Gydymas kalbėjimu – seniai žinomas psichologinės pagalbos metodas. Kai draugams sunku, raginame: „Išsipasakok – palengvės!“ Ir tikrai – pasidalijus rūpesčiu su geru draugu, nuo pečių tarsi nukrinta sunki našta. Net profesionali psichoterapija dažnai apibūdinama kaip gydymas kalbėjimu.
O štai kad rašymas atlieka gydomąją funkciją oficialiai paskelbta visai neseniai – tik XX a. devintajame dešimtmetyje, kai amerikietis socialinis psichologas James'as Pennebacker'is išrado naują psichoterapijos metodą – rašymo terapiją. Šis specialistas iškėlė prielaidą, kad kalbinė išraiška atspindi žmogaus patirtas traumas. Kad galėtų tai įrodyti, jis atliko eksperimentą. Viena tyrimo dalyvių grupė buvo paprašyta prisiminti pačią didžiausią savo gyvenime psichologinę traumą ir aprašyti patirtus jausmus, išsakyti slapčiausias su tuo susijusias mintis. Prašyta pasamprotauti, kaip susijusi jų patirta trauma ir santykiai su tėvais, giminaičiais, mylimais žmonėmis, draugais, taip pat – pagalvoti, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei visa tai nebūtų įvykę. Kitos grupės tyrimo dalyviai turėjo tiesiog aprašyti patalpą arba atpasakoti dienos įvykius stengdamiesi tiksliai perteikti detales, bet neišsakyti savo minčių ir jausmų. Abi grupės rašė keturias dienas po 15 minučių nekreipdami dėmesio į gramatiką ir dėstymo logiką. Ir nors jausmus popieriuje lieję savanoriai apibūdino šią patirtį kaip ne itin malonią, pasirodė, kad vėliau jie, palyginti su antrąja grupe, kur kas rečiau lankėsi pas gydytoją dėl tokių paprastų sveikatos sutrikimų kaip peršalimas. Kraujo tyrimai patvirtino, kad sustiprėjo ilgai slopintus jausmus išliejusių žmonių imuninė sistema, nes, atsikračius emocinės naštos, sumažėjo organizmo patiriamo fiziologinio streso lygis.
Tai, kad rašymas padeda spręsti emocines problemas, siejama su smegenų pusrutulių teorija: kalba labiau susijusi su dešiniuoju, o rašymas – su kairiuoju pusrutuliu, todėl rašydami gauname kitokius psichoterapinius rezultatus.
Rašto galia
Kodėl urvinis žmogus pradėjo braižyti ant uolų piktogramas – pirmuosius rašto ženklus, niekas tiksliai pasakyti negali, bet tai pakeitė visą žmonijos istoriją. Įamžinti istorijos faktus, perduoti žinias ir netgi lavinti žmogaus abstraktųjį mąstymą – visos šios funkcijos raštui būdingos nuo pat jo atsiradimo, o štai norint raštą naudoti kaip emocinės pagalbos priemonę, reikia išmanyti techniką.
Žmonės nepasistūmėja į priekį tol, kol nepamato priežastinio ryšio tarp savo problemos ir patirtų emocinių traumų bei išgyvenimų.
Kaip sako rašymo terapijos tėvu laikomas J. Pennebacker'is, žmonės nepasistūmėja į priekį tol, kol nepamato priežastinio ryšio tarp savo problemos ir patirtų emocinių traumų bei išgyvenimų. Ypač tai akivaizdu, kai kalbama. Kiekvienas pažįstame tokių, kurie daug ir noriai šneka apie savo problemą, bet jos taip ir neišsprendžia. Pasak rašymo terapijos specialistės ir geštalto terapijos praktikės Jovitos Klevinskienės, rašymą daugelis specialistų sėkmingai integruoja į profesionalią psichoterapiją, nes rašydami žmonės būna daug atidesni detalėms. Ir daug atviresni.
„Kalbėdami stengiamės prisitaikyti prie kito žmogaus. Vieniems tą patį įvykį pasakojame ekspresyviau, kitiems ramiau, vieniems atskleidžiame viską, o su kitais kalbėdamiesi dalį informacijos nutylime. Žinoma, kartais ir rašydamas imi prisitaikyti, stengiesi parašyti gražiau, nes, šiaip ar taip, mūsų vidinis kritikas riboja laisvą srautą“, – aiškino specialistė.
Kai kuriems žmonėms rašymas padeda labiau nei kalbėjimas. Jis patinka tiems, kurie mėgsta skaityti, santūresniems, uždaresniems asmenims. Pasak J. Klevinskienės, taip yra todėl, kad rašymas – daug saugesnis būdas atskleisti savo mintis, nei iškart kalbėti.
Rašymo terapijos grupės dalyviai, jei nenori, gali net ir neskaityti kitiems to, ką parašė. Specialistė yra pastebėjusi, kad kai kurie dažnai tiesiog perpasakoja tai, ką yra išdėstę raštu. Galima net ir nerašyti, o tik paklausyti kitų, jei tą kartą taip norisi. Čia svarbus ne rezultatas, o pats procesas, kai sustojama ir pažiūrima į save tarsi iš šalies. Tai padeda suprasti, kas svarbu, į kokius klausimus norisi rasti atsakymus. „Dalyviai kartais nustemba, kad galima taip atvirai, nuoširdžiai pasikalbėti su nepažįstamais žmonėmis, o su artimaisiais ar draugais tokiomis temomis nesikalbama“, – sakė pašnekovė.
Forma ir turinys
Rašymas – kaip kvėpavimas. Nors kvėpuojame kasdien, tai visai ne tas pats, kas daryti sveikatą stiprinančius kvėpavimo pratimus. Tad net jei rašome kasdien, tai visai nereiškia, kad užsiimame rašymo terapija. Laiškai, dienoraštis ar sapno atpasakojimas raštu gali tapti savęs pažinimo priemone, jei laikomasi tam tikrų principų.
Veiksmingiausia, anot J. Klevinskienės, rašymo terapija užsiimti reguliariai. Rašymo terapijos grupės dalyviai daro įvairias jausmus išreikšti padedančias užduotis. Darbas paprastai pradedamas nuo laisvojo rašymo. Tai – tarsi meditacija, kai rašoma pernelyg negalvojant. Galima rašyti pavienius žodžius, sakinius arba, jei visai nieko neateina į galvą, popieriaus lape tiesiog vinguriuoti: „Nežinau, ką rašyti, nežinau, ką rašyti.“ Ši užduotis padeda atsipalaiduoti, neformaliai susipažinti, nes, baigus rašyti, išrenkami keli svarbiausi, įdomiausi ar dažniausiai pasikartojantys žodžiai. Jie ir išryškina aktualias temas bei konfliktus. Tie žodžiai perskaitomi ir pakomentuojami, o kartais jais remiantis parašomos trumpos istorijos.
Kai atliekama užrašyto sapno analizės užduotis, J. Klevinskienė ima taikyti ir geštalto terapiją. Sapnai užrašomi pirmuoju asmeniu, gali būti pasakojami ir vieno iš sapno personažų – ryškiausio, baisiausio ar nesuprantamo – vardu, nes sapno personažas, pagal geštalto terapijos metodą, yra asmenybės dalies atspindys. Sapno detalių aprašymas ir grupės narių pastebėjimai sapnuotojui suteikia naujų ir netikėtų įžvalgų.
„Rašymo terapiją mėgstu dėl panašumo į mano praktikuojamą geštalto terapiją. Tarkim, yra toks geštalto terapijos metodas, kai pastatoma tuščia kėdė ir paprašoma žmogaus įsivaizduoti, kad ten sėdi tas, su kuriuo bendraujant patiriama problemų. Tada tam įsivaizduojamam žmogui turi pasakyti, ką galvoji. Kai reikia pasakoti ne apie problemą, o kreiptis tiesiai į su ta problema susijusį asmenį, viskas gali pasisukti 180 laipsnių kampu“, – aiškino specialistė.
Dienoraščio rašymas labai patrauklus tuo, kad išmoko pastebėti gerus dalykus. „Regis, nieko ypatinga tą dieną neįvyko, bet jei susikoncentruoji į užduotį, pasirodo, kad yra ką užrašyti: gal sutikai įdomų žmogų ar ką nors gražaus pamatei, – dėsto rašymo terapijos specialistė. – Tik svarbu paisyti vienos taisyklės, ji ypač aktuali mamoms, – neskaityti paauglių dienoraščių. Tai labai asmeniška, taip pat yra rizika situaciją pernelyg sureikšminti, klaidingai suprasti. Dienoraščio rašymas – tik to momento jausminė išraiška, o realybė greitai keičiasi. Aš pati vaikystėje rašiau dienoraštį. Tai padėjo man išgyventi vienišumo momentus, kai šalia nebuvo išklausyti galinčios draugės. Iš vaikystės namų atsivežiau tuos užrašus į Vilnių, bet noriu jų atsikratyti. Iš pradžių rašiau paprastus dalykus – ką valgiau, ką nusipirkau mokykloje, kas man rūpi, vėliau – savo išgyvenimus. Tai buvo kaip iškrova, bet dabar tai jau nebevertinga, nes visa, kas ten parašyta, – jau ne apie mane, tai ėjo ir praėjo. Geštalto terapijai nebūdinga per daug sureikšminti praeitį, nes jos nepakeisi, nebent ta praeitis iškyla ir yra aktuali dabar.“
Rašymo terapija, anot J. Klevinskienės, labai praverčia per individualias konsultacijas, ypač po skyrybų, kai susikaupę daug emocijų, kai sunku jose susigaudyti ir apie jas kalbėti. „Tada pasiūlau rašyti laišką konkrečiam žmogui, bet jo neišsiųsti. Tai padeda sudėlioti, ką iš tikrųjų norisi pasakyti. Laiško rašymo terapija gali padėti ir sprendžiant su darbu susijusias problemas, juk darbe ne visada gali pasakyti, ką galvoji, ypač vadovui. Šiuo atveju laiškas padeda saugiai išlieti viduje verdančias emocijas ir netgi apgalvoti, kaip galima būtų konstruktyviai pasikalbėti. Šis emocinės higienos metodas labai tinka ir tiems, kurie darbe patiria daug stresinių situacijų ar sunkių emocijų, tarkime, gydytojams, socialiniams darbuotojams, ugniagesiams ir pan.“
Pati mėgstamiausia rašymo terapeutės užduotis – istorijų pasakojimas. Tam ji naudoja užduotį palengvinančias specialias kortas, – asociacijos padeda dalyviams lengviau atrasti savo gyvenimo istorijas ir jas papasakoti (užrašyti), pasidalyti jomis su kitais, iš jų pasimokyti.
Pažintis su savimi
J. Klevinskienė pabrėžia, kad rašymo terapija net ir besidomintiesiems psichologija padeda atrasti daug naujų dalykų. Taip atsitiko ir jai pačiai. Geštalto terapijos praktikė šiuo metodu domisi jau seniai, o išbandė kolegos psichologo Juliaus Kvedarausko vedamuose kursuose, – šis specialistas turi sukaupęs didelę rašymo terapijos patirtį. Dabar ji ir pati rengia rašymo terapijos grupes. O kai užplūsta neaiškios emocijos, mėgsta spontaniškai išlieti jas ant popieriaus. „Kai važiuoju namo verdanti, ir neaišku, kas sukėlė tą sumaištį, dar sėdėdama mašinoje imu raštu lieti minčių srautą, ir namo einu jau daug ramesnė. Nerašau labai dažnai, bet šį būdą taikau garui nuleisti arba kai noriu suprasti, kas man neaišku“, – sako pašnekovė.
Gana dažna rašymo terapijos tema – savirealizacija. „Nežinau, ką iš tikrųjų noriu daryti; nežinau, kaip tai pasiekti“, – gana dažnai girdi rašymo grupės vadovė. Rašydami žmonės randa atsakymus ir į šiuos keblius klausimus. Kartais net nebūtina keisti darbo, užtenka pradėti laisvalaikiu veikti tai, kas labai patinka, ir gyvenimas vėl prisipildo džiaugsmo.
Savirealizacijos klausimų buvo iškilę ir J. Klevinskienei. Paklausiusi širdies balso, moteris prieš penkerius metus pradėjo studijuoti psichoterapiją. „Vidurinę mokyklą baigiau labai gerais pažymiais, tad mane tiesiog įkalbėjo studijuoti teisę. Tuo sprendimu džiaugiausi, nes toks išsilavinimas susijęs su struktūros suvokimu, logika, argumentacija, šias žinias galima pritaikyti daug kur. Visgi širdis visada norėjo kažko daugiau. Linkau ir į menus, socialinį darbą, psichologiją, tad vieną dieną priėmiau sprendimą studijuoti geštalto terapiją“, – pasakojo pašnekovė. Nors šis pokytis iš šalies gali atrodyti labai kardinalus, savęs pažinimo procesas, anot J. Klevinskienės, nesustoja niekada. Po Naujųjų metų ji vedė seminarą tema „Ką daryčiau, jeigu neturėčiau baimės.“ Kaip visada, atlikusi užduotį kartu su visais, geštalto terapijos praktikė rado sprendimą ir sau – pamėginti rašymo terapiją taikyti vyresniems žmonėms. Tada šią idėją, nugalėjusi savo baimę, pateikė Trečiojo amžiaus universitetui, ir štai jau greitai ves pirmąsias paskaitas. Eilės laukia ir sanatorijos – ten sveikatą stiprinantiems žmonėms rašymas labai tiktų, o ir rašyti, kai niekur neskubi, daug lengviau, nei susikaupti atlėkus į kursus tiesiai iš darbo.
Ranka ar kompiuteriu?
Ar svarbu, kaip rašyti žodžius, kad veiktų kaip vaistai? Veikiausiai didelio skirtumo nėra, nors ne plunksnakočiui, o kompiuteriams reikėtų dėkoti už pastaraisiais metais išaugusį rašymo terapijos populiarumą. Internetas šį metodą padarė prieinamą visiems.
„Man patinka rašyti ranka, nes tai – lyg natūrali minčių tėkmė kūnu per rankas. Tada jautiesi vientisas, bet aš mintis kartais užsirašau ir į telefono užrašinę“, – sako J. Klevinskienė.
Informacinių technologijų laikais ir „Facebook'o“ profilių įrašų kūrimas, ir tinklaraščių rašymas gali būti terapijos būdas, nes suteikia galimybę išdėstyti savo mintis ir nuomonę, išlieti emocijas. „Tai tikrai galima vertinti kaip minčių koncentravimo priemonę. Rašydami tinklaraščius žmonės lavina gebėjimus formuluoti ir perteikti mintis, – sakė rašymo terapijos specialistė. – O štai „Facebook'as“ veikia kiek kitaip. Ten vyrauja į paviršių ištraukti gražūs gyvenimo elementai: šypsenos, draugiškos nuotaikos. Tai labai skiriasi nuo tikrosios save priimti padedančios ir būti be kaukės leidžiančios rašymo terapijos. Nebūtinai esi gražus, švelnus, pūkuotas, bet išmoksti priimti save būtent tokį, koks esi, nes tave palaiko kiti grupės nariai, – jie irgi susiduria su panašiomis problemomis ir nori pasidalyti savo patirtimi.“
