„Pasislėpti nuo kilmės“

Kai vyras, mums besiskiriant, pareikalavo grąžinti jo pavardę, garsiai pagalvojau "nė už ką!"

Nekenčiau savo mergautinės pavardės. Asocijavosi ji man su gėda ir skurdu.

Augdama buvau gėdų surankiojimų meistrė, nors niekada nebuvau jų autorė.

Tas jausmas kildavo už kiekvieną šeimos narį, kuris elgdavosi ne pagal mano etikos kodeksą.

Nesvarbu, ar tai buvo geriantis, smurtaujantis tėvas, ar chuliganavojantis brolis.

Prieš užmiegant svajodavau, kaip kažkur toli gyvena mano tikrieji tėvai. Ir kad jų gyslomis teka mano kraujas. Jie, tikriausia, – aristokratiškos kilmės. Ir kažkur Amerikoj. Gyvena visko aptekę, yra išsilavinę, kultūringi. Kuriais galiu didžiuotis.

Nesvarbu, kad buvau lyg iš akies trauktas tėtis. Tikint savo susikurtomis istorijomis buvo lengviau pasislėpti nuo gėdos. O dar, kai artimi draugai sakydavo „Tu tarsi ne iš tos šeimos“, – mano iliuzijos įgaudavo realybės jausmą.

Kaip netiko man ta visa šeimos istorija. Norėjosi kuo greičiau ištrūkt iš to rato. Ir niekada netapti tokiais kaip jie. Atrodė, kaskart tardama savo pavardę, įtraukdavau pečius ir giliai įkvėpdavau it nusikaltėlė kokia – „atpažins ar neatpažins, praleis ar sustabdys“.

Pamenu ne vieną realų atvejį, kai buvau gretinama su negražiais įvykiais, prie kuriu atsiradimo asmeniškai neprisidėjau.

Taigi išmokau saugotis. Stengiausi neviešinti savo pavardės be reikalo.

Vyro pavardė man buvo kitas veidas. Ir kita istorija, kurią, maniau, pati užrašysiu. Aišku, istorija turėjo skirtis nuo mano ankstesnės. Jokių detalių nesinorėjo palikti. Anei vienos.

Ne, aš neištekėjau dėl pavardės. Atrodė, kad mylėjau tą vyrą.

Ar man pavyko perrašyti savo šeimos istoriją? Ne. Nepavyko.

Apie šeimos kūrimą neturėjau jokio supratimo. Tik norėjosi nuolatinės būsenos, kai mane myli.

Nebuvau subrendusi kurti naują istoriją.

Nesąmoningai bandžiau perrašyti tą pačią. Kurdama santykius su žmonėmis, panašiais į mano šeimos narius, nesuprasdavau, kodėl pabaiga vis ta pati?

Aš nelaiminga.

Žmonės nesikeičia.

Istorija kartojasi.

Aš norėjau juos pakeisti. Pagal savo vis dar galiojantį etikos kodeksą.

Neabejoju, kad misiją pirmiausia reiktų atlikti savo šeimoje. Priimant savo tėvus ir kitus artimuosius. Ne kokiais nori matyti, bet tokius, kokie yra.

Ir kad jie turi teisę būti tuo kas yra.

Šiandien, suvokdama savo šeimos prasmingumą, norėdama susijungti su savo šaknimis (nežiūrint į daugybę X ir Y savo giminės medyje), aš noriu atsiprašyti savo mergautinės pavardės ir vėl ja pasipuošti.

Ne kaip karūna.

Bet kaip tuo, kad priimu save iš ten, kur esu.

Esu d ė k i n g a.

Pradedant nuo prosenelių. Nes jų dėka esu aš.

P.S. galvoju, kad pavardę jau galėčiau grąžinti. "