Mano tėvai, nors yra dar labai stiprūs ir gan sveiki, vis dažniau susirūpinusiais balsais kalba apie tai, kas jų laukia senatvėje. Nors turi tris savarankiškus, atsakingus ir juos mylinčius vaikus, mintis, ar bus tinkamai nukaršinti, tėvams neduoda ramybės. Man dėl savo senatvės rūpintis turbūt neverta. Neseniai mano dvidešimtmetė dukra lyg tarp kitko mestelėjo: „Tikiuosi, tu nesitiki, kad aš tave karšinsiu?“ Tiesiai šviesiai. Akimirką kažkas į paširdžius lyg ir smigtelėjo, bet nepasakyčiau, kad jos požiūris mane labai nustebino. „O tai ką ketini su manimi daryti?“ – atsargiai pasiteiravau. „Surasiu gerus senelių namus, – atsakė dukra. – Mačiau tokius Kipre, kai dirbau. Erdvūs, jaukūs, aplink žaluma. Senukai sportuoja sau parke, knygas skaito, kokteiliukus prie baseino geria. Net pavydas suėmė.“ Į tokius gal ir norėčiau. „Tikiuosi, tau pavyks uždirbti tiek, kad galėtum man tokią vietelę išrūpinti“, – mesteliu atsakomąjį smūgį dukrai. Tikrai žinau, kad pati niekaip neįstengsiu tiek sukaupti.
Iliuzijos ir realybė
Dauguma mūsų savo tėvus nuoširdžiai mylime ir tikime, kad net sunkiausiomis akimirkomis galėsime jais tinkamai pasirūpinti. „Manęs tėvai į vaikų namus neatidavė, kad valstybė paaugintų iki 7-erių metų, kol imsiu kelti mažiau problemų. Todėl ir aš apie tėvų išvežimą į senelių pensionatą nesvarstyčiau. Jei reikėtų, mesčiau darbą, slaugyčiau juos ir galvočiau, kaip išgyventi, – ryžtingai savo poziciją dėsto jauna moteris populiariame mamų forume. – Mano mama sako, kad visai sutiktų keliauti į senelių namus, nes nenori griauti mano gyvenimo, bet ar taip jį griautų? Juk tai – mano tėvai! Jie senatvę praleis mano namuose, mano lovoje, net jei mano gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis. Argi sunku pakeisti tėvams sauskelnes, juk jie mūsų vystyklus irgi skalbė.“ Visai ką kita dėsto tie, kurie realiai patyrė, kas yra gyvenimas aukštyn kojomis. „Tas pragaras tęsėsi 4-erius metus, – močiutės slaugymą prisimena anūkė. – Namai amžinai dvokė išmatomis, nes ji nesidrovėdavo stabtelėti ir padaryti visus gamtinius reikalus, kur papuola. Net durų rankenos jomis buvo ištepliotos, tais pačiais pirštais ir puodai nučiupinėti. Be to, ji rūkė. Visi kilimai pradeginti, minkšti baldai skylėti. Ką kalbėti apie nuolatinę mūsų baimę, kad viskas sudegs. Kai atgulė į patalus, vis bandydavo keltis, iškritusi iš lovos klykdavo, kad norime ją užmušti, kažkur bėgdavo. Man teko matyti raudančius mamą ir tėvą. Ir pati žliumbiau, kai pirmą kartą reikėjo valyti jos užpakalį. Tik nelyginkit senų žmonių su kūdikiais, prižiūrėti juos – visai skirtingi dalykai.“
Ką reiškia karšinti sunkiai sergančius tėvus, bene pirmoji Lietuvoje atvirai prabilo teatrologė Rūta Vanagaitė. Savo ir kitų žmonių patirtimi bei profesionalų patarimais ji pasidalijo knygoje „Pareigos metas“. „Pernelyg užsitęsusi mamos slauga mano seserį į kapus nuvarė pirma laiko, – prieš porą metų kalbėjo ji žurnalui „Moteris“. – Dešimt metų mama gulėjo ant patalo sirgdama sunkia neurologine liga. Sutarėme, kad aš dirbsiu, o sesuo ja rūpinsis. Kai paskutiniais metais paguldėme mamą į ligoninę, buvo jau per vėlu, sesuo buvo visiškai palūžusi. Žinau, kaip būna. Pati 8 mėnesius slaugiau tėvą po insulto. Kartais prieini tokią ribą, kad supranti, jog ilgiau tai tęstis negali, vienas iš jūsų turi pasitraukti. Tai – neteisinga. Ne gyvybė yra vertybė, o gyvenimas.“ Anot jos, žmogus, slaugydamas gulintį namie ligonį, be didelės žalos savo sveikatai galėtų ištempti pusę metų, daugiausia – metus, kadangi tai didžiulis fizinis ir psichologinis krūvis. Laimė (o gal deja), šiuolaikinės medicinos galimybės tokios didelės, kad ligoniai, kurie, sirgdami ta pačia liga, anksčiau išgyvendavo metus, dabar pratempia ir dešimt ar daugiau. Pasak R.Vanagaitės, daug kas priklauso ir nuo ligos. Sergantįjį net ir mirtina, tarkim, vėžiu, slaugyti yra kur kas lengviau nei turintįjį sunkią protinę negalią. „Kai žmogus yra tokios būklės, jam reikia tik geros medicininės priežiūros, dažnai lankyti ir normalaus maisto. Atiduoti tokiam ligoniui savo gyvenimą – ne auka, o savižudybė. Gyvenimas, mano manymu, skirtas gyviesiems“, – sako teatrologė.
Tai, kaip rūpinamės silpniausiais visuomenės nariais – vaikais, ligoniais, senais žmonėmis, rodo, kiek brandūs ir psichologiškai sveiki esame.
Tik ką tada daryti su šventa, netgi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu įtvirtinta vaikų pareiga išlaikyti ir rūpintis savo tėvais? „Sena sistema nebeveikia, o nauja nesukurta, – sako somatinėmis ligomis sunkiai sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems padedanti psichologė Regina Morkūnienė. – Seniau, kai po vienu stogu gyveno kelios kartos, didelės šeimos, viskas vyko natūraliau. Tėvai sensta, vaikai perima jų funkcijas, anūkai auga ir tęsia tradicijas.“ Klausimas, kas turėtų karšinti tėvus, kildavo retai, nes šie buvo šeimos dalis. Šalia sukdavosi čia pat ūkyje dirbantys jų suaugę vaikai ir antrosios pusės, bėgiodavo vaikaičiai. Senoliai irgi nesijautė esantys našta, nes, kol krutėjo, tol turėjo įvairių pareigų – prižiūrėjo anūkus, tvarkė namus, pynė krepšius, verpė. Tik visai pasiligoję atguldavo į patalą, bet dažniausiai jame ilgai neužsibūdavo – medicina tais laikais nebuvo tokia visagalė, retam reikėjo ilgos slaugos. Ilgainiui reikalai ėmė klostytis kitaip. „Dabar šeimas sukūrę vaikai išeina gyventi atskirai, o jų tėvai lieka vieni, – sako R. Morkūnienė. – Senatvė visada susijusi su mažėjančiu fiziniu pajėgumu, ligomis, tad ilgainiui gyventi vienam tampa per sunku. Tėvams, deja, senstant, jų suaugę vaikai dažniausiai vis dar yra darbingo amžiaus, tad, net ir norėdami, negalėtų atsidėti vien slaugai, nes turi dirbti.“ Padėtį blogina ir prastoka ekonominė padėtis, didelė emigracija. Neretai susiklosto paradoksali situacija – emigravusieji į Vokietiją ar JAV prižiūri svetimus senukus, o Lietuvoje likusiems savo tėvams už kelissyk mažesnę algą samdo vietos slauges. Jei grįžtų tėvų slaugyti patys, tiesiog neišgyventų.
Pasak psichologės, nenuostabu, kad šiais laikais vis svarbesnė tampa socialinė pagalba – slaugos ligoninės, senelių namai, savanorių organizacijos, lankomoji globa ir t. t. Lietuvoje ši sritis kol kas nėra taip gerai išvystyta kaip kitose Vakarų šalyse, bet požiūris pamažu keičiasi, ir tai yra svarbiausia. „Tai, kaip rūpinamės silpniausiais visuomenės nariais – vaikais, ligoniais, senais žmonėmis, rodo, kiek esame brandūs ir psichologiškai sveiki“, – sako R. Morkūnienė. Vis dėlto reikia nemažai laiko, kad mūsų sąmonėje įvyktų kardinalus lūžis. Kad požiūrį, jog slaugyti tėvus – šventa vaikų pareiga, pakeistų samprata, kad mes, kaip visuomenė, privalome vienodai atsakingai rūpintis visais savo nariais, nesvarbu – ar jie susiję su mumis kokiais nors giminystės ryšiais, ar ne.
Tėvai nėra vaikai
Tik ne vien duona žmogus sotus, – net ir tobuliausia atsidavusių socialinių darbuotojų priežiūra daugumai tėvų neatstos vaikų meilės ir rūpesčio. R. Morkūnienė siūlo nedaryti esminės klaidos – nenuvertinti savo tėvų ir neatimti iš jų teisės rinktis. „Neretai tenka girdėti suaugusius vaikus sakant, esą dabar jie su tėvais susikeitė vietomis. To daryti nereikėtų. Tėvai visada yra tėvai, tad svarbu išsaugoti pagarbą jiems. Kad ir kaip fiziškai nusilpę būtų, jie turi jausti, kad patys valdo savo gyvenimą, – teigia psichologė. – Deja, nė patys nepastebime, kaip imame kalbėti apie juos kaip apie daiktus – svarstome, ar atiduoti į senelių namus, ar pasiimti pas save. Žmogus nėra nei atiduodamas, nei pasiimamas, jis renkasi pats.“ R. Morkūnienė siūlo susėsti su tėvais ir pirmiausia paklausti, kaip, su kuo ir kur jie norėtų gyventi. Labai svarbu pasikalbėti apie tai, kol tėvai dar blaivaus proto, kol neprasidėjusi demencija. „Kai šeimoje santykiai geri, nuoširdūs ir atviri, šis etapas įveikiamas lengviau. Jei šeimynykščiai buvo linkę kartu spręsti įvairias problemas, tai ir šią vienaip ar kitaip išspręs“, – teigia psichologė.
Būna, kad tėvai, bijodami vienišos senatvės, nenori paleisti suaugusių vaikų, stengiasi juos prie savęs prisirišti finansiniais saitais, žadindami kaltės, gailesčio jausmus ir pan. Pasak psichologės, tokio elgesio rezultatas būna priešingas, nei tėvai tikisi. „Jei norime, kad suaugę vaikai mumis rūpintųsi, reikia leisti jiems suaugti, tapti savarankiškais, atsakomybę prisiimti gebančiais žmonėmis, – sako ji. – Priekaištais, reikalavimais ir kaltinimais sunku pasiekti norimą rezultatą. Jei suaugęs vaikas nesijaučia laisvas, jei jam kyla daug negatyvių jausmų ir nuoskaudų, o tėvai situaciją aštrina lygindami su kitais – esą kitų atžalos labiau rūpinasi savo gimdytojais, gerų santykių tikėtis sunku. Vaikas tik ieškos būdų, kaip išvengti šios nemalonios pareigos. Tėvams reikėtų įsisąmoninti, kad vaikus gimdome ir auginame ne dėl savęs, jie nėra mūsų nuosavybė.“
Beje, tiek griežta kontrolė, tiek perdėta globa yra dvi to paties medalio pusės. Tie vaikai, kurie, net ir būdami brandaus amžiaus, įprato skubėti pas gimdytojus finansinės ar psichologinės paramos, sunkiai susitaiko su situacija, kad atėjo laikas tapti tėvų ramsčiais. Taip dažniausiai nutinka jaunėliams. Tėvus tradiciškai karšindavo vyriausias sūnus ar dukra ir perimdavo tėvų ūkį ar bent jau didžiąją jo dalį. Šiais laikais situacija kiek kitokia – tėvų turtą paprastai nori pasidalyti visi po lygiai, o jų priežiūra dažniausiai paliekama kuriam nors vienam. Kalbėti apie pinigus dažniausiai nedrįstama – juk meilė jais nematuojama. R. Morkūnienė nemato nieko bloga, jei tėvai nusprendžia didesnę turto dalį palikti tam vaikui, pas kurį ketina praleisti paskutines gyvenimo dienas. „Tai visai natūralu – juk tėvų priežiūra susijusi su didesnėmis išlaidomis. Be to, tas, kuris skiria jiems daugiau laiko, turi mažiau galimybių užsidirbti, – tvirtina psichologė. – Svarbu ir tai, kad neretai patys tėvai jaučiasi geriau, jei gali į naują šeimą ateiti ne pliki basi, o atsinešti savo dalį. Taip nenukenčia jų savivertė. Tradicija, jei vaikų nėra ar jie pagelbėti negali, užrašyti savo turtą karšinančiam kaimynui ar tolimam giminaičiui, man taip pat atrodo visai gera. Svarbiausia – nepasiduoti manipuliacijoms.“ Ji sako kartais susidurianti su tuo, kad seni žmonės, užrašę turtą vienam vaikui ar giminaičiui, kelis kartus persigalvoja, nes jiems ima atrodyti, kad tas per mažai rūpinasi. R. Morkūnienė siūlo su tokiomis manipuliacijomis susiduriantiems žmonėms būti stipriems ir vieningiems. „Jei nekariausite, karo ir nebus, kad ir kaip jis būtų kurstomas, – sako pašnekovė. – Supraskite, kad neretai tėvai taip elgiasi, nes jaučiasi nesaugūs. Dažniau su kalbėkitės, nuraminkite, kad pasirūpinsite jais, kad ir kas nutiktų.“
Išlaikyti gerus santykius su visais šeimos nariais svarbu ne tik dėl ramybės. Kuo labiau bendradarbiausite, tuo lengviau bus pasidalyti darbais, vieniems kitus pavaduoti, kai reikės budėti prie ligonio, prisidėti pinigais, nuvežti pas gydytoją, sutvarkyti namus, tiesiog pasėdėti, pasikalbėti ir pan. Net jei tėvai karšintoju pasirinko vieną vaiką, negalima jam ant pečių užkrauti visos naštos. Kartais atžalos susitaria, kad tėvai paeiliui gyvens kiekvieno namuose, bet labai svarbu, kad toks sprendimas patiktų ir gimdytojams. Tokiu atveju jie dažnai jaučiasi kaip namų netekę pakeleiviai. „Kiekvienam labai svarbu turėti savo erdvę, savo kambarį, laikytis įprasto dienos režimo, – pabrėžia R. Morkūnienė. – Gyvendamas įprastoje aplinkoje, žmogus jaučiasi saugesnis, ypač tai svarbu senatvėje, kai dėl silpstančios sveikatos ir jėgų žmonės jaučiasi pažeidžiamesni.“
Gyvenimas kartu
Vaikai neretai pasikviečia gyventi tėvus pas save, nes taip patogiau, bet psichologė siūlo neskubėti apsigyventi kartu, jei nėra didelės būtinybės, jei tėvai dar gali judėti, patys savimi pasirūpinti. Geriau dažniau pas juos nuvažiuoti, paskambinti, padėti sutvarkyti namus, pagaminti valgyti. „Pradėjus kartu gyventi, išvengti konfliktų sunku. Tai nėra taip paprasta ir natūralu, kaip kad buvo, kai patys gyvenote tėvų namuose“, – perspėja R. Morkūnienė. Tada viskas buvo aišku, nes tvarka ir taisyklės galiojo nustatytos tėvų. O kieno tvarka turi būti dabar? Net ir brandaus amžiaus tėvai neretai tebenori vadovauti, patarinėti, o suaugę vaikai natūraliai tam priešinasi, nes yra įpratę sprendimus priimti patys. Galų gale tai yra jų šeima, jų namai ir jų atžalos. „Tėvai turėtų laikytis tų namų taisyklių, į kuriuos atkeliauja, o vaikai turėtų pasistengti suprasti seną žmogų, – šis, bandydamas prisitaikyti prie naujos tvarkos, turi įdėti daug pastangų ir energijos, o jos, būdamas tokio amžiaus, gali ir stokoti. Tad neapsunkinkite dar labiau situacijos keldami konfliktus dėl kiekvienos smulkmenos, leiskite jam apsiprasti“, – pataria psichologė. Ir priduria – vis dėlto jei kartu gyventi atvykusi anyta ar mama bando įvesti savo tvarką, gali būti, kad paskubėjo persikelti gyventi pas vaikus.
Svarbu išsaugoti pagarbą tėvams. Jie, kad ir kaip fiziškai būtų nusilpę, turi jausti, kad patys valdo savo gyvenimą.
„Jei kitaip neišeina, ir senyvas žmogus atvyksta gyventi į savo vaikų šeimą, labai svarbu, kad jis turėtų savo erdvę. Jei nori valgyti savo kambaryje, o ne prie bendro stalo, tegul ir valgo, nereikia dėl to pykti, – sako R. Morkūnienė. – Senas žmogus neretai mėgsta pasislėpti skanėstų, turėti slaptą spintelę, savo higienos priemonių. Reikėtų išlaikyti pagarbą – vertinti jo patirtį, gyvenimo išmintį, dažniau su juo kalbėtis, tartis. Ir patiems bus lengviau, jei bendravimą su senstančiais šeimynykščiais vertinsime ne kaip sunkią pareigą ir vargą, o kaip malonumą ir turtinančią patirtį.“
Į patirtį dėmesį atkreipia ir psichologinių bei astrologinių žmogaus gyvenimo ciklų tyrėjai. Filosofas Usmanovas Chadži, knygos „Skaitymo širdimi pamokos“ autorius, teigia, kad septintajame gyvenimo dešimtmetyje žmogus pamažu liaujasi domėtis kitais ir ima telkti energiją į save – taip, kaip darė tai iki 7-erių metų. Ateina laikas atrasti vidinę ramybę, apžvelgti savo gyvenimo kelią. Žmogus pamažu tarsi grįžta į vaikystę. Tiesa, tas vaikėjimas būna įvairus. Vieni tampa kaprizingi, irzlūs, liguistai reikalauja dėmesio, kiti, dvasingesni, – vaikiškai smalsūs, nesiliauja domėtis pasauliu. Astrologiškai 84-ais metais baigiasi didysis 12 Zodiako ženklų apibrėžtas žmogaus gyvenimo ciklas. Jo pabaiga valdoma mistiškojo Žuvų ženklo ir Neptūno planetos. Teigiama, kad būtent tada žmogui atsiskleidžia visos gyvenimo paslaptys, tampa suprantami kosminiai ir gamtos dėsniai, reiškiniai, ateina tikroji išmintis. Ja reikia pasidalyti su kitais. Anot U. Chadži, teisingai gyvenę žmonės, perkopę 84-erių metų ribą, netgi įgyja aiškiaregystės dovaną, artėja mirties link nejausdami jokios baimės. Tą patį yra pastebėjusi ir psichologė R. Morkūnienė. „Žmogaus savijauta senatvėje labai priklauso nuo to, ar jis patenkintas ankstesniu gyvenimu. Jei jaučiasi ką nors pasiekęs, užauginęs atžalas, pelnęs kitų pagarbą, jam lengviau susitaikyti su senėjimu ir artėjančia mirtimi, – sako specialistė. – O jeigu žmogui atrodo, kad gyvenimas pragyventas ne taip, kaip norėjo, senatvė būna kur kas sunkesnė. Taip pat esu pastebėjusi, kad daug lengviau dirbti su tikinčiaisiais. Jie natūraliau ir ramiau priima senatvę, susitaiko su ligomis, jaučia mažesnę mirties baimę, jų nekamuoja gyvenimo beprasmybės pojūtis. Tad jei jūsų ne itin religingi tėvai senatvėje staiga atsigręžė į religiją, jokiu būdu nevertėtų iš jų šaipytis, priešingai – palaikykite, jei reikia, nuvežkite į bažnyčią ar pan. “
R. Morkūnienė taip pat pabrėžia, kad labai svarbu suprasti šio amžiaus tarpsnio ypatumus ir nesitikėti, kad seni tėvai bus tokie pat kaip prieš 20 ar 30 metų. Nereikėtų pykti, jei jie ne tokie lankstūs, pernelyg kategoriški ar susitelkę vien į save. „Senatvėje sustiprėja bendravimo poreikis, ypatingą vertę įgyja šeima. Tiesa, vyresnio amžiaus žmonės labiau mėgsta kalbėti, nei klausytis kitų. Jų santykis su praeitimi specifinis – prisiminimai tampa visaverte gyvenimo dalimi. Ir tai yra labai gerai, nes, pasinėręs į prisiminimus, žmogus nesijaučia vienišas“, – teigia pašnekovė. Aišku, aktyvesni randa įvairios veiklos, – trečiojo amžiaus universitetai, nemokamos kavos valandėlės senjorams, įvairūs klubai, koncertai, bet ne kiekvienas turi drąsos ir įgūdžių megzti naujas pažintis. Galima supažindinti tėvus su jų bendraamžiais, rasti kokios nors veiklos, bet persistengti nereikėtų. „Jei žmogus visą gyvenimą nebuvo aktyviai bendraujantis, nereikia tikėti, kad senatvėje pasikeis. Kas kita, jei iki tol aktyvus žmogus nutaria atsiriboti nuo viso pasaulio. Tai gali būti ir depresijos požymis“, – perspėja psichologė.
Dažnai manoma, kad žmogaus senatvė yra jo gyvenimo atspindys. Jei mylėjote savo vaikus ir rūpinotės, jie su jumis elgsis taip pat. R. Morkūnienė pripažįsta, kad didele dalimi tai yra tiesa. Vis dėlto nutinka visaip. Būna, kad vaikai rūpinasi ir ne itin gerais, kažkada juos palikusiais tėvais. „Brandus žmogus turi išgyti nuo vaikiškų nuoskaudų. Gali būti, kad slaugydamas senstantį tėvą ir pats gausi naudos, tai padės atleisti ir susitaikyti su savimi“, – sako psichologė.
3 mitai apie tėvų slaugą
I mitas. Tėvų poreikiai svarbesni nei mano
„Labai svarbu neapleisti savo gyvenimo, savo vaikų, sutuoktinio, neišsižadėti to, ką mėgstate, draugų. Jei nepasirūpinsime savimi, negalėsime padėti ir kitam. Prie seno, sergančio žmogaus turi ateiti ramus ir stiprus. Nereikia bijoti kviesti į pagalbą kitų žmonių, kreiptis į socialines tarnybas, slaugos ligonines, globos namus. Ieškoti pagalbos nėra nei nemeilės, nei silpnumo ženklas. Ne veltui sakoma, kad daug rankų didžią naštą pakelia.“
II mitas. Į senelių namus tėvus atiduoda tik blogi vaikai
„Šią nuostatą reikėtų keisti. Svarbiau, kokie yra suaugusių vaikų ir senų tėvų santykiai, o ne tai, kur gimdytojai gyvena. Jie, jei vaikai dažnai lanko globos namuose, skambina, kviečia į savo šeimos šventes ar paviešėti savaitgaliais, gali jaustis geriau, nei ištisas dienas sėdėdami vieni tuščiuose butuose ir laukdami iš darbo grįžtančių atžalų. Vyresniems žmonėms labai svarbu ir naudinga daugiau bendrauti su savo bendraamžiais.“
III mitas. Su senais tėvais reikėtų kalbėtis tik apie gerus dalykus
„Būtina kalbėtis apie viską, taip pat – apie mirtį. Visiems būtų geriau, jei vaikai, tėvams prabilus šia nepatogia ir ne itin malonia tema, neskubėtų tildyti, o rastų laiko ir noro išklausyti priešmirtinę jų valią. Jei leisite tėvams išsisakyti, jie prie šios temos grįš kur kas rečiau. Elgtis taip, tarsi mirtis niekada neateis, nebrandu.“
