1. Miegant smegenys dirba taip pat aktyviai
Ar neatrodo keista, kad trečdalį ar ketvirtadalį paros nugrimztame į sapnus ir tampame visiškai abejingi mus supančiam pasauliui? Daugybę metų mokslininkai bandė sužinoti, kas vyksta mūsų smegenyse, kol miegame, ir kam išvis mums reikalingas miegas.
Pasirodo, didžiausi atradimai padaromi atsitiktinai. Kognityvinių mokslų profesorius Matthew Wilsonas stebėjo žiurkių, bėginėjančių labirintu, smegenų veiklą. Vieną dieną mokslininkas netyčia paliko žiurkių narvą prijungtą prie aparato, kuris fiksavo jų smegenų pokyčius. Pabėgiojusios žiurkės užmigo, tačiau aparatas užfiksavo beveik tokią pat smegenų veiklą, kaip ir joms bėgiojant labirinte.
Po kelių papildomų eksperimentų mokslininkas priėjo išvadą ne tik apie žiurkes, bet ir apie žmones. Kol jūs miegate ir sapnuojate, smegenys apdoroja per visą dieną sukauptą informaciją: įtvirtina naujus potyrius, iš dieną gautos informacijos sukuria naujas asociacijas. Smegenys nusprendžia, ką verta atsiminti, o ką geriau pamiršti ar paleisti vėjais.
Turbūt ne kartą teko išgirsti linkėjimą gerai pailsėti prieš svarbų įvykį ar egzaminą. Pasirodo, toks patarimas ne iš piršto laužtas. Jei norite atsiminti, ką išmokote, geriausias patarimas laikotarpį tarp mokymosi ir to momento, kada jums prireiks išmoktos medžiagos, praleisti miegant.
2. Laiką kiekvienas suvokia skirtingai
Nusprendėte savaitgalį aplankyti kitame mieste gyvenančius draugus? Atrodo, tik dvi valandos kelio pirmyn ir dvi valandos atgal, bet kodėl kelionė pirmyn atrodė gerokai ilgesnė?
Knygoje „Laiko paradoksas“ (angl. „The Time Paradox“) psichologijos profesorius Philipas Zimbardo rašo, kad laiko patyrimas yra ne absoliutus, o reliatyvus. Mes kuriame ne tik vaizdines, bet ir laiko iliuzijas. Kuo daugiau psichika darbuojasi, tuo, mums rodosi, praeina daugiau laiko.
Važiuodami į priekį, atidžiai stebime kelią, todėl kelionė atrodo ilgesnė. Jei žmonės ties kiekviena atliekamos užduoties pakopa sustotų ir ją apmąstytų, atrodytų, kad užduotis trunka be galo ilgai.
Laiko suvokimas ir jūsų reakcija taip pat priklauso nuo lūkesčių ir laiko trukmės nuspėjimo. Tarkime, kompiuteriu nusprendėte sumontuoti per atostogas nufilmuotą medžiagą. Spustelėjote mygtuką ir laukiate, kol medžiaga bus perkelta į kompiuterį. Ar susierzinsite, jei perkėlimas truks ilgai?
Jei filmuotą medžiagą perkeliate dažnai ir tai paprastai jums užima tris minutes, šis laikas neprailgs. Kai ekrane rodomas likęs laikas, žinote, kiek turėsite laukti. Tuomet galite įsipilti kavos ir grįžti prie kompiuterio. Tačiau jei vieną kartą tai užima tik 30 sekundžių, o kitą – net penkias minutes ir kaskart nežinote, kiek užtruksite? Tada jus erzina ir tos pačios trys minutės, kurios atrodo gerokai ilgesnės nei įprastai.
Mūsų lūkesčiai yra nepastovūs. Prieš 10 metų interneto puslapis atsiverdavo per 20 sekundžių ir tuomet tai nebuvo problema. Tačiau, jei dabar tenka laukti vos tris sekundes, imate nekantrauti. O jei dar ilgiau? Tada atrodo visa amžinybė.
3. Komandinius sprendimus priima vienas žmogus
Kiek kartų teko būti grupėje, kurioje buvo diskutuojama, priimami sprendimai ir kurioje dominavo vienas žmogus? Jei tokiais atvejais atrodo, kad diskutuoja ir sprendimus priima visa grupė, iš tikrųjų yra visai ne taip. Daugelis žmonių nutyli savo nuomonę ir valdžią perduoda į dominuojančio žmogaus rankas.
Mokslininkai Cameronas Andersonas ir Gavinas J. Kilduffas siekė ištirti, kaip grupėje žmonių priimami sprendimai. Kelioms studentų grupėms buvo duota išspręsti matematinius uždavinius. Grupės buvo filmuojamos, o jų įrašus stebėję pašaliniai žmonės turėjo nurodyti, kas, jų manymu, buvo grupės lyderiai. To paties paklausta ir pačių grupės narių. Prieš tyrimą visi dalyviai užpildė anketą, matuojančią jų polinkį dominuoti.
Pastebėta, kad priimant sprendimus lyderiai pasisakydavo pirmieji, o 94 proc. atvejų buvo pasirinktas tas uždavinio sprendimas, kuris pasiūlytas pirmasis, t. y. lyderiaujančio žmogaus.
Ar lyderiai geriausiai išsprendė uždavinius? Deja, ne.
4. Asmeninės istorijos įtikinamesnės nei moksliniai tyrimai
Jums reikia parengti pranešimą vadovams apie pastaruosius savo susitikimus su klientais. Susitikote su 25 klientais, apklausėte 100 ir tikrai turite kuo pasidalyti. Kokiu sakiniu pradėsite savo pranešimą? 75 proc. apklaustųjų klientų ar tik 15 proc. klientų? Ir tuo metu rodysite spalvotus grafikus ar diagramas?
Patarimas – nepradėkite nuo statistinių duomenų! Sausi skaičiai niekada nebus tokie įtikinami ir įdomūs klausytojui kaip gyvenimiška istorija. Tam tikroje pranešimo vietoje skaičius, žinoma, paminėkite, tačiau jie bus gerokai efektingesni, jei pradėsite: „Ponia Aldona iš Prienų statybų bendrovės papasakojo man istoriją, kaip ji...“ Ir išklosite visą jos patyrimą.
Kodėl pasakojimai labiau sudomina nei skaičiai? Istorijos sukelia empatiją, kurstančią emocines reakcijas, o jos suaktyvina atminties centrus smegenyse.
Emocijų apdorojimas smegenyse yra svarbesnis nei informacijos apdorojimas priimant sprendimus. Psichologijos profesorė Susan Weinschenk teigia, kad dauguma psichikos procesų vyksta nesąmoningai. Informacija atkeliauja iš įvairių šaltinių. Jei norite, kad klausytojų galvose kažkas liktų, siekite informaciją su emocijomis. O jei istoriją leistumėte papasakoti pačiai Aldonai ir ją nufilmuotumėte, rezultatas būtų stulbinamas.
5. Žmonės jaučiasi laimingesni, kai yra užsiėmę
Įsivaizduokite, kad ką tik nusileido jūsų lėktuvas ir einate pasiimti savo bagažo. Iki jo – tik 12 minučių kelio. Artėdami matote, kaip juosta atkeliauja jūsiškis lagaminas.
Dabar įsivaizduokite kitą scenarijų. Nusileidote lėktuvu ir iki bagažo išdalijimo punkto keliaujate tik porą minučių ir ten laukiate 10 minučių. Nekantru? Abiem atvejais lagamino pasiėmimas jums užtrunka 12 minučių, tačiau labiau nekantraujate antruoju atveju, kada tenka stovėti ir lūkuriuoti.
Kur paradoksas?
Profesorius Christopheris Hsee teigia, kad tuo metu, kai ką nors veikiate, jaučiatės laimingesni. O tuščias laukimas arba laiko švaistymas nieko neveikiant daro žmones nekantrius ir nelaimingus.
Vieno eksperimento dalyviams buvo duota apyrankė. Jie galėjo pasirinkti: ar laukti 15 minučių nieko neveikiant (jie manė, kad laukia antrosios eksperimento dalies), ar tuo metu išardyti apyrankę ir vėl ją suverti.
Vieniems pasiūlyta suverti apyrankę tokią pat, kokia ji buvo, kitiems – sugalvoti naują vėrimo būdą. Tie dalyviai, kuriems pasiūlyta suverti tokią pat apyrankę, pasirinko laukti nieko neveikiant. Tačiau tie, kurie galėjo suverti kitokią apyrankę, labiau norėjo kažkuo užsiimti, o ne dykai lūkuriuoti. Tie, kurie 15 minučių buvo užsiėmę vėrimu, patvirtino, kad tuo metu buvo puikai nusiteikę.
6. Peizažuose slypi evoliucinė simbolika
Viešbutyje, biure, muziejuje, meno galerijoje ar bet kurioje kitoje vietoje, kur kaba paveikslai arba fotografijos, tikrai išvysite peizažų su vandeniu, kalvomis, medžiais, žvėrimis ir tolyn vedančiu keliu. Tai pastoraliniai siužetai. Kodėl tokie paveikslai mus žavi?
Anot meno filosofo ir knygos „Meno instinktas: grožis, malonumas ir žmogaus evoliucija“ (angl. „The Art Instict: Beauty, Pleasure and Human Evolution“) autoriaus Deniso Duttono, tai yra evoliucijos ir pleistoceno epochos palikimas. D. Duttonas teigia, kad vaizduojami medžiai yra puiki vieta pasislėpti nuo priešų, o vandens telkiniai, kalvos ir žvėrys atspindi, tai ko pirmykščiams žmonėms labiausiai reikėjo: saugumo, vandens ir maisto.
Gamtos grožyje slypi išgyvenimui svarbi informacija. D. Duttono teorija apie grožį byloja, kad mes vystėmės jausdami tam tikrų tipų grožio poreikį, todėl mus traukia tokie peizažai, kurie padėjo mūsų protėviams išlikti. Visos kultūros vertina meno kūrinius, vaizduojančius pastoralines scenas. Jie patinka netgi tiems, kurie nėra nei buvę, nei gyvenę panašiose vietovėse.
Gamtos peizažai taip pat turi gydomąjį poveikį. Psichologas Rogeris Ulrichas tikina, kad ligoniai, pro kurių palatos langą matomas gražus gamtovaizdis, greičiau buvo išrašyti iš ligoninės ir jiems reikėjo mažiau skausmą malšinančių vaistų nei tiems, kurie už lango matė plytų sieną.
7. Įpročiui susiformuoti reikia 66 dienų
Kasryt įjungiate kompiuterį ir pradedate tą pačią veiksmų seką: įsipilate kavos, patikrinate paštą, tada „Facebook“, peržiūrite orų prognozes. Gal jūsų darbų seka šiek tiek kitokia, bet tai darote kiekvieną rytą, nes tai jūsų įprotis. Kas motyvuoja tai daryti kiekvieną rytą? Kodėl šie veiksmai tapo jūsų įpročiu? Ką reikėtų daryti, kad jį pakeistumėte?
Psichologė Philippa Lally nusprendė ištirti, kiek laiko trunka įpročio susiformavimas. Ji paprašė žmonių valgyti, gerti ar atlikti kitus veiksmus kasdien 12 savaičių iš eilės.
66 dienos – tiek vidutiniškai laiko reikia įpročiui susiformuoti. Tai nėra tikslus skaičius, nes kiekvienam mūsų laiko reikia skirtingai. Vieniems užtenka 18 dienų, tačiau, atsižvelgiant į žmogų ir jo elgesį, gali prireikti net daugiau nei 200 dienų, kad veiksmas taptų automatinis.
Nieko keista, kad kuo veiksmas sudėtingesnis, tuo daugiau laiko reikia susiformuoti įpročiui. Tiems, kurie užsibrėžė pradėti daryti rytais mankštą, prireikė daugiau laiko nei tiems, kurie nutarė pradėti valgyti vaisius per priešpiečius.
P. Lally taip pat atkreipė dėmesį, kad, jei kurią nors dieną veiksmas neatliekamas, tai neturi reikšmingos įtakos įpročiui formuotis. Tačiau, jei praleidžiama daug dienų iš eilės, įprotis formuojasi lėčiau.
8. Dėmesį išlaikome iki 10 minučių
Sėdite susirinkime, kuriame kolega pristato praėjusio ketvirčio įmonės pardavimo rezultatus. Kaip manote, kiek laiko sugebėsite klausyti susikaupę?
Pasirodo, tai truks 7–10 minučių, jei tema jums įdomi, o pranešėjas puikus. Tačiau, jei tema jūsų nedomina, o kalbėtojas yra nuoboda, dėmesys nuslops daug greičiau. Padarę pertraukėlę, galite laimėti dar 7–10 minučių.
Tiems, kas kuria tinklalapius, svarbu žinoti, kad juos žmonės apžiūrinės gerokai trumpiau nei septynias minutes. Įvairūs filmukai neturėtų trukti ilgiau nei 7–10 minučių. Jei kuriate ir keliate į internetą vaizdo pamokėles, stenkitės, kad jos būtų ne ilgesnės nei 7–10 minučių.
9. Prisiminimai keičiasi
Kiekvienas turime brangių ir mielų prisiminimų, į kuriuos retkarčiais nugrimztame: netikėtas susitikimas su mokyklos laikų simpatija miestelio šventėje, iškyla baidarėmis pliaupiant liūčiai ar kolegų gimtadieninės staigmenos. Jei panašūs šypseną veide sužadinantys prisiminimai aplankė jus ir dabar, kitą kartą juos atgaivinus, jie gali būti kitokie.
Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad mūsų smegenys nuolat savivaliauja ir kaskart, kai mus aplanko prisiminimai, juos koreguoja.
Sakoma, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Taip pat kinta ir prisiminimai, kaskart juos prisiminus. Jie įgauna prieš tai buvusio karto spalvų ir bruožų. Leidinyje „Journal of Neuroscience“ paskelbtas tyrimas atskleidžia, kad kuo dažniau prisiminimai jus aplanko, tuo labiau jie pakinta: paėmę prisiminimą iš lentynėlės savo smegenyse, atgal jį ten padedate jau šiek tiek kitokį.
Jūs neprisimenate to momento, kada šnekučiavotės apie mokyklą ar lietui pliaupiant statėte palapinę. Jūs prisimenate paskutinį savo prisiminimą ir visas detales, kuriomis tuomet aplipo šis prisiminimas.
Kuo dažnesni prisiminimai, tuo labiau jie nutolę nuo realaus įvykio ir labiau apaugę naujomis detalėmis. Prisiminimai, kurie mums patys mieliausi, yra labiausiai pasikeitę, nes prie jų grįžtame ypač dažnai.
Daugiau psichologijos žinių įgykite studijuodami Psichologijos akademijoje!
