Su kokiais iššūkiais poros susiduria šiandien?
Su nemokėjimu kalbėti ir klausytis. Tai, kas mums įgimta ir turėtų būti įprasta, ką naudojame nuo pirmojo šūksnio iki paskutinio atodūsio, bet ko nemoko nei mokykloje, nei universitete.
Savo kabinete su šia problema susiduriu labai dažnai. Klausiu kliento, ko jis/ji norėtų iš savo partnerio, atsako: „Kad mane gerbtų, mylėtų ir labiau rūpintųsi“. Tada sakau: „O dabar iš naujo. Tai ko jūs norite?“
Ar tai reiškia, kad neretai mums tik atrodo, kad išsakėme antrajai pusei savo norus, troškimus ir lūkesčius?
Tikiu tuo, kad viskas šiame pasaulyje yra tarsi mainų programos, „tu – man, aš – tau“. Taip pat ir santykiuose. Skamba ciniškai, bet pagalvokime: juk esam su konkrečiu žmogumi ir todėl, kad iš jo kažką gaunam, ne tik duodam. Svarbiausia, ar jūsų poreikiai atitinka jo galimybes, ir atvirkščiai. Jei taip – pirmyn, santykiai klostysis.
O jei ne…?
Tuomet atsiranda priešprieša. Mes įsivaizduojame, ko antroji pusė nori ir tenkiname tuos įsivaizduojamus poreikius... Bet jei sutuoktinis laukia iš jūsų dovanos, o jūs kasdien tvarkote kambarius tikėdama, kad jis tai supras kaip meilės išraišką, tai tas pats, kas restorane užsisakyti graikiškų salotų, o gauti burokėlių sriubą. Juk vis tiek eisite ten, kur jums galiausiai atneš salotas. Apie tai kalbama ir teorijoje „Penkios meilės kalbos“.
Ar tiesa, kad poros santykių modelį atsinešame iš savo šeimos?
Yra labai taikli istorija, atsakanti į jūsų klausimą.
Dukra klausia savo mamos:
Mama, kodėl tu kepdama vištą visada prieš tai perpjauni ją pusiau?
Mama atsako:
Mane taip išmokė mama.
Po kurio laiko prisiminusi dukters klausimą, ji klausia savo mamos to paties klausimo. O ši atsako:
Dukryt, mūsų orkaitė buvo per maža, kad višta joje tilptų neperpjauta.
Taigi taip ir santykiuose: didžiąją dalį perimame iš savo šeimos net nesusimąstydami, naudinga tai mums ar žalinga, reikalinga ar ne. Sąmoningas žmogus įgyvendins savo šeimoje tai, kas jam atrodo teisinga, tačiau nepamirš ir to, kad kiekviena pora kuria savo taisykles pati.
Ką šiandien reiškia būti gera žmona, partnere savo vyrui?
Kiekviena iš mūsų galvoje nešiojamės savo svajonių vestuvinę suknelę: modelį, spalvą, raštą, ilgį, kvapą, garsą, kai ji plaikstosi vėjyje ir t.t. Turbūt panaši iliuzija mus lydi ir apie tai, kas ir kokia yra gera žmona – kiekvienoje galvoje skirtinga. Skalbianti, gaminanti vakarienę, plaunanti grindis... O jei paklaustume vyro to paties? Rastume dar daugiau nesutapimų. Jis ko gero sakytų: nesvarbu man tos neplautos grindys, geriau tegu ji šypsosi sėdėdama namuose ant sofos, kai grįžtu po darbo namo.
Svarbiose smulkmenose slypi santykių sėkmė, „gero vyro“ ir „geros žmonos“ sąvokų reikšmės.
Siūlau abiems poros pusėms kasdien užduoti sau klausimą: „ką galiu dėl tavęs padaryti šiandien?“ – ir tai įgyvendinti. Ne nupirkti "Lamborgini", o atnešti puodelį kavos, paskambinti per pietus, nueiti vakare į pasimatymą, pamaloninti masažu. Nepamirškime ir to, kas buvome iki sutikdami partnerį: sportininkai, dainininkai, dailininkai, šokėjai... Nepameskime savojo „aš“, juk kažkada tuo ir sužavėjome savo žmogų!
Kokia jūsų nuomonė apie dabar labai populiarią saviugdos literatūrą moterims, moteriškumo pamokas ir stovyklas, kurių temos panašios į „Kaip būti gera žmona, puikia partnere/drauge/meiluže…” ?
Šiandien daromas itin didelis spaudimas moteriai: būti viskuo viename asmenyje, būti tobula kiekvienoje srityje ir to siekti čia ir dabar. Vyrai tuo tarpu labiau atsipalaidavę. Tam įtakos daro socialinė, demografinė padėtis: juk jei šiandien vienai moteriai tektų dešimt vyrų, tai argi jos neatsipalaiduotų? Ar jos šiek tiek neapsileistų?
Konkurencija, kiekvieno savo žingsnio analizė, pastangos visur siekti aukštumų spaudžia moterį prie žemės, todėl ir atsakymų kartais ieškome knygose, internete, stovyklose, mokymuose ir t.t.
Mano patarimas – atsakingai rinktis informacijos šaltinius, tai, prie ko pačios prisirišame, įvertinti žmogaus, kuriančio tam tikrą turinį, kompetenciją. Daugelyje jūsų įvardintų pavyzdžių aš matau verslą ir nieko daugiau.
Ką norite pasakyti „vyrai labiau atsipalaidavę“?
Vyrai niekad nereikalavo lygybės visose srityse. Jie nešdavo namo „mamutą“ , o moteris rūpinosi namais – tai buvo įprasta. Moterys juk pačios siekė galimybės eiti medžioti, lygybės, bet prie jų pasiliko ir senąsias pareigas: rūpinimąsi buitimi ir vaikais. Vyrai atsitraukė, priėmė naujas žaidimo taisykles. Ką turime šiandien? Jie gyvena natūralų ir jau tapusį įprastu gyvenimą, o moterys išgyvena „aš negaliu visur būti tobula, nepajėgiu, nespėju“ etapą.
Sąvoka „nedirbanti moteris“ dabar yra nesuprantama, o kažkada buvo norma. Šiandien tokia partnerė laikoma išnaudotoja, nieko neįnešanti į šeimos institutą. O kur gimdymas, žindymas, bemiegės naktys, suglebusi oda ir nukarusios krūtys? Fizinis ir moralinis nuovargis? Juk rūpinimas namais ir vaikais yra 24/7 darbas, tačiau dažnai neįvertinamas. Nors visiems įprasta ir nekelia nuostabos mokamas atlyginimas auklei ar namų tvarkytojai.
Man labai patiko vieno žinomo plastikos chirurgo atsakymas į žurnalistės klausimą apie vyrus ir plastines operacijas. Jis sakė: „Jeigu po kiekvieno moters pagimdyto vaiko vyrui suglebtų jo pasididžiavimas, tai prie mano durų nusidriektų ne moterų eilė, patikėkit manim...“
Norite pasakyti, kad pačios sau užsikrovėme naštą ant pečių ir dabar kenčiame nepajėgdamos jos nešti?
Panašiai. Viso to šaknų reikia ieškoti vaikystėje. Mergaitės skaito pasakas ir mato: Pelenei reikia įdėti labai daug pastangų, dirbti ir aukotis, kad ji sutiktų Princą ir pelnytų jo meilę. Princas gi nei vienoje pasakoje neįsimyli baltarankės princesės. Kokia žinutė skrieja į mergaitės smegenis? Šiaip sau tavęs mylėti negalima, tu turi nusipelnyti būti mylima... O juk turėtų būti atvirkščiai! Tai labai veikia šiuolaikinės moters mąstymą. Pažiūrėkite, kaip mes elgiamės: per pietų pertrauką lekiame į parduotuves maisto, grįžusios namo kepam, verdam, plaunam, padedam vaikams ruošti namų darbus, kalbamės su vyru... Kitaip tariant, verčiamės per galvą.
Negana to atstumiame ir vyrą. Jam gyvybiškai svarbu jaustis reikalingam, naudingam, stengtis dėl savo moters. Moterys pačios to nesuprasdamos neleidžia vyrams įsiterpti. Jos galvoja: „Aha, aš pasirūpinsiu juo ir viskuo, kuo esu įpratusi rūpintis, ir jis dėl to mane mylės“. Arba nugesina vyrą kritikuodamos jo veiksmus, pagalbą, sako: „Tu nesugebi, negali, nemoki.“
Poroje reikia leisti vyrui savimi rūpintis pačiam ir dar suteikti erdvės jus apglėbti meile, šiluma ir rūpesčiu.
Ar tai reiškia, kad mes, moterys, turėtume atsipalaiduoti? Atleisti vadžias?
Leiskime vyrui suprasti, ko mums reikia! Jei jūs sėkmingai siekiate karjeros, esate puiki mama, žmona, meilužė, rūpinatės visomis namų kertėmis – pasakykite man motyvą, dėl kurio vyras galėtų galvoti, kad jums kažkas ne taip? Kad norite išsiverkti, pasikalbėti ar reikia dar didesnės pagalbos? Juk jei jūs viską apglėbiate savomis rankomis, vyras tuo tik džiaugiasi. Jis neprivalo perskaityti bėgančios eilutės ant jūsų kaktos, kurios nėra...
Bet juk mums atrodo, kad tai – savaime suprantama…
Jei santykiuose kažkas jums atrodo „savaime suprantama“, tai nuo minutės, kai taip pagalvojote, galvoje turėtų įsijungti visi pavojaus signalai, kad partneriui tai greičiausiai bus visiškai nesuprantama.
Kalbėkimės ir tai darykim tiesiogiai, be užuolankų. Vyrų ir moterų mąstymas skiriasi kaip diena ir naktis.
O kur tuomet paslaptis, staigmenos? Nustebinkite mane – aš juk moteris!
Moters poreikiai ir norai suprantami, tačiau jeigu vieną kartą pasikalbėsime ir atvirai pasakysime partneriui kas, kaip ir kodėl mums patinka, ateityje tokių problemų nebekils arba kils rečiau, tiesa? Deja, moteris dažnai persekioja viena iš klasikinių, bet labai ydinga nuostata: jei aš paprašysiu vyro dovanoti man gėlių, tai jos savaime taps mažiau vertingos.
Štai jums pavyzdys: važiuoja vyras po darbo namo, kai sankryžoje stovint prie šviesoforo į automobilio langą pabarbena močiutė ir įsiūlo jam puokštelę žibuoklių. Vyras spyriojasi, bet paima. Numeta gėles automobilio salone ir galiausiai nežinodamas kur jas padėti, parneša namo moteriai. Ji laiminga ir švytinti, nes gavo gėlių, vyras parodė savo romantiškąją pusę, namuose ramybė ir harmonija.
Antra situacija. Moteris sako vyrui: „Man būtų labai malonu, jei kartą per mėnesį aš gaučiau iš tavęs gėlių“. Protingas, sąmoningas vyras ima užrašų knygutę, užsirašo kada turėtų pradžiuginti žmoną gėlėmis ir ramiai gyvena toliau.
Atrodo, labai ciniška ir nenatūralu, bet pagalvokit: atėjus tai dienai, vyras važiuodamas iš darbo namo keis savo maršrutą, galbūt stovės kamščiuose, tada nueis į gėlių kioskelį, rinks gėles... Kiek šiame procese matome pastangų? Tik moteriai tarsi nebe taip smagu, nes juk pati paprašė. Palaukit, mielos damos. Ką mes vertiname? Ar smagumėlį, ar nuoširdžias žmogaus pastangas?
Kokias dar porų santykių nuostatas turėtume keisti?
Kad vyras pasikeis po vestuvių, po vaiko gimimo ir t.t. Jis pasikeis tik tokiu atveju, jei pats to norės ir niekaip kitaip. Bet tai nereiškia, kad su tokiu, koks jis yra šiandien, gyvensite visą likusį gyvenimą.
Nebūtinai. Prisiminkim save santykių pradžioje: širdis nuolat kulnuose, prieš išeidami susitikti keliskart žiūrime į veidrodį, stengiamės, puošiamės, ruošiamės... Paskui nusprendžiam, kad „jis mane jau matė visokią, todėl šiandien kojų galiu ir neskusti“... Arba atvirkščiai – vyrai labai dažnai po vestuvių užsiaugina pilvuką.
Kasdienybėje bandykime pirmiausia įžvelgti tai, ką antroji pusė padarė gero ir gražaus, bet nepulkime priekaištauti ir pirštu grūmoti dėl to, ko nepadarė. Tai visuotinai galioja ir vyrams, ir moterims, ir žeidžia abi puses vienodai. Geriau paskirti valandą, pusvalandį kartą per savaitę ir padėkoti už tai, kas įvyko gero bei pasakyti tai, kas man netiko ir nepatiko. Pradėti ne nuo „koks TU blogas buvai...“, bet ko „AŠ norėčiau ar nenorėčiau“.
Ginčydamiesi ar diskutuodami „netampykite virvės“. Taip vadinu situaciją, kai abi pusės išsako savo nuoskaudas, bet kompromiso neranda, nes kiekvienas jaučiasi teisus. Tokiu atveju klausiu: ar jūs norite būti teisūs ar laimingi? Atsakymas dažniausiai ateina labai greit. Juk svarbiausia, kaip jaučiasi mano partneris ir ką galiu padaryti, kad jaustųsi geriau.
Ką manote apie porų bendravimą: pokalbius, vakarienes restorane, kai dominuojančia ašimi tampa naršymas telefonuose? Kaip tai paaiškinti? Juk sakome, kad neturime laiko vienas kitam, bet jo suradę – neišnaudojame.
Ši priklausomybė jau oficialiai pripažinta liga. Ji žaloja mūsų santykius, atima laiką, vagia mus iš mūsų artimųjų. Juk prieš miegą prisižiūrėję Youtube filmukų ir vakarą praleidę susirašinėdami su trimis draugais, jau nebeturime jėgų kalbėtis su realiu žmogumi, gulinčiu kitoj lovos pusėj.
Išmėginkite valandas be telefono, vakarus be Facebook ir pan. Tai santykiuose neabejotinai bus žingsnis į priekį.
Ar santykių meno išmokstama?
Geri santykiai – tai ne mana iš dangaus. Tai investicija, darbas ir tik gerokai vėliau – rezultatas. Jeigu mes norime namo, naujo automobilio, tai labai aiškiai žinome, kaip tai pasiekti. Ne kiekviena diena siekiant tikslo mums bus kaip dovana, ne visada bus gera keltis ryte, bet kas mus ves į priekį? Galutinis rezultatas. Taip ir su santykiais. Tik mūsų požiūris į juos visai kitoks: kai tik susiduriame su sunkumais, norime uždaryti duris ir eiti ieškoti laimės kitur, tačiau tikrasis santykis, netgi sakyčiau – MEILĖ – būtent tuomet ir prasideda.
Kitaip tariant, reikia sau reguliariai įžnybti ir priminti, kad meilė – tai nuolatinis darbas?
Mes linkę užmigti ant laurų. Atsibundame po poros metų, o iš santykių jau nieko nelikę. Kodėl? O jeigu dviems metams pramiegotume darbą? Ką jame rastume? Kas mūsų lauktų? Gal paštininkas atneštų atlyginimą ir dar atsiprašytų, kad sutrukdė? Užmigti linkę ir vyrai, ir moterys – svarbu laiku atsibusti abiems, nes į santykius abi pusės įneša nei daugiau, nei mažiau – lygiai po 50 procentų.
Kaip išsaugoti tas santykių pradžios kibirkštis ilgalaikėje perspektyvoje?
Labai dažnai girdžiu: „O jis santykių pradžioje buvo kitoks: dėmesingas, rūpestingas ir t.t.“, tuomet klausiu: „O kokia jūs buvote tuomet? Turbūt irgi kitokia nei šiandien? Ką darėte kitaip?“. Jis sako: „Ji pradžioje buvo laiminga ir patenkinta...“ Įdomu, kaip tu elgeisi, kad ji tokia buvo? Gal domėjaisi jos gyvenimu, dovanodavai gėlių, lepinai dėmesiu. Štai jums ir atsakymas, kaip išsaugoti kibirkštį – pagalvoti, kas mus suvedė.
Mes dažnai pamirštame, kad viskas prasidėjo nuo dviejų žmonių. Vaikai, namai, buitis atsirado vėliau. Lygiai taip pat ir gyvenimo kelio pabaigoj mes liksim dviese. Yra taisyklė ir „planas minimum“ kiekvienai porai: kartą per savaitę pasimatymas tik dviese ir kartą per mėnesį nakvynė ne namuose. Tai reiškia ne vakarėlį sodyboje, ne išvyką su draugais, bet laiką tik dviese. Turėdami tokią tradiciją, vėl iš naujo atrasime vienas kitą.
Sutikdama su jūsų nuomone, kad santykiai – darbas, vis tiek kaip moteris moters klausiu: ar kartais galima atsipalaiduoti? Neskusti kojų tikintis, kad sutuoktinis dėl to netrenks durimis ir tai nepakenks santykiams?
Aš manyčiau, kad būtent dėl to vyras ir turėtų su jumis likti – už jūsų buvimą savimi, tik, be abejo, ne už visišką apsileidimą.
Ką šiandien norėtumėte pasakyti kiekvienai moteriai?
Moterims norėtųsi palinkėti neperlenkti lazdos: tobulumui ribų nėra, bet jis slypi paprastuose dalykuose. Įkvėpkite, iškvėpkite ir paklauskite savęs: ar tikrai man viso to reikia?
Dar daugiau apie klaidinančias santykių nuostatas, vyrų ir moterų santykius bei mąstymo skirtumus išgirsite Karolinos Bajoriūnienės pranešime „Veneros nuostatos santykiuose: kurias keisti, kurias palikti?“ pokyčių konferencijoje moterims „Išdrįsk pradėti“, vyksiančioje birželio 15 d. LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje. Bilietus ir renginio programą galite rasti: isdriskpradeti.lt
