Kūnovaros autorius L. Balsys šį kūno ir dvasios stiprinimo būdą sieja su lietuvių pasaulėžiūra. „Pasaulį suprantame ne kaip rytiečiai, o kaip jį suprato mūsų protėviai ir tėvai. Anksčiau maniau, kad nieko nauja atrasti negalima, juk visos sveikatinimo sistemos panašios tuo, kad tampo ir mankština sąnarius, stiprina raumenis, gerina kraujotaką. Pasirodo, ne. Kūno fiziologijos dėsniai visiems vienodi, bet jei mūsų atspirties taškas yra sąmonė ir dvasinis aspektas, tada iš esmės ir į kūną žiūrime kitaip“, – aiškino pašnekovas.
L. Balsys kruopščiai nagrinėjo įvairius istorinius šaltinius, parašė psichologijos bakalauro darbą Lietuvoje dar mažai tirta tema – apie etnopsichologijos įtaką mūsų tautos būdo išskirtinumui – ir drąsiai teigia, kad lietuvių tauta turėjo būdus kūnui ir dvasiai stiprinti, tik šie sunaikinti atėjus krikščionybei.
Kokie daugmaž buvo senieji lietuvių liaudies fizinio, psichinio ir emocinio lavinimo būdai, anot L. Balsio, padeda suprasti du seni leidiniai – 1956 m. Vytauto Steponaičio išleista knyga „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ bei 1914 m. leidinys „200 žaidimų“. Kūnovaros autorius teigia, kad žaidimas senovėje buvo ne pramoga: „Galiu pasakyti, kad kai kuriuos pratimus labai sunku padaryti ar net apskritai neįmanoma, o tai rodo, kad jų paskirtis – ne linksmybės. Neturėdavo žmonės laiko pramogauti – reikdavo dirbti, o poilsio metą jie skirdavo tautai mokyti. Mokyklų su sporto salėmis tada nebuvo, bet vaikus stengtasi tvirtinti nuo mažumės – mankštindavo kūną, mokydavo veiksmų, reikalingų užsiimti tam tikru amatu, protą lavindavo mįslėmis. Jei vaikas fiziškai tvirtas – eis į karius, jei minkles gerai mina, – į žynius, o vėliau – į kunigus.“
Kūnovara, pasak L. Balsio, yra tik viena iš jo jau daugiau nei 20 metų kuriamo baltiškos sąmoningos sveikos gyvensenos kelio dalis. 1995 m. L. Balsys įsteigė kuriančių galių mokyklą „Darna“. Dabar tai – pirma gilesnio dvasinio mokymo Kurono akademijoje pakopa (mokslas ten trunka 9-erius metus).
Per kalbą – į supratimą
Kūnovaros terminą L. Balsys sukūrė sudūręs du žodžius – „kūnas“ ir „vara“. „Vara – daugialypė sąvoka, apimanti tiek fizinį kūną, tiek vidinę energiją. Ryte sąmonė prabunda, pati įjungia varą, ir mes pradedame rąžytis. Varą įjungti galime ir sąmoningai mankštindamiesi. Aš kūną varau – mankštinu, o tai veria mano pojūčius ir jausmus. Pradedu jausti, ko šiaip visai nejaučiu. Kai įsuku savo vidinę energiją – gyvatą, tampu susižadinęs, imu jausti ir gamtą, ir žmogų. Įvyksta pokytis – virsmas, pasikeičia žmogaus būvis. Pritaikę kūnovarą iš fizinio lygmens pereiname į psichoemocinį, o iš jo – į mentalinį arba dvasinį. Sustipriname gyvatą, kad būtume pajėgūs gyventi, išgyventi ir darniai būti su visuma. Gyvata kuria gyvybę, iš to – ir visas gyvenimas“, – pasakojo L. Balsys.
„Ką lietuviui gali reikšti kinų mankštos pratimų pavadinimai, tarkim, „Paukščio uodegos paglostymas“? Šio pavadinimo reikšmė mums nėra visiškai aiški, nes nėra susijusi su mūsų pasaulėžiūra“, – teigė kūnovaros autorius. Jo sukurtos sistemos pratimų pavadinimai – „Daigas“, „Gyvybės medis“, „Perkūno stulpai“, „Mėnulio sukimasis“, „Pienės pūko nupūtimas“, „Dobilas“, „Vėjas“, „Girnų malimas“, „Slidės“ – ne tik poetiški, bet ir gerai suprantami, nes susiję su mums gerai pažįstamais veiksmais, gamtos reiškiniais, lietuvių mitologija.
Basomis kojomis
Kūnovaros pratybose nuolatiniai mokytiniai (taip juos vadina L. Balsys) dalyvauja apsirengę specialius drabužius – plačias lino kelnes, marškinius ir vilnos liemenę. Juos pagal L. Balsio sukurtą dizainą siuva marijampolietė Daiva Kulvinskienė. Ši apranga – ne šiaip puošmena, ji užtikrina gerą savijautą, nes judant išsiskiriantis prakaitas susigeria į liną, o vilna neleidžia kūnui atvėsti. Pratimus žmonės atlieka basomis. Pasak L. Balsio, mankštinantis basomis po 80 min. suskystėja kraujas, pagerėja kraujo cirkuliacija pačiuose smulkiausiuose kapiliaruose.
Grupei kūnovaros mokytinių vadovauja pats L. Balsys – varonis (energijų valdymo treneris). Iš pradžių atliekamas ritualas, kuriuo nuraminami jausmai, mintys ir aistros. Pasisveikinus ir susijungus su mokytoju į dermės energinį lauką, ateina eilė galvos sukiniams, sąmonės pažadinimui, viso kūno sąnarių ir sausgyslių pratempimui, o baigiama pėdose esančių gyvybinių taškų sužadinimu.
Antroji kūnovaros dalis – dinaminiai pratimai. Ji prasideda ritmingai, pagal tam tikrą garsą, kulnais stuksint į grindis – tai stimuliuoja širdies veiklą. Kūnas jau pramankštintas, tad įsukamos varos.
Trečioje dalyje, kai kūne varos jau pasiekusios pakankamą lygį, savitu būdu – mėtant ir gaudant specialius mankštos įrankius stengiantis, kad jie nenukristų ant žemės, atveriami jausmai.
Pirmiausia mėtomas minkštas megztas kamuoliukas – taip mokomasi susitelkti į teisingą kūno pusiausvyrą, pasiekti abiejų kūno pusių dermę, atsikratyti baimės pagauti į tave paleistą daiktą, išlaisvinti jausmus. Paskui mėtomas ir specialiais būdais gaudomas susitelkti mokantis medinis kiaušinis, po jo – medinė kaladėlė, šios statūs kampai moko atsikratyti baimės užsigauti, suvaldyti agresiją. Trečioje kūnovaros dalyje atliekami ir apatinės kūno dalies bei nusiraminimo pratimai.
Išskirtinis baigiamosios dalies pratimas moko naudoti kuo mažiau deguonies ir nugramzdinti sąmonę į sąmoningo sapnavimo prieangį. Išėjus iš šios būsenos pajuntama šviesos energija.
Kūnovaros išmokęs žmogus, kai reikia, gali panaudoti tam tikrus mankštos modulius, tarkime, slidžią žiemos dieną prieš eidamas iš namų padaryti tam tikrus griuvimo riziką mažinančius pratimus. Kiekvienas kūnovaros grupės narys pratimus daro jausdamas savo galimybių ribas, tad kartu gali mankštintis vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai.
Aš – tai ašis
Prie kūnovaros entuziastų prieš dvejus metus prisijungusi ponia Laimutė kartu su grupe mankštinasi kartą per savaitę. Anksčiau devynerius metus moteris užsiiminėjo joga, dabar jogos pratimai jai sekasi daug lengviau, nes gali labiau išsitempti.
„Užkabino, kad tai yra mūsų, lietuvių, sistema. Pirmas dvi savaites jaučiausi taip, tarsi kas būtų mane ištiesinęs, tikrai pajutau savo ašį. Iš pradžių grįžusi vėlai vakare visai nenorėdavau miego – toks stiprus būdavo energijos antplūdis. Patiko, kad darėme labai daug sąnarių sukinių – nuo galvos iki kojų. Pagerėjo koordinacija, atsirado daugiau grakštumo, sustiprėjo kairė kūno pusė. Po poros mėnesių pajutau, kad man nebešąla rankos ir kojos, o tai būdavo didelė problema, ypač žiemą“, – pasakojo ponia Laimutė.
„Mes gerai jaučiamės, kai jaučiamės vientisi, bet ši būsena kinta priklausomai nuo paros ritmo. Dienai baigiantis pavargsta ir kūnas, ir psichika – dėl bendravimo, įtampos, streso, skubos. Pajuntame išsidvejinimą: kūnas – sau, mintys – sau. Nemarusis „aš“ – mūsų ašis, pusiausvyros centras – nebesugeba susidoroti, krinta dėmesingumas, reakcija pradeda vėluoti. Sakome: „Pablogėjo savijauta.“ O ką tai reiškia? Kad blogai save jaučiu, praradau jausmą, jungiantį psichiką su kūnu, praradau rodą. Nedarnūs pasijuntame ir skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Tad mūsų užduotis – grįžti į savo ašį, savo vienį, sukelti vidinę energiją gyvatą ir taip atkurti rodą bei gerą savijautą“, – sakė kūnovaros autorius.
