis anekdotas kiek neteisingas vyrų atžvilgiu, tačiau puikiai parodo moterų lūkesčių nerealumą.“

Sakoma, kad turime vaidinti šaltas, nepasiekiamas, tada visi vyrai mūsų norės. Nesąmonė. Kai pradedi dalytis, visas pasaulis aplink tave darosi geresnis.

Dažnai tenka girdėti, esą Lietuvoje apskritai nebėra normalių vyrų. Geriausi greitai išgraibstomi, o kiti turi didesnių ar mažesnių trūkumų. Tik juk tą patį vyrai gali pasakyti ir apie mus, moteris! Dėsnis, kad skaniausi kąsneliai suvalgomi pirmiausia, galioja visais atvejais. Jei tavęs dar nesuvalgė, gal pati esi sprangoka? Vargu ar šiuolaikiniai vyrai kuo nors prastesni už savo pirmtakus. Keičiasi ne stipriosios lyties atstovai, o moterų reikalavimai jiems. Mūsų močiutėms tereikėjo, kad vyras būtų darbštus, negertų ir nelakstytų paskui svetimus sijonus. Šiuos kriterijus ir dabar atitinka nemažai vyrų, tik mums to neužtenka. Psichologas Michailas Labkovskis žurnalui „Elle“ duotame interviu apskritai sukritikavo tinkamų ir netinkamų savybių teoriją. Pasak jo, susipažinę su žmogumi, netraukiame savybių sąrašo ir pagal jį netestuojame. Tiesiog jaučiame – traukia tas žmogus mus ar ne. Tai ir yra esmė. Jei netraukia, tai nėra ko su juo vargti.

Spąstai „Vyrams reikia gražuolių“

Nežinau, kaip jums, bet man jau tikrai pabodo tos nuolatinės kalbos apie visuomenės primetamus grožio standartus ir šių žalą moterims. Neva mus žudo, kelia neurozę tas pelną grožio kompanijoms kraunantis jaunystės, lieknumo ir seksualumo kultas. Tam tikri estetiniai principai egzistavo visais laikais ir visur, bet ar verta jų aklai laikytis, spręsti tik mums. Kaip sako dizainerė Julija Janus, visos ribos yra mūsų galvose. O seksualumas apskritai neturi nieko bendra su standartais – seksualios moterys vyrus traukia instinktyviai. Tokie yra gamtos dėsniai. Moterų norą tobulinti savo išvaizdą iki savo pačios galvoje susikurto idealo Michailas Labkovskis vadina paprasčiausiu mazochizmu. Jo įsitikinimu, vyrai iš moters labiausiai nori šilto žvilgsnio ir nuoširdžios šypsenos. Aišku, yra ir tokių, kurie siekia vien išskirtinių gražuolių. Tik tokiems labiau reikia ne gyvenimo partnerės, o jų statusą patvirtinančio aksesuaro. O kam mums toks vyras, kuris moterį renkasi pagal jos krūtinės dydį ir kūno masės indeksą? Žiniasklaidoje gausu tyrimų, kokios moterys patinka vyrams, rezultatų. Vienąsyk girdime, kad jie žavisi apkūnesnėmis, kitąsyk – kad liesesnėmis, vieną dieną pirmauja mažakrūtės brunetės, kitą – didžiakrūtės blondinės... Tarkim, mano krūtys yra visai mažos.

Sakyčiau, net ne pirmo, o apskritai nulinio dydžio, bet vyrų dėmesio stoka niekada nesiskundžiau. Ką ten mažos krūtys! Viena mano kalbinta herojė apskritai neturi vienos krūties – ši tiesiog neužaugo. Pasak pašnekovės, nebuvo nė vieno stipriosios lyties atstovo, kuris tai sužinojęs būtų sprukęs šalin. Kai priremi prie sienos kokį vyruką pasakyti, kuo jį moteris labiausiai traukia, tas dažniausiai muistydamasi atsako: „Visuma...“ O visuma – šis tas daugiau nei ilgos kojos ar didelė krūtinė. Ilgai stebėjusi stipriosios lyties atstovus atradau vieną įdomią tiesą – dauguma jų neturi standartų, kuriais vadovaudamiesi ieškotų tam tikros moters. Atvirkščiai – įsimylėję konkrečią, vyrai savo grožio standartus formuoja pagal ją. Ne veltui sakoma, kad mama dukterį ramina: „Nesijaudink, dukrele, kokio norėsi, tokį ir gausi“, o sūnų: „Nesijaudink, sūneli, kokią gausi, tokios ir norėsi.“

Puikiai prisimenu, kaip vienas mūsų šeimos draugas prieš 20 metų gyrė savo pirmąją žmoną: „Jūs tik pažiūrėkit, kokia gražuolė. Modelis – aukšta, liekna, kojos iki pažastų...“ O kai pagimdžiusi ji priaugo 20 kilogramų, kalbėjo: „Pažiūrėkit, kokia tvirta ir įspūdinga. Kai einame dviese, žmonės atsigręžia – atrodome kaip du dievai nykštukų šalyje.“ Deja, santuoka nesusiklostė, o antroji draugo žmona – visiška pirmosios priešingybė: mažutė, apvalutė. „Moteris turi būti tokia, kad norėtųsi ją globoti ir būtų už ko suimti“, – rimtu veidu dėstė vyrukas. „Niekai visa tai, – tvirtina mano vyras jo pasiklausęs. – Negali turėti, tai ir apsimeta, kad nenori. Pakištum jam ilgakoję manekenę, iškart pamirštų savo apvalutę.“ Maniškis klysta. Atidžiai stebėjau tą draugą per vakarėlius ir net pati bandžiau švytruoti jam prieš akis savo ilgomis kojomis. Jokios reakcijos! Net atvykęs į vakarėlį be žmonos, šokti kviesdavo tik į ją panašias moteris.

Spąstai „Tik rimti santykiai“

„Nebenoriu gaišti laiko neperspektyviems santykiams, – sako viena pažįstama, 10 metų prasitąsiusi su vedusiu vyriškiu – kantriai laukė jo žadėtų skyrybų. – Dabar taikau griežtą atrankos sistemą. Vedęs? Kitas. Bedarbis? Kitas. Donžuanas? Kitas. Mano tikslas – rimti santykiai ir santuoka. Jei per pirmą pasimatymą pamatau, kad vyras nėra rimtai nusiteikęs, antro paprastai nebūna.“ Savo anketą ji visada deda į pažinčių portalų skyrelį „Rimti santykiai“, gal todėl dideliu populiarumu pasidžiaugti negali. Liūdniausia tai, kad tie, kurie į skelbimą vis dėlto atsiliepia arba patys skelbiasi ieškantys rimtų santykių, atrodo visai nekaip – nedrąsūs, užguiti, tarsinaujų namų ieškantys išvyti šunyčiai.

Retas normalus vyras pradeda santykius nuo vestuvių aptarimo. Nebent tikrai yra įpratęs gyventi po šiltu mamos ar žmonos sparneliu ir šio netekęs ieško tokios pat saugios užuovėjos. Jam ne taip svarbu, kas tą užuovėją suteiks. Santuokos bet kokia kaina siekiančios moterys, pasak M. Labkovskio, – paprasčiausios neurotikės. Jos verčia viską aukštyn kojomis – juk sveiki santykiai klostosi atvirkštine tvarka: pirmiausia atsiranda seksualinis potraukis, tada užsimezga draugystė, vėliau, jei viskas gerai klostosi, atsiranda natūralus noras kartu gyventi, dar vėliau – tuoktis, gimdyti vaikus. Juokinga, kai moteris nori apeiti pirmus etapus, ryžtingai atmeta visus norinčiuosius su ja permiegoti ir tikisi iškart ištekėti.

Kad atrastum tą, su kuriuo gali susiklostyti šis tas daugiau, tenka gaišti laiką ir su netinkamais variantais. Ir nors saviugdos seminarų lektoriai mums nuolat kala į galvą, kaip svarbu norėti, tuos norus formuluoti, vizualizuoti ir atkakliai siekti tikslo, M. Labkovskis siūlo laikytis priešingos taktikos. „Jei norite ištekėti, pirmiausia turite nustoti apie tai galvoti, – sako jis. – Atsikratykite tos įkyrios idėjos.“ Bendraukite, mylėkite ir mylėkitės, mėgaukitės santykiais ir pamatysite, kaip mintis susituokti subręs pati. O jeigu ne? Psichologas siūlo su tokiais vyrais negaišti laiko, nekelti jiems ultimatumų ir bergždžiai nelaukti stebuklo. Jei kurį laiką gyvenate kartu ir supratote, kad norite santykius įteisinti, tiesiog pasakykite jam tai be jokio gudravimo ir žaidimo. Jei ims mykti, siūlys palaukti, su tokiu partneriu atsisveikinkite, nes santuokai jis veikiausiai nepribręs niekada. O jei ir išprievartausite susituokti, bendras gyvenimas nebus laimingas.

Spąstai „Iniciatyvą turi rodyti vyras“

„Neskambink jam pirma“, „neprieik prie jo bare“, „neprisipažink, kad myli, kol jis to nepadarė pirmas“ – šios ir panašios taisyklės lydėjo mus nuo vaikystės ir yra vis dar aktualios. Jos paremtos nuostatomis, kad vyrai – medžiotojai, kad jiems patinka siekti nepasiekiamų moterų, o siūloma prekė – pigi. Šiek tiek tiesos gal ir yra. Kiekvienai moteriai patinka būti užkariautai. Tai glosto savimeilę, bet nebūtinai padeda susirasti meilę. Vyrai bijo būti atstumti ne mažiau nei moterys, todėl laukia aiškaus ženklo, kad yra pageidaujami, – ilgesnio akių kontakto, šypsenos, neutralios frazės, prisilietimo. Deja, gražios moterys paprastai mano, kad siųsti papildomų signalų joms nereikia. Užtenka tiesiog išpuošti fasadą, ir vyrai ims lipti kaip bitės prie medaus.

Svarbiausias dalykas, ko vyrai nori iš moters, – tai šilto žvilgsnio ir nuoširdžios šypsenos.

Jų žvilgsniai byloja tik viena: „Man ir be jūsų gerai. Aš pati sau esu vertybė. Jei nori, gali prieiti, bet nieko nesitikėk.“ O paskui stebisi, kodėl niekas neprieina. Gal tikrai vyrai bijo gražių moterų? Iš tikrųjų jie bijo ne gražuolių, o ledo karalienių. Mitas, kad stipriąją lytį traukia tik tai, kas nepasiekiama. Aišku, yra ir tokių medžiotojų, bet jiems paprastai įdomesnis ne grobis, o pats medžioklės procesas. Vos gavę, ko trokšta, jie puola paskui kitą nepasiekiamąją. „Moteris yra kūrėja ir davėja, – sako Moters magijos mokyklos įkūrėja Agnė Pabarčiūtė. – Mes neturėtume skųstis ir maldauti meilės, dėmesio ar komplimentų, nes nesame elgetos, laukiančios, kol vyras ką nors įdės į ištiestą delną. Pačios turime duoti ir džiaugtis, jei atsiranda žmonių, norinčių tai priimti. Reikia investuoti, o ne kaupti. Dažnai sakoma, kad turime vaidinti šaltas, nepasiekiamas, tada visi vyrai mūsų norės. Nesąmonė. Kai pradedi dalytis, visas pasaulis aplink tave darosi geresnis.“

Paskui savo išrinktąją įkyriai bėgiojantis vyras atrodo taip pat prastai, kaip ir ant kaklo besikarianti moteris. Gražiausias yra lygiavertis bendravimas, kai abu duoda ir ima, jaučiasi įdomūs patys ir domisi kitu. Tokius santykius pavyks užmegzti, jei pamiršime, kad esame skirtingų lyčių, ir mažiau mąstysime apie tai, kas dera vyrui ir kas nedera moteriai. Jei per renginį nesunkiai gebate užkalbinti šalia stovinčią nepažįstamą moterį, kodėl negalėtumėte taip pat elgtis ir su vyru? Į „Elle“ žurnalistės pastabą, esą mūsų kultūros moteriai nepriimtina prieiti pirmai, M. Labkovskis atrėžė be užuolankų: „Nenori – neprieik. Masturbuokis ir mąstyk apie mūsų kultūrą.“ Pasak jo, svarbiausia žinoti, ko iš tikrųjų nori – sekso, meilės, šeimos, ir nebijoti tai pasiimti.

TIK SKAIČIAI

*Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 54 proc. visų šalies moterų yra netekėjusios arba išsiskyrusios.

*XX a. šeštajame dešimtmetyje 60 proc. Vakarų Europos moterų teigė praradusios nekaltybę su savo būsimu ar esamu vyru. Šiuo metu tokių yra vos 1 proc.

*Į žurnalo „Men's Health“ pateiktą klausimą, kokia turi būti moteris, kad meilė nesibaigtų, 63 proc. vyrų atsakė, kad protinga, 25 proc. – kad graži, o 12 proc. – kad mokėtų patylėti.

* Pusė leidinio „The Daily Mail“ apklaustų vyrų prisipažino, kad jau per pirmąjį pasimatymą supranta, ar moteris yra jo svajonių objektas, ar atsitiktinė praeivė. Dailiosios lyties atstovės tai suvokia vidutiniškai per šeštą pasimatymą.