"Kąąąą? Tik vienas laiškas ir du gaubliai? Po dešimt dienų nesilankymo facebooke?

Prabudau šlapia. Kūnas įsitempęs, o krūtinė lyg akmeniu prislėgta.

Realiai tai buvo tik ketvirta tarnavimo tylos kurse diena. O man jau sapnavosi facebooko košmarai.

Baisiausia ne tai, kad vyko abstinencija. Aš ją atpažįstu. Žinau save, kaip linkusią į prisirišimus. Ir kad reikia laiko juos paleisti.

Su keliomis priklausomybėmis ėjau susikibus parankėm, kai kurias vilkau ant kupros. Ir gražiai atsiveikinau su daugeliu.

Buvo baisu suvokti, kokį emocinį užtaisą ta paskyra pasėjus manyje. Jaučiau, kad turiu ten susikūrusi realų pasaulį. Toje virtualioje realybėje.

Gi nesapnavau košmaro, kad manęs nepažįsta mano dukra. Ar, kad neturiu kur grįžti. Sapnavau negautą dėmesį faceboke. Ten kur noriu kontakto. Bet gerai užmaskuoju savo baimę tikrajam kontaktui. Nes internete esu taip, kaip noriu. Ir tiek, kiek noriu.

Ištisą dieną jaučiau, kaip skaudėjo visą save. Negalėjau nurimti. Buvo pikta, kad prabudau iš košmaro, o jis visą dieną ir toliau mane veikia.

Jaučiau, kad neveltui manęs tai nepaleidžia. Ir kad turiu atkreipti dėmesį. Atrodė, kad suteikiau tam per didelę svarbą. Ir kad tas čiuptuvas, įleistas į paskyrą, kasdien man duoda grąža apie mane. Taip aš leidžiu sau sužinoti apie save. Koks absurdas.

Jaučiau, kad pykino. Nenorėjau to priimti.

Kai atvykau tarnauti į vipasanos meditacijos kursą, visai netikėtai (man) paaiškėjo, kad ir tarnautojai nebegali pasilikti prie savęs telefonų, kompiuterių, knygų ar užrašų. Žinojau, kad visa tai dešimčiai dienų atiduoda atvykę studentai. Bet kad ir tarnautojams šitaip? Nors patiko idėja palaikyti medituojančius, bet pati nebuvau tam nusiteikusi. O nusiteikti ir suplanuoti aš mėgstu. Taip daug saugiau gyventi, – bent atrodo.

Jaučiu, kad panorau labiau persikelti į realybę. Baigti karus facebooke su įsivaizduojamais priešais, su kuriais, realiai, net ryšio nepalaikau.

Prisikviečiu į draugus žmonių, kurie man patinka, arba iš kurių noriu mokytis. Kai jie manęs nepastebi (nelaikina, nekomentuoja), tai išryškina mano netikėjimą savimi.

Arba priimu visus, kurie kviečia, ir tada tokia apsupta draugų jaučiuos. Iki kokio gimtadienio, kur iš trijų šimtų draugų pasveikina kokie penkiolika procentų. Ir tada vėl gi toks liūdesys. Šitiek draugų ir tiek mažai dėmesio. Ajajajai.

Šiandiena suprantu, kad autorius, atlikėjus ir žmones, su kuriais realiai neturiu ryšio, tiesiog galiu sekti ir nebūtina jiems patikti atgalios, nes jie gi man tai patinka.

Nebenoriu kolekcionuoti žmonių, su kuriais nieko nejaučiu bendro. Nereiškia, kad jie žemiau. Ir kad aukščiau nereiškia. Ir nereiškia, kad pamiršau Mokytojus, pas kuriuos mokiausi. Ar kad juos praaugau. Ne. Aš, pavyzdžiui, gerbiu savo pradinių klasių mokytoją. Bet nereiškia, kad visą likusį gyvenimą dėl to noriu laikinti jos postus. Ar laikyti ją savo drauguose, nes ji buvo labai svarbi mano gyvenime?

Arba – ar aš nesidžiaugiu savo artimų žmonių sėkme, ar įdomiomis atostogomis, kurios atspindėtos keliuose šimtuose nuotraukų, nes jų nelaikinu? Ne, džiaugiuosi, ir daug mieliau gyvai apie tai išgirsčiau ir sureaguočiau. Nes pirštas iškeltas į viršų gali turėti dvejopą prasmę.

Ar turiu versti save domėtis kažkuo, kas man realiai neįdomu? Arba nebeįdomu.

Būna. Ateinu į tam tikras praktikas, užsiėmimus, susipažįstu su žmonėmis, ir mes „nusėdame į facebooką“.

Iš pradžių su entuziazmu, o gal iš inercijos, naujumo ar mandagumo vieni kitus laikinam ir komentuojam. Vėliau žmogus pasimiršta, tampa mažiau aktualus. Pamatęs jo postą, suvoki, kad nebeatliepia. Ir kuo toliau, tuo mažiau. Ar dėl to reikia jaustis kaltam? Ar išlikti mandagiam?

Apsimesti, kad tau rūpi, nors nė velnio nerūpi? Ar tai jūs vadinate mandagumu? O aš tai vadinu melavimu, sau pirmiausia. Ir laiko švaistymu ten, kur energiniai ištekliai išbėga kaip smėlis tarp pirštų. Jei neįdomu, dažnai užtenka to, kad nebeįsitraukti. Aišku, nekalbu apie mokyklą ar rutininius darbus kaip šiukšlių nešimas ar bulvių skutimas. Tema apie socialines medijas. Apie įsitraukimą ir nuskendimą. Kur vėliau kyla terpė žaidimėliams ir interpretacijoms: „jei mano nelaikina, tai ir aš nelaikinu“, „oj, mano jau šitas kuris laikas nieko nelaikina“, „jis viską laikina, išskyrus, kai paprašau pagalbos, tai ką, jam patinka tik imti?“.

Pamenu, kai vieną gražią vasaros dieną, atvykus į nežinomą festivalį, eidama per pievą, išvydau užrašą WI FI.

Prilėkiau tekina, norėdama išsiaiškinti, nejaugi čia veikia Wi Fi? Mane svetingai pasitiko „Čia nėra WI FI, ieškok kito ryšio“. Pradėjau garsiai kvatotis. Taip paprastai ir taikliai. Įsimylėjau iškart tą festivalį. Ir tą pasiūlymą, kuris kvietė grįžti prie tikrojo bendravimo, tikrų emocijų raiškos ir bendraminčių paieškos.

Geras jausmas, kai kurdama straipsnį šiandiena aš žinau, kad vis tiek rašysiu, nepriklausomai nuo like skaičiaus."