Rašytojai Charlesas Dickensas, Rudyardas Kiplingas ir operos dainininkė Maria Callas – trys labai skirtingų likimų kūrėjai. Jie buvo apleisti artimiausių žmonių, susidūrė su atstūmimu ar izoliacija, tačiau kiekvienas savaip sugebėjo įveikti juos užklupusius sunkumus.

Štai prozos Šekspyru vadinamas C. Dickensas pajuto skurdo skonį. Jo knygos buvo populiarios ir puikiai perkamos dar jam esant gyvam, tačiau, kol leidėjai lobo iš jo talento, rašytojas gaudavo tik grašius. Kartą jis pasipriešino leidėjams ir nutraukė su jais sutartį.

Nors C. Dickensas patyrė ir kitų nesėkmių: dėl didelės darbo įtampos susirgo, pažino itin skaudų meilės be atsako skausmą, vis dėlto jis įveikė užklupusius sunkumus. Dalį žmonių tokios nelaimės būtų stipriai išmušusios iš vėžių. Tad kodėl kai kurie žmonės yra atsparesni gyvenimo negandoms nei kiti?

Laimėti ar kapituliuoti?

Atsparumo teorijos pradininkas Normanas Garmezy net keturis dešimtmečius skyrė vaikų psichologinio atsparumo tyrimams. Kartą jis sutiko devynerių metų berniuką, augantį tik su nuo alkoholio priklausoma motina. Kadangi namie nebuvo jokio kito žmogaus, kuris būtų galėjęs berniukui pagaminti priešpiečius, jis kasdien mokykloje valgydavo vieną ir tą patį – dvi riekeles duonos. Kaip prisimena psichologas, šis berniukas norėjo, kad niekas jam nejaustų gailesčio, todėl kaskart, valgydamas savo varganą sumuštinį, šypsodavosi.

Tirti atsparumo fenomeną nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes testais ne visada galima išmatuoti žmogaus atsparumą.

Jei jums pasisekė ir nepatyrėte skaudžių nelaimių, bus labai sunku nustatyti, ar esate joms atsparus. Tik tada, kai realiai susiduriate su gyvenimą sujaukiančiais įvykiais (stresu, kliūtimis, grėsme iš aplinkos ir pan.), paaiškėja, ar jums būdingas psichologinis atsparumas, ar jo trūkumas.

Štai kodėl N. Garmezy pavyzdys apie berniuką su duonos sumuštiniu rodo, kad, tik realiai patyrę ir supratę, kas mums išmuša pagrindą iš po kojų, galime sužinoti, ar esame atsparūs. Kitaip tariant, ar užklupus nelaimei nepasiduodame ir ieškome būdų jas įveikti, ar iš karto nuleidžiame rankas.

Aplinkybės, žmonės ir aš

Vieną įdomesnių tyrimų atliko raidos psichologė Emmy Werner. Ji tyrė 698 vaikus nuo gimimo iki trečiojo jų gyvenimo dešimtmečio. Buvo stebima, kaip šiuos asmenis veikia patiriamas stresas, pavyzdžiui, dar esant motinos įsčiose, patiriant skurdą, problemų šeimoje.

Du trečdaliai vaikų buvo kilę iš stabilių, sėkmingų ir laimingų šeimų. Kitas trečdalis vaikų buvo apibūdinti kaip priklausantys rizikos grupei. Psichologė pastebėjo, kad ne visi šios grupės vaikai į stresą reagavo vienodai. Du trečdaliai jų iki savo dešimtojo gimtadienio turėjo elgesio problemų, paauglystėje susilaukdavo vaikų arba nusikalsdavo. Tačiau kitas stebėtas vaikų trečdalis, atvirkščiai, išaugo į kompetentingus, savimi pasitikinčius ir rūpestingus suaugusiuosius. Jie ne tik sulaukė pasisekimo akademinėje, šeimyninėje ir socialinėje srityse, bet ir buvo pasirengę pasinaudoti visomis atsiveriančiomis galimybėmis. Taigi kyla klausimas, kodėl šių vaikų gyvenimo keliai taip išsiskyrė.

Išnagrinėjusi duomenis, psichologė nustatė kelis veiksnius. Kai kuriuos dalykus lemdavo atsitiktinumai, o ne vaiko asmeninės savybės. Pavyzdžiui, atsparus vaikas galėjo turėti tvirtus tarpasmeninius ryšius su globėju, vienu iš tėvų, mokytoju ar kitu asmeniu, kuriuo jis (pasi)tikėjo. Tačiau kiti veiksniai buvo psichologiniai ir siejosi su vaiko gebėjimu prisitaikyti prie jį supančios aplinkos.

Anot E. Werner, nuo pat mažens psichologiniu atsparumu išsiskyrę vaikai buvo linkę diktuoti sąlygas juos supančiam pasauliui. Jie buvo nepriklausomi, siekiantys naujų potyrių ir orientuoti į kitus žmones. Bene svarbiausias bruožas, vienijęs atsparius vaikus, buvo vidinis kontrolės fokusas, t. y. jie jautėsi galintys patys kontroliuoti ar paveikti gyvenimo įvykius ir nesileisti, kad juos išderintų išorinės aplinkybės. Taigi atsparieji jautėsi savo gyvenimo režisieriais.

Įgimta ar įgyta?

Keletas mokslinių tyrimų parodė, kad nuo pat gimimo kai kurių kūdikių organizmas išsiskiria didesne dopamino ir serotonino gamyba, paprasčiau tariant, laimės hormonais. Todėl iš dalies mūsų požiūris į trauminę ar stresinę situaciją priklauso nuo paveldimumo. Tačiau tai nėra nuosprendis, nes paveldime polinkius, o ne konkretų elgesį.

Kaip teigia prancūzų psichologas Borisas Cyrulnikas, atsparumo genas neegzistuoja. „Net neverta svarstyti, ar atsparumas įgimtas, ar įgytas. Svarbiausia – asmeninė žmogaus istorija“, – aiškina psichologas.

Išsiugdytas pasitikėjimas savimi, dar prieš įvykstant nemaloniam įvykiui, suteikia jėgų drąsiai pasipriešinti stresui ar grėsmei, kylančiai iš aplinkos. Pavyzdžiui, jei vaikystėje jautėte tėvų meilės trūkumą, tikėtina, kad ateityje, išgyvenęs išsiskyrimą su mylimu žmogumi, reaguosite kur kas jautriau, nes šis įvykis primins vaikystėje patirtas žaizdas. Todėl labai svarbus turimų žinių bagažas. Būtent žmogaus sukaupta patirtis, jo psichikos lankstumas ir kultūra, kurioje jis gyvena, lemia asmens būseną po stresinio įvykio.

Kita vertus, net patys atspariausi žmonės kartais suklumpa. E. Werner pastebėjo, kad jos tirti psichologiniu atsparumu išsiskiriantys vaikai ilgainiui susidūrė su tokiais dideliais stresoriais, kad galų gale palūžo ir atsparumas nesėkmėms sumenko. O vaikai, kuriems atsparumas nebuvo būdingas, metams bėgant išmoko atsigauti po nemalonių potyrių. Net jeigu manote, kad nepriklausote atspariųjų būriui, gera žinia jums – atsparumas išmokstamas ir išsiugdomas.

Raktai į psichologinį atsparumą

„Po stipraus sukrėtimo didžiausią dvasinį skausmą sukelia grįžimas į realybę“, – teigia B. Cyrulnikas. Anot psichologo, nerasdami būdų sau padėti realybėje, pradedame nuo jos bėgti.

Mintimis grįžtame į stresą sukėlusią akimirką, leidžiame užvaldyti prisiminimams, perkuriame įvairius scenarijus ir taip sau padarome meškos paslaugą – nesąmoningai dar labiau save skaudiname. Neatsparusis gyvena lyg sapne – fragmentais ir nuotrupomis, bando suprasti situaciją. O atsparūs žmonės, sugrįžę į realybę, linkę žiūrėti į ateitį. Jie nebijo keisti požiūrio ir užduoti tinkamų klausimų.

Kaip teigia Kolumbijos universiteto psichologas George’as Bonannas, dauguma žmonių į stresą reaguoja jausmais ar elgesiu, padedančiu atsigauti po patirtos negandos. Bet, kalbant apie atsparumą, iškyla klausimas, kodėl vieni žmonės reaguoja efektyviau nei kiti.

Psichologas teigia, kad vienas pagrindinių psichologinio atsparumo elementų yra požiūris į situaciją: ar ištikusias bėdas vertinate kaip traumuojantį įvykį, ar kaip galimybę ko nors išmokti? Jis pabrėžia, kad įvykiai nėra traumuojantys tol, kol jų neišgyvename kaip tokių.

Štai kodėl G. Bonannas įvedė naują ir tikslesnį terminą „galintis traumuoti įvykis“. Įsivaizduokite, kad išsiskyrėte su mylimu žmogumi. Iš pradžių galite išgyventi visą jausmų paletę – tai normalu. Bet lygiai taip pat galite rasti būdą į situaciją pažvelgti kaip į prasmę turintį įvykį, užduodami tinkamus klausimus. Pavyzdžiui, ar leidžiu liūdesiui ir nusivylimui mane valdyti, ar bandau įžvelgti tai, kas man padėtų pasimokyti ir patobulėti kaip asmenybei? Taip jūs atsisakote įvykį traktuoti kaip traumuojantį ir ugdote savo psichologinį atsparumą.

Pozityvus požiūris ir juokas – dar dvi savybės, kuriomis išsiskiria atsparieji. Anot G. Bonanno, neseniai atlikti tyrimai rodo, kad pozityvūs jausmai gali padėti sumažinti streso lygį, atsidūrus negandų sūkuryje.

O neurologas Kevinas Ochsneris parodė, kad žmones galima išmokyti pozityvesnio mąstymo, taip keičiant jų reakciją į įvykį. Dažnai tereikia atsisakyti katastrofizavimo ir pažvelgti į traumuojančias situacijas plačiau. Tikrai nelengva išsiskirti su mylimu žmogumi, tačiau galbūt išmoksite geriau bendrauti ir su kitu partneriu jau turėsite žinių, kaip spręsti konfliktus. Beveik visuose įvykiuose galima įžvelgti šviesiąją pusę.

Lygiai taip pat svarbu stiprinti ryšius ir semtis stiprybės iš artimiausių žmonių bei mus supančios socialinės aplinkos: bendradarbių, kaimynų, mėgstamos kepyklos darbuotojų ir t. t. B. Cyrulnikas sako, kad, jausdami emocinį solidarumą, pamažu atkuriame ir atrandame savo, kaip asmenybės, vietą tarp mus supančiųjų.

Kartais užtenka kaimyną pavaišinti kava, pasikalbėti su priešais jus eilėje stovinčiu žmogumi apie orą ar kiemsargiui atsidėkoti šypsena už kieme nuvalytą sniegą. Šios smulkmenos stiprina emocinį solidarumą ir ugdo atsparumą. Jei gyvenime dažnai tenka susidurti su psichologiškai neatspariais žmonėmis, imkitės dar daugiau iniciatyvos rodydami šiltą kontaktą – pagirkite, įkvėpkite, apkabinkite. Taip padėsite jiems ugdyti psichologinį atsparumą.

Gražiai apie (ne)atsparumą yra parašęs Urugvajaus rašytojas Eduardo Galeano: „Kiekvienas žmogus spindi sava šviesa tarp daugybės kitų. Nėra dviejų tokių pačių liepsnų. Yra didelių liepsnų ir mažutėlių liepsnų, yra visokiausių spalvų liepsnų.

Yra žmonių, rusenančių santūria ugnimi, kurios joks vėjas neišjudins, o yra tokių žmonių, kurių beprotiškos liepsnos pripildo visą orą kibirkščių. Kai kurios liepsnos, priblėsusios liepsnos, nei įsidega, nei užgęsta, tačiau kitos degina gyvenimą su tokia jėga, kad negali į jas žiūrėti nemirksėdamas, ir tas, kuris prie jų prisiartina,­ užsidega.“

Daugiau psichologijos žinių įgykite studijuodami Psichologijos akademijoje!