Konsultuoja psichologės Kristina Navickienė ir Viktorija Rudenkova, Viešoji įstaiga Ugdymo ir konsultavimo centras
Ne kartą vedant seminarus gydytojams tema: „Ką išgyvena šeima, netekus kūdikio?“, tenka matyti ne vieną gydytoją ar akušerę sunkiai sulaikančią ašarą. Tai galime įsivaizduoti, kaip jaučiasi šeima, nes šeimai tai viso gyvenimo svarbiausias praradimas. Tik ar tos šeimos gauna paramą?
Netekus šeimos nario, giminaičio ar draugo visuomet sulaukiame užuojautos žodžių iš aplinkinių. Taip pat ir rūpinimosi, paramos, jaučiame, kad aplinkiniai supranta, jog mums skauda. O štai netekus kūdikio (patyrus persileidimą, gimus negyvam kūdikėliui ar netekus jo iki vienerių metukų) aplinkiniams dažnai pasidaro nejauku tai minėti, dažnai tokios šeimos netgi susiduria su apsimetimu, jog nieko nežinoma. Pagarbi tyla beribiam skausmui?.. Galbūt. O gal tai nesuvokimas, koks didžiulis tas skausmas, nes vaikas dažnai net nebuvo gimęs? Jo nematėme, nepažinojome, neprisirišome. Tačiau jo laukusiai šeimai viskas kitaip. Šeima laukia kūdikėlio, džiaugiasi, planuoja, renka vardą, perka drabužėlius ir svajoja, be galo daug svajoja apie akimirkas su juo...
Šeimai kūdikio netektis – visiškai netikėtas ir siaubingas įvykis. Džiaugsmas, kuris vis didėjo ir turėjo tiesiog ištrykšti meilės ir laimės fontanu vaikeliui gimus, staiga virsta beribiu skausmu. Aplinkiniai dažniausiai nežino kaip reaguoti, bijo dar labiau skaudinti šeimą. Svarbu visada išreikšti užuojautą ir neapsimesti jog nieko nebuvo, nes šeimai tai didelis skausmas, kuris aplinkinių turi būti atpažįstamas.
Užsienio praktika ir naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad išgyvenant kūdikio netektį, daugeliui žmonių labai padeda paramos grupės. Tokiose grupėse susirenka tą pačią patirtį turintys asmenys – netekę kūdikio – ir dalinasi savo išgyvenimais.
Šeimai, išgyvenančiai komplikuotą gedulą, kartais net būtina kreiptis psichologinės pagalbos, tik ar tėveliai išdrįsta? Jie dažnai ima galvoti, kad „aš susitvarkysiu“, „mano skausmo ir taip niekas nesupras“, o ypatingai psichologas. Dažnai net artimieji nepalaiko šeimų sprendimo kreiptis pas specialistą, jie teigia: „greit užsimirši“, „tu stipri“ ir t.t. Tačiau psichologo konsultacijos būtinos tiems, kurie kurį laiką negali priimti netekties, išgyvena labai stiprias emocijas, sunkiai bendrauja su aplinkiniais, jiems sunku adaptuotis prie gyvenimo sąlygų ir jaučiasi „nenormaliai“. Psichologas ar psichoterapeutas padės šeimai ilgam kelyje įveikti gedėjimo etapus ir palengvinti sielvartą.
Dar svarbesnė parama, kurią gali šeima gauti, – parama iš kitų šeimų. Įvykus tragedijai, kai šeima netenka savo kūdikėlio, jai atrodo, kad ji tokia vienintelė pasaulyje, tačiau tokių šeimų yra daug. Šeimos dažnai savo netektį slepia, nes jiems per daug skaudu dalintis, kad nebūtų kamantinėjami: „o kaip ten atsitiko“, „kodėl taip atsitiko“, „kas buvo blogai“. Tėveliai slepia savo išgyvenimus, nes nenori kitų vertinimų ir kamantinėjimų, tai tik skatina juos užsisklęsti savyje, slėpti patirtį ir jie stengiasi prisiminimus išbraukti iš atminties. Tik vėliau, kai ši netektis aplanko kitas šeimas, poros vėl ima galvoti, kad jie vieni pasaulyje, kad nereikia dalintis savo patirtimi. Taip atsiduriame „aklame rate“, kur visi stengiasi šios temos neliesti. Tik ar užsisklendusios šeimos žino, kad kaupiamos emocijos vieną dieną sprogsta, kad begalinis užslėptas sielvartas tampa depresija (net po keletos metų), o šeimai laukiantis kito vaikučio (per anksti), mama išgyvena begalinius nerimo simptomus.
Užsienio praktika ir naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad išgyvenant kūdikio netektį, daugeliui žmonių labai padeda paramos grupės. Tokiose grupėse susirenka tą pačią patirtį turintys asmenys – netekę kūdikio – ir dalinasi savo išgyvenimais. Jie labai gerai supranta vieni kitus, todėl bendrauti lengviau nei su to nepatyrusiais žmonėmis, kurie kartais gali būti nepakankamai jautrūs situacijai ir skaudinti savo nesupratingumu.
Dažnai žmonės bijo eiti į paramos grupes, nes jiems atrodo, jog kalbant skausmas didės, jie stengiasi tiesiog pamiršti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog taip ir yra. Tačiau iš tiesų dalinimasis išgyvenimais – geriausias būdas tokioje situacijoje, kai emocijų be galo daug, o kalbėjimas leidžia šiek tiek išventiliuoti jas. Kalbant ar kitaip išliejant emocijas būna sunku, tačiau po to jos šiek tiek nuslūgsta, – taigi, pasidalinus išgyvenimais ir sulaukus priėmimo gali būti lengviau.
Dažnai žmonės bijo eiti į paramos grupes, nes jiems atrodo, jog kalbant skausmas didės, jie stengiasi tiesiog pamiršti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog taip ir yra.
Kitas svarbus aspektas – galimybė įveikti nerimą ar baimes dėl savijautos. Dažnai pasitaiko, jog žmonės jaučiasi blogai ir dėl to, jog skausmas nemažėja, nors laikas bėga, arba dėl to, kokios mintys ar jausmai kyla. Paramos grupėse visi gali pasidalinti savo jausmais ir mintimis, o tuomet dažnai paaiškėja, jog viskas, kas patiriama, – normalu tokiomis aplinkybėmis, kad kiti taip pat patiria panašius dalykus. Tai nuima įtampą ir sumažina stresą.
Ne kiek ne mažiau svarbus paramos grupių ypatumas – galimybė dalintis patirtimi. Susirinkę dalyviai būna įvairūs. Vieniems – be galo sunku, kitiems – jau mažiau. Vieni sunkiai susidoroja su šia patirtimi, o kiti jau būna pasistūmėję į priekį ir gali pasidalinti savo patirtimi – kaip jiems sekėsi, kaip jie to pasiekė. Kai kuriems žmonėms padeda ir tai, kad jie pamato patyrusius kūdikio netektį žmones, kurie sugeba gyventi toliau ir džiaugtis gyvenimu. Tai suteikia vilties, kad vieną dieną ir jie galės taip gyventi.
Susidūrus su šia tragedija svarbu įvertinti, kaip jaučiasi šeima, būtina ją palaikyti ir esant būtinybei paskatinti nebijoti kreiptis pagalbos. Visas šeimas kviečiame į nemokamas paramos grupes kiekvieną mėnesio paskutinį ketvirtadienį, daugiau informacijos: www.kudikionetektis.lt