Pasaulis keičiasi greičiau, nei atskirų žmonių įpročiai. Štai vos prieš 10 metų veganai ir vegetarai buvo laikomi visiškais keistuoliais, beveik sektantais, ir mėsėdžiai į juos žiūrėjo atlaidžiai kaip į išdaigas krečiančius vaikus – pažais, ir nustos. Ne tik nenustojo, bet ir prisikvietė į savo smėlio dėžę daugiau bendraminčių. Dabar mėsos nevalgančių žmonių padaugėjo kelis kartus. Gal kiek mažiau tarp paprastų žmogelių, bet tarp žvaigždžių mažiausiai kas antras yra vegetaras. Norėdamas būti madingas, padorioje kompanijoje geriau nesigirk, kad valgai mėsą. Jei viskas klostysis tokiu pagreičiu, dar po 10 metų sektantai atrodys mėsą valgantieji, o netrukus šis bjaurus įprotis gal ir išvis bus uždraustas.
Argi ne panašūs dalykai vyksta su kailiniais? Juk dar neseniai tai buvo statuso ir prabangos simbolis, dabar gi pamatę gatvėje kailiniuotą būtybę kai kurie žmonės net atsisuka. Ir jų akyse – toks siaubas, tarsi ji neštųsi rankoje kirvį krauju varvančiais ašmenimis. Todėl labai žaviuosi kailinius vilkinčių moterų drąsa: tas įsivaizduojamas kraujas nuo jų – kaip nuo žąsies vanduo. Kai kurios vis dar kailiniuojasi iš inercijos, mat klaidingai traktuoja tuos jas lydinčius žvilgsnius – po senovei įžvelgia juose ne siaubą, o pavydą.
Aš irgi turiu kailinukus. Kuklius, ondatrų, pirktus dėvėtų rūbų parduotuvėje. Bet net ir tokių nedrįstu išsitraukti. Juk neaiškinsi kiekvienam sutiktam, kad dėl mano noro nešioti kailį nenukentėjo nė vienas žvėrelis. Netgi priešingai – juos dėvėdama prisidedu prie ekologijos, mat laikausi vieno iš pagrindinių jos principų: „Naudok pakartotinai“. Ir tų kailinių man būtų užtekę visam gyvenimui – nereikėtų pirkti visokių sintetinių pūkinių striukių ir be paliovos teršti aplinkos.
Neseniai su kolegėmis apdūsavom ir apgailėjom šiuos savo mielus rūbelius. Tokie jaukūs, minkštučiai, lengvi ir šilti. Dievaži, kaip antra oda. „Gal avikailis – ne toks didelis blogis?“ – bandė guostis viena. „Ta pati avis, tik išversta į kitą pusę“, – nesuteikiau jai jokių vilčių. „O maniškiai – dar baisesni, – pašnibždomis prisipažino kita. – Man atrodo, kad jie pasiūti iš tų, abortuotų, ėriukų... Kainavo beprotiškus pinigus. Penkerius metus jiems taupiau.“ Dabar tie kailiniai kabo spintoje kapojami kandžių. Ir ėriukams dėl to nė kiek ne geriau.
Kad žudomi gyvūnai jaučia skausmą, žmonės suprato nuo neatmenamų laikų, dėl to ir nežudė jų pramogai. Tik tam – kad pavalgytų ir prisidengtų nuo šalčio. Natūralu, kad pietų šalyse tai buvo daroma rečiau – šalčio ten nėra, o maisto pakankamai užauga augaliniu pavidalu. Ten pagarba bet kokiai gyvybei susiklostė natūraliai, nors išsaugoti ją ir jiems ne visuomet sekasi. Štai viename interviu net Dalai Lama yra prisipažinęs, kad jam vis dar reikia kovoti su savimi, kad nepriplotų jam kandančio uodo.
Šiaurės kraštuose reikalai klostosi sudėtingiau. Žmonės čia iki šiol vadovaujasi mitybos grandinės principais, pagal kuriuos aukštesnio lygio sutvėrimas turi teisę misti žemesnio lygio gyvybės formomis. Žolėdžiai minta augalais, mėsėdžiai – žolėdžiais, o žmogus minta visais jais. Aš nežinau priežasties, kodėl šioje grandinėje mes turėtume užimti augalų arba žolėdžių poziciją. Nes esame protingi ir žinom, kad žudomi gyvūnai kenčia? Išeitų, jei gyvūną pavyktų nužudyti be skausmo, tai galima būtų pateisinti? Bet juk beveik visur dabar taip ir daroma – pirmiausia jie yra apsvaiginami, o tik tuomet skerdžiami. Šiurpina jų laikymo sąlygos? Tuomet jas ir reikia gerinti. Štai kodėl mums reikia gyvūnų teisių organizacijų ir juos ginančių įstatymų.
Tik štai bėda – ne visus gyvūnus tos teisės gina. Šuniukus ir kačiukus saugo, o paršelių, vištų ir žuvų – nė kiek. O ką jau kalbėti apie muses, uodus, blusas, utėles ir kitus mažus gyvūnėlius, kurie irgi nori gyventi! Net patys aršiausi veganai ramiu rankos mostu nutrėškia musę ar uodą, o chemija nuodija ne tik tarakonus, kurie yra gana bjaurūs, bet ir darbščiąsias skruzdėlytes, jei tik šios nesilaiko taisyklių ir iš savo skruzdėlyno sumano užsukti pasidairyti į jų butą. O juk skruzdėlės, tam tikra prasme, netgi protingesnės už kai kuriuos žmonės. Tai, kas vyksta skruzdėlynuose, primena preciziškai tvarkomą karalystę su savo valdovais, tarnais, tranais, sargybiniais, darbininkais ir kitokias funkcijas vykdančiais nariais. Ar dėl to, kad gyvūnėlis yra mažas, jo gyvybė mažiau verta? Atleiskite, bet tai jau diskriminacija! Jei jau veganai ryžosi humanizuoti gyvūnų pasaulį, turėtų eiti iki galo.
Nors aš asmeniškai manau, kad jau dabar tos ribos kiek peržengtos. Štai neseniai žiūrėjau televizijos siužetą apie miške rastą nugaišusį šunį. Jį radęs kaimietis gal būtų šunį ramiai užkasęs, bet jį suneramino tai, kad gyvūnas buvo suvyniotas į šiltą pledą. Buvo apklausti aplinkiniai žmonės, peržiūrėti vaizdo įrašai veterinarijos klinikose ir pamažu ėmė ryškėti žiauraus nusikaltimo detalės. Pasirodo, kažkokia jaunuolių porelė tą šunį rado partrenktą prie kelio (gal ir patys netyčia jį partrenkė, tai esmės nekeičia). Paėmę vargšą gyvūną nuvežė jį į artimiausią veterinarijos kliniką, bet gydytojas jį apžiūrėjęs pasakė, kad veikiausiai jam pažeistas stuburas, tad jis nieko padėti negalįs. Šunį reikėtų vežti į kitą, gerokai prabangesnę kliniką ir ten padaryti rentgeno nuotrauką. Labai gali būti, kad jam prireiks rimtos vidaus organų operacijos. Kas turėjęs reikalų su veterinarais, gali įsivaizduoti, kiek tai kainuotų... Porelė susimokėjo už konsultaciją, susuko šunį į pledą ir paliko jį miške. Gal jis nudvėsė jau pakeliui, kas ten žino? Visi kalbėję apie šią situaciją nesiliovė jaunuolių smerkti, o policija netgi pasiryžo nusikaltėlius surasti, jei tik pavyks atpažinti pagal neryškų vaizdo įrašą.
Ir ką darys suradę? Nubaus? Už tai, kad jie neatidavė savo dviejų metų stipendijų už svetimo šuns gydymą? Ko gero, man vienintelei šioje situacijoje buvo labiau gaila ne valkataujančio po mašinos ratais pakliuvusio šuns, o tų vaikų, kurie gaišo savo laiką ir mokėjo pinigus, bandydami jam pagelbėti, ir vėliau su skaudama širdimi (antraip argi būtų vynioję į pledą?) turėjo pripažinti savo bejėgystę ir jį palikti. Nežinau, ar tai tik mano patirtis, ar tendencija, bet esu pastebėjusi, kad žmonės, išprotėję dėl gyvūnų teisių, neretai yra visiškai abejingi savo rūšies gyvūnams – žmonėms.
Aš labai myliu gyvūnus, bet žmones vis tiek labiau. Bandymai kiaulės gyvybę prilyginti žmogaus gyvybei man atrodo absurdiški. Su malonumu valgau mėsą ir aviu natūralios odos batus. Jei po 10 metų šie mano įpročiai nepasikeis ir vis dar bus panašiai mąstančių, kviečiu susitikti pogrindiniame mėsos valgytojų klube (ten, kur dabar yra „Meat Steak House“). Slaptažodis – „kumpis“.
