Abejoju, ar feisbuko įkūrėjas Markas Zuckerbergas būtent to ir siekė – pamatyti kuo daugiau skirtingų veidų ir to paties veido skirtingų rakursų. Manyčiau, jo idėja buvo kiek kitokia – ištraukti interneto vartotojus iš anoniminio pogrindžio, kuriame jie iki tol tūnojo, apsimesdami kuo nesą ir taškydamiesi tulžingais komentarais, ir priversti juos po kiekvienu žodžiu ir vaizdu pasirašyti savo veidu ir vardu. Vargu ar jis galėjo numatyti, kad kai kurie žmonės parašą naudos kaip pagrindinį pranešimą.
Feisbukas turi neįtikėtinai daug funkcijų – praneša, kas naujo įvyko tavo gyvenime, ką sužinojai įdomaus, leidžia pasidalinti aktualia informacija, greitai surasti pagalbą, organizuoti diskusijas ar socialines akcijas, bet man vis dar sunku suvokti, kokią funkciją atlieka kone kasdien dedami žmogaus saviportretai? Suprantu, jei jie praneša ką nors naujo – kad pasitobulinai nosį ar pakeitei šukuoseną, bet taip būna retai. Tad ko jie siekia?
I tipas. „Dieve, kokia aš graži!“
Tobulas makiažas, žvilgantys plaukai, gosliai pravertos lūpos ir svajingas žvilgsnis. Iš esmės tokių personų nuotraukos viena nuo kitos skiriasi gal tik lūpdažio spalva ir apranga. Suprantu, kiekvienas nori nuotraukoje atrodyti gražesnis nei gyvenime, bet kam tai tiražuoti? Pasidarei gražią nuotrauką, įsidėjai į profilį ir bent metams gali pamiršti. Betgi ne, tokia gražuolė apie savo neblėstantį grožį turi priminti visiems kone kasdien. „Štai kokia aš graži“, „Aš vis dar graži“, „Dieve, ir kodėl aš tokia graži?!“ – šaukia jos nuotraukos tavo sienoje. Aš nežinau, ar šios moterys randa laiko kažkam kitam – juk vien pasidaryti tokį makiažą ir šukuoseną užtrunka kokias dvi valandas, antra tiek tenka praleisti su nuotraukų redagavimo programomis. Komentarai po tokiomis nuotraukomis taip pat visada panašūs: „Gražuolė!“, „Puikioji!“, „Kokia tu graži...“ ir pan. Po kiekvienu jų gražuolė turi laiko parašyti „ačiū“.
Ką tai sako apie asmenybę. Pastebėjau, kad tokiomis nuotraukomis itin mėgsta puikuotis tos, kurios gyvenime nėra tokios jau gražios. Nuolatinis virtualus jų grožio patvirtinimas padeda joms įveikti kompleksus ir sulaukti trūkstamo dėmesio. Bijau ir pagalvoti, kas nutiktų, jei po tokia nuotrauka neatsirastų nei vieno laiko ir komentaro…
II tipas. „O aš – baisi. Ir ką?“
Ne mažiau keistos man atrodo atvirkštinės nuotraukos. Normalūs žmonės tokias dažniausiai iškart ištrina. Pajuodę paakiai, riebaluoti plaukai, trigubas pagurklis, niūrus ar pavargęs žvilgsnis, raukšlių išvagotas veidas... Kalbu ne apie natūralų grožį – tikrai tikiu, kad nepasidažiusi, pagyvenusi ir žila moteris gali būti graži, bet jos grožiui atskleisti vis dėlto prireikia kiek kitokio rakurso ar apšvietimo. Galų gale – bent jau šviesos ir šilumos veide ar žvilgsnyje. Tuo tarpu šios nuotraukos žiebia tiesiai į kaktą. Atrodo, kad moterys tiesiog mėgaujasi savo trūkumais, todėl nuotraukas deda kuo stambesniu planu, kad šie maksimaliai išryškėtų. Mano reakcija į tokias nuotraukas visada būna panaši – lengvai šiurpteliu ir greitai praskrolinu. Tada vėl atsargiai grįžtu ir su keistu sadomazochistiniu malonumu įsižiūriu. Nežinau, kodėl tai darau. Juk sunku paaiškinti, kodėl žmonės mėgsta žiūrėti siaubo filmus. O gal patiriu slaptą malonumą dėl to, kad aš dar nesu tokia baisi? Įdomiausia tai, kad po tokiomis nuotraukomis komentarai būna panašūs, kaip ir po pirmojo tipo: „Gražuolė!“, „Puikioji!“, „Kokia tu graži...“. Dėl to man kyla įtarimas, kad galbūt šio tipo asmenybės bandė taikyti į pirmą kategoriją ir net nenutuokia pataikiusios į antrąją?
Ką tai sako apie asmenybę. Gali būti trys variantai: 1) žmogus turi mazochistinių polinkių; 2) jis suvokia esąs netobulas, bet myli save tokį, koks yra; 3) jis taip susireikšminęs, kad visiškai nesugeba pamatyti savęs iš šalies.
III tipas. Namų fotoateljė
Šiam tipui priklausančios moterys dažniausiai fotografuojasi visu ūgiu. Tad ruoštis fotosesijai joms tenka ne trumpiau nei pirmojo tipo gražuolėms. Pasidažo, pasipuošia, apsiauna aukštakulnius, pasidaro šukuoseną. Tuomet atsistoja gražiausioje namo kertėje arba prisėda ant minkštasuolio, tvarkingai suglaudžia kojas, pasuka nugarą 45 laipsnių kampu, pakelia smakrą, nutaiso gražų veidą ir laukia, kol išskris paukščiukas. Į fotografavimąsi jos žiūri itin atsakingai, nes vis dar prisimena, kokia būdavo šventė, kai vaikystėje, iškrakmolintos ir sugarbanotos, su visa šeima gražią sekmadienio popietę eidavo į fotoateljė, ir tai prilygdavo didelei šventei. Taip jos elgiasi ir dabar, ir negali atsidžiaugti, kad išmanieji telefonai leidžia tokią šventę pasidaryti kasdien ir nemokamai. Prie tokių nuotraukų ir prierašai panašūs. Pvz. „Štai ir nusifotografavau“. Ar bereikia pridurti, kad komentarai vis dar tokie patys: „Gražuolė!“, „Puikioji!“, „Kokia tu graži...“
Ką tai sako apie asmenybę. Dažniausiai taip elgiasi vyresnio amžiaus feisbuko vartotojai, puikiai prisimenantys, kaip turi atrodyti graži nuotrauka.
IV tipas. „Aš – meno kūrinys“
Iš pirmo žvilgsnio nė neatspėsi, kas pavaizduota toje nuotraukoje – tik iš vartotojo vardo gali spėti, kad čia – jis. Pusė veido skendi šešėlyje, kita pusė mirga visomis spalvomis, akies vyzdys – per pusę nuotraukos arba į tave žvelgia dvi gilios ertmės ir tik įsižiūrėjęs supranti, kad tai – šnervės. Variantų yra tokia gausybė, kad jų visų neįmanoma išvardinti. Savo veidą paversti drobe labiausiai mėgsta meninių polinkių turintys žmonės. Jie nebijo atrodyti baisūs, keisti, juokingi, bet, skirtingai nei antrojo tipo vartojai, labiau vertina ne nuogą realizmą, o modernizmą. Turintys meninių ambicijų, bet neturintys tam gabumų, dažniausiai naudojasi specialiomis programėlėmis, kurios prisega triušio ausytes, šuniukų nosytes, fėjų nimbus, velnių ragiukus ar tiesiog juokingai ištampo veidą tarsi kreivų veidrodžių kambaryje.
Ką tai sako apie asmenybę. Norėčiau pasakyti, kad taip elgiasi savęs nerealizavę menininkai, bet tai būtų netiesa. Ir save realizavę mėgsta pakvailioti. Veikiau tai – žmonės, kuriems gyvenimas atrodo smagus žaidimas, o pasaulis – neaprėpiama erdvė kūrybai. Tiesą sakant, šiuos veidus man būna visai smagu matyti ant sienos. Tik – ne per dažnai.
V tipas. „Aš ir mano“
Šiam tipui dažniau priklauso vyrai. Pastebėjau, kad jie gana retai pozuoja mėgaudamiesi savo grožiu ar baisumu. Mat vyrams svarbiau ne „koks aš esu“, o „kas aš esu“. O kaip suprasi, kas jis yra, be papildomų suflerių? Dėl to vienas apsižergia motociklą (ar bent jau šalmą pasikabina ant rankos), kitas apglėbia gitarą, trečias demonstruoja pagautą žuvį, ketvirtas – bent jau baravykų krepšį. Gal išsitrauktų ir daugiau kozirių, bet feisbukas labai nepakantus nuogybėms. Moterys priedus pasitelkia rečiau, matyt, jaučiasi savipakankamos. Na, nebent panardina veidą į gėles ar bent jau atsistoja prie akacijų krūmo. Tai turbūt turėtų pabrėžti jų moteriškumą ir švelnumą.
Ką tai sako apie asmenybę. Taip elgiasi žmonės, kurie nesijaučia vertingi savaime, tad savo vertę turi nuolat pabrėžti daiktais, socialiniu statusu ar kitokiais atributais. Kita vertus, manau, kad geriau jau demonstruoti feisbuke savo pomėgius ir laimikius nei tas pačias papūstas lūpas.
VI tipas. „Čia – ne aš“
Kai kurie žmonės vietoj nuotraukos deda kokius nors vaizdus – kalnų, gėlių, meškučių, animacinių ar kovinių filmų personažų. Dažniausiai ir jų vardai būna netikri. Vienas populiariausių ir kvailiausių – „Nesvarbu“. Nenuostabu, kad draugų jie dažniausiai turi nedaug. Nes kas norėtų draugauti su ponu (-ia) Nesvarbu peliuko Mikio veidu?
Ką tai sako apie asmenybę. Kokią asmenybę?
