Šiais laikais madinga ne tik atsikratyti televizoriaus, bet ir neskaityti laikraščių bei populiarių žinių portalų. Tai vadinama informacine detoksikacija. Gatvėje tokie išsivalę žmonės atrodo visai neblogai: giedrais veidais, šviečiančiomis akimis, besišypsančiomis lūpomis, bet prie diskusijų stalo – kiek apgailėtinai. Jie niekaip negali įsitraukti į pokalbį, nes nėra girdėję nei apie naujausią garbaus Seimo nario meilužę, nei apie keliamus mokesčius, nei apie ką tik rastą nužudytos merginos kūną. Dar daugiau – jie apskritai nėra girdėję, kad ta mergina buvo dingusi! Jei tokių atsilikėlių pasitaiko daugiau, kartais jiems pavyksta nukreipti pokalbį kita kryptimi – apie ką tik matytą spektaklį, filmą ar keliones, bet galiausiai dauguma vis tiek nugali, ir pokalbis baigiamas standartiniu visus vienijančiu akordu: „Baisu, kas dabar darosi. Kur ritasi pasaulis?!“
Kam tai naudinga?
„Koks gyvenimas, tokia ir informacija!“ – plaunasi rankas dauguma kolegų žurnalistų, išgirdę priekaištus dėl nuolat liejamo purvo srauto. Tik ar tai yra tiesa? Atsakyti gana keblu. Jei spręsime pagal antraštes ir televizijos laidas, pasaulis yra tikrai baisus. Štai populiaraus dienraščio portalo rekomenduojamų dienos straipsnių antraštės: „Ekspertas abejoja, kad karštas vanduo ilgam bus saugus nuo užkrato“, „Kūdikį į šulinį įmetusi motina kalės 5 metus“, „Į eilinę apžiūrą atėjusi nėščia vilnietė išgirdo širdį veriančią žinią“, „Soduose prie Alytaus – kraupus radinys“, „Viešai nužudyto sūnaus tėvas nesulaukia teisingumo“. Tarp dešimties rekomenduojamų tekstų – vos du pozityvūs. Kasdien girdime apie nužudymus, apiplėšimus ir vagystes, bet paprašyti išvardyti, kiek tokių įvykių per visą gyvenimą pasitaikė mūsų artimoje aplinkoje, tikriausiai pajėgtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nepaisydami to, dauguma pažįstamų, paklausti, ar, jų manymu, Lietuvoje nusikalstamumas auga, tikina tuo neabejojantys. Statistika liudija ką kita. Tarkim, nužudymų skaičius, mūsų šalyje tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik perpus – nuo 345 (2004 m.) iki 189 (2015 m.) Ypatingos nusikaltimų gausos įspūdį sukuria tai, kad kiekvienas įvykis yra eskaluojamas iki begalybės – informacija nuolat atnaujinama, leidžiamasi į smulkiausias detales, apklausiami ne tik su įvykiu susiję žmonės ar aukos artimieji, bet ir panašios patirties turinčios šou pasaulio žvaigždės, psichologai, sociologai ir pan.
Ne žmonės ieško neigiamos informacijos, o ši jiems brukama jėga.
Žurnalistai tikina, kad žmones visais laikais traukė neigiama informacija, tad lietuviai nėra išskirtiniai. Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis tuo labai abejoja. „Palyginkime akivaizdžius faktus. Apskaičiuota, kad vidutiniškai 55 proc. vieno didžiausių Lietuvos dienraščių pirmojo puslapio temų yra susijusios su nusikaltimais ir nelaimėmis, – atkreipia dėmesį profesorius. – Pagrindiniame Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ tam skiria vos 2,4 proc. temų, amerikiečių „The New York Times“ – 2,9 proc. Vargu ar kas nors patikės, kad Lenkijoje arba JAV yra 20 kartų mažiau nusikaltimų, arba tuo, kad lietuviai 20 kartų labiau domisi negatyvia informacija nei kitų šalių žmonės.“ Pasak G. Navaičio, negatyvi informacija dažniausiai brukama tyčia, siekiant sukompromituoti mūsų šalį. „Bendroji priešiškų šalių propaganda siekia sukurti Lietuvos kaip nesusiformavusios, neišsipildžiusios, nesaugios valstybės įvaizdį. Toks puolimas prieš visuomenę yra puolimas prieš kiekvieną mūsų. Jei aiškiai įvardytume, koks iš tikrųjų yra tų žiniasklaidos priemonių tikslas, galbūt ir tokios informacijos sumažėtų“, – sako jis. Baimės, nerimo, nesaugumo, nepasitenkinimo apimtą minią lengviau valdyti. Joje greičiau prigyja radikalios idėjos, ji mieliau ieško „pagalbos“ iš šalies.
Manipuliuoti neigiama informacija palanku ne tik išorės, bet ir vidaus kenkėjams. Kiekviena nauja politinė jėga mėgsta pabrėžti, kokia baisi padėtis yra šalyje, kad rinkėjai ją pasitiktų kaip gelbėtoją. „Viena politinė partija atsirado netgi pedofilijos pagrindu“, – psichologas primena „Drąsos kelio“ atsiradimo istoriją. Į paviršių traukiamos senos istorijos, tik jos nuspalvinamos korupcijos, amoralumo ir kitokiais atspalviais, kritikuojami priimti įstatymai. Tai dar labiau didina žmonių nusivylimą valdžia ir valstybe. Kartais pernelyg išpūstais skandalais siekiama paslėpti tai, kas yra išties svarbu. „Iki XX a. vidurio cenzūra buvo vykdoma per tylą, buvo nerašoma apie tai, apie ką rašyti draudė valdžia, trukdoma klausyti užsienio radijo stočių, – pastebi G. Navaitis. – Dabar informacija kontroliuojama per triukšmą. Kad nebūtų kalbama ar rašoma tam tikromis temomis, jas bandoma užgožti kitomis.“
Kas blogesnio?
Yra žmonių, kurie net ir pačioje pozityviausioje naujienoje geba įžvelgti ką nors negatyvaus. Padidino pensijas? Tuoj padidins ir mokesčius. Įrengtas naujas parkas? Vis tiek tuoj viskas bus išlaužyta ir apšiukšlinta. Jei naujoji valdžia nusprendžia drausti šaldyti embrionus, vadinasi, eina prieš progresą, jei galiausiai apsisprendžia leisti tai daryti, išvadinami neprincipingais bestuburiais. Negatyvumo įpūsti galima bet kam. Internete netrūksta smagių juokelių apie tai, kaip bulvariniuose leidiniuose skambėtų populiarių lietuvių kūrinių pavadinimai. „Paaiškėjo paslaptingų garsų priežastis – pašiurpo net visko matę gamtininkai“ („Tindi rindi riuška“); „Net kraupiausiame sapne to nesapnavote: mirštantis gyvūnas siekia palaižyti budeliui ranką“ („Brisiaus galas“); „Dalgiu švaistęsi neblaivūs nepilnamečiai tikina gelbėję seserį nuo užkeikto šliužo“ („Eglė žalčių karalienė“) ir t. t. G. Navaitis pateikia pavyzdį iš realybės. „Štai rašoma: „Lietuviai vos nepavėlavo į konferenciją“. Kodėl antraštė negalėtų būti objektyvi: „Lietuviai atvyko į konferenciją tiksliai laiku“? – klausia jis. Tik kam įdomu tai, kas vyksta laiku? Jei balansuojama ant pavojaus ribos, net jei tai tėra pavojus pavėluoti į konferenciją, tai intriguoja labiau.
„Yra tam tikrų žmonių, kuriuos išties traukia siaubo žanras, bet jų nėra dauguma, – sako G. Navaitis. – Tai labiausiai masina paauglius. Bundantys hormonai skatina ieškoti aštrių pojūčių, o seksas paauglių dar tik laukia, tad savo jutimus jie dirgina siaubo filmais, rizikingais poelgiais. Tokia patirtis leidžia vaikams išgyventi stiprias emocijas kartu. Jei tokiu dirginimu nuolat mėgaujasi suaugęs žmogus, veikiausia jis yra nebrandus, tarsi įstrigęs paauglystėje. Normalu, kad mes, būdami empatiški, į blogas naujienas reaguojame, bet jei sąmoningai jų ieškome arba pernelyg ilgai apie tai kalbame, liudija tam tikras psichologines problemas.“ Priežasčių, kodėl tai darome, gali būti kelios. Pirmiausia – bendras priešas, pavojus žmones vienija. Taip veikia ir apkalbų mechanizmas – vargu ar įstengtume ilgai dalytis geromis naujienomis apie nesantį žmogų, o štai blogosios įsuka kalbų malūną kaip kalnų upė. Kita vertus, jei netingėtume pamankštinti smegenis, prisimintume nemažai atvejų, kai mus vienijo gražūs dalykai – Baltijos kelias, krepšininkų pergalės, olimpiniai medaliai, Valstybės dieną viso pasaulio lietuvių giedamas himnas, labdaringos ar aplinkos tvarkymo akcijos ir t. t. Vis dėlto dauguma žiniasklaidos atstovų tvirtai laikosi pozicijos, kad perkamiausios yra blogos naujienos, tad siūlo tai, ko žmonės nori.
Agentūros TNS atliktas 2016 m. tyrimas atskleidžia, kad tarp populiariausių metų laidų – nė vienos kriminalinės ar liūdną mūsų gyvenimą apraudančios pokalbių laidos. Dešimtuke – „Eurovizijos“ atranka, „X faktorius“, „Lietuvos balsas“, „Lietuvos garbė“, muzikiniai ir kitokie apdovanojimai, krepšinio ir futbolo varžybos bei pora populiarių šeimai skirtų filmų. „Manau, kad ne žmonės ieško neigiamos informacijos, o ši jiems brukama jėga. Vyresnio amžiaus žmonės neįgudę naudotis kitais informacijos šaltiniais, tad vis dar žiūri ir skaito tai, kas jiems pateikiama, bet jaunoji karta meta televizorius, neperka laikraščių, o informacijos ieško ne lietuviškuose portaluose, o pasaulinių naujienų agentūrų puslapiuose arba specializuotuose kultūros, sporto, kituose tinklalapiuose“, – sako prof. G. Navaitis. Beje, socialiniuose tinkluose – šie kur kas geriau atspindi tai, kas žmonėms išties aktualu, – negatyvios informacijos rasite labai mažai.
Optimistai prieš pesimistus
Ar tai reiškia, kad turėtume į pasaulį žiūrėti pro rožinius akinius? Mokslininkai šiuo klausimu nėra vieningi. Vieni tikina, kad optimistai pasiekia kur kas daugiau ir yra laimingesni. Kiti mokslininkai gina pesimizmą kaip išlikti padedančią filosofiją. Štai Erlangeno ir Niurnbergo universiteto (Vokietija) mokslininkai atliko tyrimą, kuris buvo vykdomas dešimt metų ir jame dalyvavo daugiau kaip 40 tūkst. įvairaus amžiaus žmonių. Jo rezultatai, paskelbti leidinyje „Psychology and Aging“, rodo, kad pesimistai gyvena maždaug 10 proc. ilgiau už optimistus. Manoma, kad taip yra todėl, jog pesimistai būna atsargesni ir labiau tausoja sveikatą.
Pesimistai labiau linkę vadovautis pirmykščiais instinktais, o optimistai – protu.
Yra ir priešingų duomenų. Viskonsino universiteto (JAV) psichoneurologų grupė, vadovaujama R. Davison'o, pusę metų tyrė 520 žmonių (57–60 m.). Tirtas kairiajame pusrutulyje esančių smegenų aktyvumas, imti kraujo mėginiai iš centrų, reguliuojančių emocinę būklę. Paaiškėjo, kad optimistų imunitetas stipresnis nei pesimistų, jie rečiau sirgo gripu ir kitomis ligomis.
Mokslininkai jau seniai pastebėjo, kad dauguma žmonių blogus dalykus pastebi greičiau ir linkę juos ilgiau prisiminti nei teigiamus. Tarkim, džiaugsmas išlošus tam tikrą pinigų sumą, trunka kur kas trumpiau nei liūdesys tokią pat sumą praradus. Mūsų smegenys ne tik kur kas greičiau reaguoja į pavojaus signalus nei į džiuginančius dalykus, bet dar ir sukuria kiek patamsintą subjektyvų filtrą, per kurį perleidžiamos visos tolesnės mintys. Tarkim, jei žmogus mus ką tik įžeidė ar apgavo, viską, ką išgirsim vėliau, mes vertinsime įtariai, tačiau jei jis pasakė komplimentą, nemanysime, kad viskas, ką jis sako paskui, yra maloni tiesa. Anot mokslininko Steven'o Pinker'io, tokia pusiausvyra padeda išlikti. Jei gyvūnas ne iškart pastebi maisto šaltinį ar poruotis tinkamą partnerį, nieko baisaus nenutinka, tiesiog kurį laiką jis yra alkanesnis. Kas kita, jei jis nepastebi artyn sėlinančio plėšrūno ar kito mirtino pavojaus, – tokiu atveju delsti pragaištinga. Ši taisyklė svarbi ir socialiniame gyvenime: tie, kurie iš anksto tikisi to, kas blogiausia, yra tam pasirengę, o štai tie, kurie į pasaulį eina atvira širdimi, į spąstus turėtų pakliūti kur kas dažniau. Žiniasklaida negatyvią informaciją pateikia esą irgi dėl to, kad žmonės turi teisę žinoti ir pasiruošti tam, kas gali nutikti. Vis dėlto ką mums duoda žinojimas, kiek dūrių yra aukos kūne ir kokiais būdais ji buvo prievartauta? „Jei, rašant apie nusikaltimus, būtų siekiama žmones apsaugoti, reikėtų akcentuoti ne tai, kiek smūgių kirviu suduota senukams, o tai, kad jie miegojo neužsirakinę durų“, – sako G. Navaitis.
Net jei išties pesimistai gyvena ilgiau, tai dar nereiškia, kad jų gyvenimas yra geresnis. Vermonto universiteto Medicinos centro profesorius, paliatyviosios medicinos specialistas Robert'as Gramling'as 15 metų stebėjo 3000 žmonių (35–75 m.) sveikatos būklę ir nustatė, kad optimistai 3 kartus mažiau rizikuoja būti ištikti širdies priepuolio, kur kas rečiau serga depresija ir yra mažiau kamuojami kitų streso sukeliamų ligų. Atsakymą į klausimą, kodėl pesimizmas neretai ima viršų, pateikia neurobiologė Elizabeth Phelps. Pasak jos, optimizmas yra nesenas žmogaus evoliucijos rezultatas, o pesimizmo šaknys kur kas gilesnės. Neurobiologės vadovaujama tyrėjų grupė nustatė, kad pozityvios ateities įsivaizdavimą lemia priekinės galvos smegenų žievės dalies sąveika su požievės sritimis. Priekinė dalis evoliucionavo palyginti neseniai, tad žmonių ji yra gerokai didesnė negu kitų primatų. Kitaip tariant, pesimistai labiau linkę vadovautis pirmykščiais instinktais, o optimistai – protu. Štai kodėl racionalūs argumentai ir faktai neretai nepasiekia į negatyvius išgyvenimus įnikusių žmonių smegenų. Idealu, kai atsargumas ir entuziazmas sudaro pusiausvyrą – toks žmogus blaiviai vertina dabartį ir drąsiai planuoja ateitį. Pesimizmas padeda mums išlikti, optimizmas – tobulėti. „Svarbiausias modernios psichologijos atradimas, kad mes galime pakeisti savo gyvenimą pakeitę požiūrį, – sako G. Navaitis. – Jau žinoma, kad žmogaus smegenys skirtingai reaguoja į pozityvius ir negatyvius žodžius. Negatyvūs žodžiai skatina išsiskirti streso hormonus ir mūsų smegenys persiorientuoja į nuolatinį pavojų. Patys dažnai to nejaučiame, bet esame tarsi senovės medžiotojai, keliaujantys per pavojingų žvėrių pilnas džiungles. Tai ne tik mums trukdo džiaugtis dabartimi ir planuoti ateitį, bet ir užnuodija gyvenimą artimiesiems bei kitiems greta esantiems žmonėms.“
Pasak psichologo, negatyvi informacija ne visus žmones veikia vienodai – stipriems ir stabiliems ji kenkia mažiau nei išgyvenantiems socialinę atskirtį, turintiems psichologinių ar kitokių problemų, jauniems žmonėms. Ypač atsargiai reikėtų seikėti ją vaikams ir paaugliams. Itin daug diskusijų kėlė ir kelia vadinamasis Mėlynojo banginio žaidimas, kurio metu vaikai skatinami žudytis. Vieni piktinosi, kad nuo mūsų slepiama tokia svarbi informacija, kiti tikino, kad viešinama ji tik dar labiau įtrauks vaikus į šį pavojingą žaidimą. Galiausiai buvo rastas gana sėkmingas kompromisas – apie tai, kas vyksta, vaikus ir jų tėvus tiesiogiai informavo mokyklų pedagogai, psichologai, bet žiniasklaidoje tai nebuvo platinama. Tai, kad savižudybių aprašymai sukelia vadinamąjį Verterio sindromą, skatinantį rinktis tokį pat kelią, pastebėta jau seniai. Psichologai atkreipia dėmesį, kad savižudybių itin padaugėjo po to, kai iš gyvenimo pasitraukė visų mylimas aktorius Vytautas Šapranauskas ir šis įvykis buvo plačiai aprašytas, paverčiant aktorių kone herojumi. Vis dėlto ar gali smurto protrūkį didinti nusikaltimų aprašymas? Socialinės kognityvinės agresijos teorijos šalininkas K. A. Dogge'as teigia, kad žinių struktūros, pateikiančios smurtą kaip gyvenimo normą ar būdą apsiginti, paverčia tokį elgesį sektinu pavyzdžiu. Svarbu ir tai, kad neigiamos žinios kelia įtampą, žadina nerimą, beviltiškumo jausmą. Pasak frustracijos ir agresijos teorijos kūrėjo John'o Dollard'o, ilgalaikė įtampa ir bejėgiškumas sukuria prielaidas agresyviam elgesiui pasireikšti.
Pabėgimo planas
Ar įmanoma išguiti neigiamą informaciją iš mūsų gyvenimo ar bent jau sumažinti jos kiekį? Ir kas tai turėtų daryti: žurnalistų etikos inspektoriai, įstatymų leidėjai ar pozityvaus mąstymo guru? Šiuo metu galiojantis Visuomenės informavimo įstatymas nustato pagrindinius principus: gerbti žmogaus privatumą, saugoti nepilnamečius nuo neigiamos, ypač smurtinio, pornografinio pobūdžio informacijos, itin skrupulingai sekama, kad nebūtų skatinamos savižudybės, draudžiama kurstyti rasinę, tautinę ar religinę neapykantą. Tad ar reikia privalomo pozityvumo skatinimo, kokį siūlo dabartinė valdančioji partija? Ji inicijavo įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją, o pozityvios žinios turėtų būti pateikiamos laidos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose. Prof. G. Navaitis nemano, kad suvaldyti šią situaciją įmanoma griežtais nurodymais. „Geriausias mūsų ginklas – viešumas, – sako psichologas. – Manipuliuotojai jo bijo labiausiai. Tarkim, žinodami, kad kokiame nors televizijos kanale dominuoja laidos rusų kalba, lengviau suprasime, kokios šalies propagandą jis vykdo. Atsaku gali tapti objektyvi statistika, faktai. Imkim kad ir nuolat eskaluojamą pabėgėlių temą. Netrūksta gąsdinimų – užplūs, sutryps, sunaikins... Lietuvoje jau gyvena daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, kurie nėra ES piliečiai ir turi teisę čia gyventi. Kas nutiks, jei prie jų prisijungs dar tūkstantis? Ir išvis – kiek tų pabėgėlių dabar yra apsistoję? Tie, kurie mėgina mumis manipuliuoti, labiausiai bijo tikslių skaičių ir faktų, nes bando mums įkišti vaizdinius ir emocijas.“ Perdėtas lietuvių kritiškumas taip pat kartais kiša koją, nes imame piktintis ir šaipytis iš bet kokių iniciatyvų. G. Navaitis apgailestauja, kad trūksta objektyvių diskusijų. „Kiekvienas, išdrįsęs pasakyti priešingą nei oficialiai platinama nuomonę sulaukia neigiamos reakcijos. Iškart randama kokių nors jo nuodėmių ar ryšių, todėl savo sričių specialistai bijo dalyvauti laidose, komentuoti ir taip atveriamas kelias populistams. Laimi ne faktai, o emocijos, iškalba“, – sako jis.
Jei nekaupiu šiukšlių namuose, prausiuosi, stengiuosi, kad kūnas būtų švarus, gal ir galvoje reikėtų tam tikros tvarkos ir švaros? Kam kaupti informacinį šiukšlyną, jei gali vaikščioti po informacinį gėlyną?
Psichologas siūlo atidžiau rinktis naujienų šaltinius – kaskart prieš spusteldami tekstą skandalinga antrašte atsakykite sau, ar toji žinia padarys jus laimingesnį. „Jei aš nekaupiu šiukšlių namuose, prausiuosi, stengiuosi, kad kūnas būtų švarus, gal ir galvoje reikėtų tam tikros tvarkos ir švaros? Kam kaupti informacinį šiukšlyną, jei gali vaikščioti po informacinį gėlyną, – sako G. Navaitis. – Jei šalia esantis žmogus bando jus užversti šiukšlėmis, taip ir pasakykite. Rinkimės prestižinį gyvenimo būdą – švari aplinka, švarus kūnas, švarios mintys. Tuomet natūraliai atsiras sekėjų, norinčių gyventi taip pat prestižiškai.“
Dr. Gediminas Navaitis, siūlo išbandyti pozityvumo mokantį psichologinį eksperimentą.
1. Užsimerkite ir įsivaizduokite užrašytą žodį „aš“. Įsivaizduokit tik užrašą. Įsižiūrėkite, kokios spalvos, formos yra raidės, kokiu atstumu jos išsidėsčiusios, kokiame fone.
2. Paskui užsimerkę įsivaizduokite žodį „laimė“ ir atidžiai įsižiūrėkite, kaip jis užrašytas.
3. Jei žodžių „aš“ ir „laimė“ užrašymas sutapo, esate kaip reta laimingas žmogus, tačiau daugelio žmonių jis skiriasi.
4. Pabandykite perrašyti žodį „aš“ tokiomis pat raidėmis ir tokiame pačiame fone, kaip kad buvo užrašytas žodis „laimė“. Tai kartodami, kursite savojo „aš“ pozityvų vertinimą, o kartu keisite ir gyvenimą. Tegu ir nedaug, bet pokytis vyks pozityvia linkme.
