Informacinės technologijos pasaulio darbo rinkoje padarė tikrą perversmą. Mažėja ne tik fizinės, bet ir intelektinės darbo jėgos poreikis – nuolat tobulinamos kompiuterinės programos puikiai geba skaičiuoti, redaguoti, versti, apdoroti informaciją, įvertinti mūsų poreikius ir pasiūlyti būtent tas prekes bei paslaugas, kurių mums šią akimirką labiausiai reikia. Sparčiai mažėja darbuotojų poreikis ir paslaugų srityje – jau įpratome virtualiai apsipirkti, užsakyti viešbučius ir skrydžius, registruotis pas gydytoją ar kosmetologą. Tiesa, paties gydytojo ar kosmetologo robotai dar nepakeitė, bet tai – laiko klausimas. Dilema „kuo būti?“ aktuali ne tik vaikams, bet ir jų tėvams – net jei turi profesiją ir darbą, negali būti tikras, kad galėsi ramiai triūsti vienoje darbovietėje iki pensijos. Kaip patekti į darbo rinką ir joje išlikti, pataria personalo paieškos ir atrankos įmonės ,,Alliance for Recruitment” partneris bei vystymo direktorius Andrius Francas.
Ko negali robotai
Darbo rinkos pokyčiai bent pastarąjį penkmetį nepalietė tik vieno dalyko – labiausiai pageidaujami ir geriausiai apmokami vis dar yra IT specialistai. Tik įdomu, kodėl tai žinodami mūsų jaunieji kompiuterių mėgėjai nestoja į programavimą masiškai? „Koją kiša stereotipas, esą programuotoju reikia gimti, neva jie yra kažkokie nestandartinio mąstymo keistuoliai, – sako A. Francas. – Mes be reikalo jaunus žmones, ypač merginas, gąsdiname. Supažindinti vaikus su IT sritimi reikėtų nuo pradinių klasių. Tik ne pakišant jiems nesuprantamus programavimo uždavinius, o leidžiant žaisti loginius žaidimus. Svarbiausia programuotojui – loginis mąstymas ir matematikos žinios.“ Vaikai mėgsta technologijas, dažnas pradinukas išmano daugiau už savo tėvus, deja, dauguma tėvų, užuot mąstę, kaip šiuos įpročius pakreipti naudinga linkme, kompiuterį suvokia kaip blogį ir jį draudžia.
O rizikos perpildyti IT rinką, pasak A. Franco, kol kas nėra. „Informacinių technologijų specialistų poreikis yra globalus, todėl parengti jų per daug neįmanoma, – sako jis. – Kol kas mes nepatenkiname net Lietuvos poreikių – pernai šios specialybės mokytis įstojo apie 1300 abiturientų, o rinka per metus „suvalgo“ apie 5 tūkstančius. Ir šis poreikis didės, nes visose kompanijose per 10–15 metų dauguma procesų bus automatizuoti ir robotizuoti. Štai Taline į gatves jau išvažiavo pirmieji autobusai be vairuotojų.“ Šie pokyčiai palies ne tik jaunus specialistus – teks persikvalifikuoti ir daugumai vyresnių žmonių.
Tarp ateities profesijų personalo atrankų specialistas mini ir biotechnologijas, genų inžineriją, aplinkosaugą, ekologiją, finansų analizę, inžineriją – juk kam nors reikės kurti ir valdyti tuos rankų darbą pakeisiančius įrengimus, 3D spausdintuvus... „Globaliame pasaulyje kai kurioms profesijoms neegzistuoja sienos – iš bet kur gali dirbti ne tik programuotojai, bet ir bankų, logistikos, finansinių technologijų specialistai, mokslininkai, dizaineriai ir t. t. Šių sričių tarptautinės įmonės galėtų visai sėkmingai veikti ir Lietuvoje, jei tik paruoštume joms pakankamai specialistų“, – teigia A. Francas.
Naujos perspektyvos vilioja, bet kartu ir baugina. Ar nėra rizikos, kad fantastiniai filmai apie tai, kaip robotai užvaldo pasaulį ir išstumia žmones į užribį, vieną dieną taps realybe? Dirbtinis intelektas gali padaryti labai daug ir galės vis daugiau. Psichologas Tomas Lagūnavičius knygoje „Kaip išlikti XXI amžiuje“ prognozuoja, kad žmogaus smegenų apimtis dėl to ims mažėti ir vis didesnė žmonijos dalis vegetuos. „Žmonės liks nepakeičiami tose srityse, kai svarbus bendravimas ir kūrybiškumas, – nuramina A. Francas. – Tarkim, jau dabar žmonės gali telefonuose įdiegti programas, leidžiančias versti pokalbį iš bet kurios kalbos, bet žmogus, galintis su jumis susikalbėti jūsų gimtąja kalba, laimi kur kas daugiau.“ Iš kalbų, pasak A. Franco, šiuo metu paklausiausios yra skandinavų, nes su Skandinavijos šalimis palaikome daugiausia verslo ryšių.
Kitas svarbus mūsų pranašumas prieš dirbtinį intelektą – kūrybiškumas, tik svarbu jo neužmigdyti. „Skaičiuojama, kad tarp trejų metų vaikų net 98 proc. yra labai kūrybiški, tarp 18-mečių tokių – tik kokie 3 proc., – sako A. Francas. – Mes užmušame vaikų kūrybiškumą dar vaikystėje, nes neleidžiame jiems klysti, mokome viską daryti taisyklingai. Elementarius darbus išties atlieki greičiau ir geriau, jeigu laikaisi taisyklių, bet jei nori atrasi ką nors unikalaus, turi nebijoti daryti nesąmones, nestandartiškai elgtis ir mąstyti.“ Pasak A. Franco, įvairūs kūrybiškumo ugdymo seminarai subrendusioms asmenybėms nedaug padeda – jų mąstymo struktūra jau susiformavusi, tad gal tik kiek praplečia suvokimo ribas.
Karčios mokslo šaknys
Deja, nepaisant technologinio visuomenės proveržio, dauguma mūsų mokymo įstaigų atrodo taip pat kaip prieš kelis dešimtmečius sukurtoje dainoje: „O klasėje atrodys taip, kaip buvę, – baltų suolų eilė, juoda lenta...“ Suoluose tvarkingai po du sėdintys mokiniai rašikliais skrebena į baltus sąsiuvinius mokytojo diktuojamas užduotis ir tirta iš baimės, kad nebūtų pakviesti prie lentos. „Privalome šią sritį sutvarkyti kuo greičiau, jei norime užauginti protingą kartą, kuri produktyviai dirbtų, uždirbtų ir mums mokėtų pensijas, – sako A. Francas. – Pirmiausia turėtume pakelti mokytojo profesijos prestižą. Tai padaryti galime tik didindami algas. Estai tai padarė jau seniai. Dabar šios šalies mokytojai uždirba apie tūkstantį eurų. Nesakau, kad kelti algas reikėtų visiems. Kuo specialistas geresnis, tuo turėtų uždirbti daugiau. O geresnis – nebūtinai tas, kurio stažas yra didesnis. Geras mokytojas turėtų domėtis naujovėmis, mokytis. Girdėjau liūdnai juokaujant, kad mažiausiai pasaulio matęs žmogus klasėje neretai yra geografijos mokytojas. Kaip jis gali būti autoritetas vaikams?“
Jau daugelį metų kone visos pasaulio valstybės lygiuojasi į Suomijos švietimo sistemą, mat šios šalies vaikai jau ne vienus metus yra tarp labiausiai išsilavinusių. Mokytojo profesija čia yra tarp populiariausių, per stojamuosius į vieną vietą pretenduoja apie 10 abiturientų. Vidutinis mokytojo atlyginimas siekia 25 tūkst. eurų per metus. Vertinant mūsų standartais, gal ir nemažai, bet Suomijoje jis yra tik vidutinis (Šveicarijoje mokytojų metinis atlyginimas – apie 52 tūkst. eurų). Tiesa, mokytojas Suomijoje prieš klasę per dieną stovi ne ilgiau kaip 4 valandas, jis turi dar vieną ar du asistentus. Esmė – ne vien pinigai: Suomijoje kiekvienam mokiniui išleidžiama 30 procentų mažiau nei, tarkim, JAV. Svarbu ir ne mokykloje ar prie namų darbų praleistos valandos: palyginti su kitomis išsivysčiusiomis šalimis, suomių vaikai mokykloje praleidžia mažiausiai valandų, o mokytis pradeda tik 7-erių metų. Konkurencijos galia nelaikoma ugdomąja: šios šalies mokymo sistema nėra orientuota į gabiausius, nėra jokių jiems skirtų klasių ar mokyklų. Mokiniai į mokytojus kreipiasi vardu, namų darbų užduodama retai, o pirmasis standartizuotas testas atliekamas tik sulaukus 16-os metų. Pirmuosius 6-erius metus mokiniai išvis nevertinami, vieninteliai egzaminai yra baigiamieji. Tiksliųjų mokslų klasės yra sudaromos iš ne daugiau kaip 16 mokinių, kad kiekviena klasė galėtų atlikti praktinius eksperimentus. Ir vaikai mokosi neverčiami, nes jiems įdomu.
Kam to reikia?
Kauno jaunimo mokyklos vadovas T. Lagūnavičius prieš 5-erius metus numatė šiuos mokymosi proceso pokyčius. „Mokykla taps susitikimo vieta, kur mokiniai rinksis, kada nori, ir į tas pamokas, kurių reikės, tik norėdami gauti gyvą mokomosios medžiagos paaiškinimą, – rašė jis knygoje „Kaip išgyventi XXI amžiuje“. – Kiti mokysis savarankiškai. Mokymasis vyks interaktyviosiose klasėse, bus atliekami moksliniai tyrimai. Vaikai spręs realiai kylančias gyvenimo ir būsimos profesinės veiklos problemas mokslinėse laboratorijose, dalyvaus virtualiuose kryžiaus žygiuose, statys virtualų atominį reaktorių, kurs muzikinius, rašytinius ir vaizdinius kūrinius ir kt. Svarbiausia bus rasti nestandartinius sprendimus ir būti kūrybingam, nes didžiąją kitų darbų dalį atliks robotai ir naujausios technologijos.“
Išties kokia prasmė užkrauti smegenis datomis, skaičiais ir formulėmis, jei visa tai per sekundę gali rasti internete? „Dabartinė karta tokia jau yra – jiems reikia žinoti visa ko prasmę. Kad ir apie ką kalbėtume – mokslą ar darbą, pasakymas „reikia, ir viskas!“ jiems neimponuoja, – sako A. Francas. – Būtinybė išaiškinti, kam to reikia, kartais vargina mokytojus ir darbdavius, bet nieko nepadarysi – neturėdami šio atrankos kriterijaus, jauni žmonės tiesiog paskęstų informacijos jūroje. Į tai turėtų būti orientuota ir mokymo sistema. Užuot mokę abstrakčių formulių ir apibrėžimų, turėtume kalbėti apie konkrečius dalykus.“
Šiemet, kaip niekada iki šiol, daug diskusijų kilo dėl gimtosios kalbos baigiamojo egzamino – kad ties juo suklupo kitus egzaminus puikiai išlaikę mokiniai. Vienas prestižinę Vilniaus gimnaziją baigęs abiturientas neslepia apmaudo – iš matematikos, anglų kalbos ir chemijos po šimtą balų gavęs mokinys lietuvių kalbos neišlaikė ir taip talentingam tiksliųjų mokslų atstovui buvo užtrenktos durys į visus Lietuvos universitetus. Klausimas, ar tikrai lazerių specialistui arba chirurgui būtina gebėti analizuoti Maironio kūrybą, atrodo visai logiškas. Kita vertus, raštingumas yra vienas mūsų išsilavinimo rodiklių – gavę elektroninį laišką su begale gramatinių klaidų, neretai suabejojame ir to žmogaus profesine kompetencija. „Apsiskaitymas, meninis išsilavinimas, istorijos išmanymas yra papildomi veiksniai, jie suteikia platesnį akiratį, leidžia patekti į aukštesnius sluoksnius, užmegzti ten naudingų ryšių. Ypač tai praverčia atsidūrus kitoje kultūrinėje erdvėje, – sako A. Francas. – Tarkim, jei žinosi, kas yra islamas, bus lengviau sudaryti sandorius su musulmonais, nes nedarysi grubių etiketo klaidų. Baigusieji muzikos mokyklas, nebijo auditorijos, moka bendrauti, valdyti stresą, moka planuoti veiklą, derinti įvairius dalykus. Sportuojantieji yra sveikesni, valingesni, moka siekti tikslo, įveikti sunkumus, dirbti su komanda.“
Kur stoti?
A. Francas siūlo neskubėti stoti bet kur, geriau bent trumpai padirbėti toje srityje. Būtų gerai, jei darbdaviai būtų geranoriški ir būsimiems studentams leistų, kad ir nemokamai, išbandyti savo būsimą specialybę. „Viena mergina labai norėjo būti baldų gamintoja. Tik baigusi medienos technologijos studijas sužinojo, kad yra alergiška medienos dulkėms“, – prisimena pašnekovas.
Ydinga ir standartizuota būsimų studentų atrankos sistema – visus vertinti pagal baigiamųjų egzaminų rodiklius.
„Būsimas puikus verslininkas nebūtinai yra geriausias klasės mokinys, – sako A. Francas. – Jis gali mokytis visai prastai, bet jau nuo mažens matai, kaip ką nors perka, parduoda, keičia, užsidirba. Tokiam ir reikėtų stoti į verslo vadybą. Dabar gi ten sustoja kas tik nori. Baigia, ateina ir prašo vadovaujamų pareigų. Jei baigei tokią specialybę ir turi tam gabumų, pats turi kurti darbo vietas. Į verslo vadybos magistrantūrą apskritai turėtų stoti žmonės, jau pabandę verslauti.“ Personalo atrankos specialistas mano, kad atrinkti specialybei tinkamus kandidatus padėtų individualūs pokalbiai su jais.
Jau ne pirmus metus kalbama ir apie tai, kad geras amatininkas vertingesnis už teorinių žinių prikaupusį plataus profilio specialistą. A. Francas pritaria, kad pretendentų į darbo vietą patirtis ir praktiniai įgūdžiai vertinami kur kas labiau nei aukšti balai diplome, bet rankų darbo jėgos poreikis vis mažėja, todėl šioje srityje išliks tik tie, kurie yra tikri meistrai. „Neseniai, sulaukęs klausimo, kiek Lietuvoje reikia batsiuvių, susimąsčiau. Iš esmės batą jau gali atspausdinti ir 3D spausdintuvas, – sako A. Francas. – Tikroji batsiuvystė – tai amatas, perduodamas iš kartos į kartą. Reikia ne tik išmokti siūti tiesią siūlę, bet ir išmanyti žmogaus anatomiją, psichologiją, mokėti bendrauti su klientais. Turėtume suprasti, kad būti geru amatininku geba ne kiekvienas ir labiau vertinti šias profesijas.“
Deja, praktiškų specialybių mokosi vis mažiau jaunų žmonių. Nors santechnikai, statybininkai ar vairuotojai dabar uždirba daugiau nei dėstytojai ir mokslininkai, ne mažiau svarbus profesijos prestižas. „Tėvai vis dar spaudžia vaikus stoti į universitetą, nes būtų gėda prieš kaimynus ir draugus, jei jų atžala būtų baigusi tik kolegiją. Tik ar diplomas gali užtikrinti darbo vietą? Mes per metus paruošiame 1500 teisininkų, o Lietuvai reikia vos 70-ties. 90 proc. jų yra labai gerai mokykloje besimokiusios merginos. Dauguma teisės absolvenčių dirba sekretorėmis ir administratorėmis, o specialybės žinias panaudoja rengdamos įvairias sutartis ir kitus įmonės dokumentus. Tik ar dėl to reikia 4-erius ar net 6-erius metus mokytis aukštojoje mokykloje? Architektų latviai parengia 20, estai – 15, lietuviai – apie 200. Dauguma jų dirba braižytojais, o išmokti tai daryti tikrai įmanoma per porą metų kolegijoje. Panašiai ir su socialinio darbo absolventais. Žmonių, kurie būtų pasirengę padėti neįgaliesiems, senyviems žmonėms ar asocialioms šeimoms, labai trūksta, bet bėda ta, kad visi baigusieji universitete socialinį darbą pretenduoja mažų mažiausiai patekti į ministeriją. Susidaro paradoksali situacija – socialinių darbuotojų trūksta, nors turinčiųjų šį išsilavinimą – perteklius“, – sako personalo atrankos specialistas.
Jei studijuojate mėgstamą dalyką, bet dar nesate apsisprendę, kokį darbą dirbsite, specialistas siūlo aktyviau domėtis, kur žinias bus galima pritaikyti – jis pataria eiti į konferencijas, bendrauti su fakultetu bendradarbiaujančiais darbdaviais. „Jei nenori tik baigęs su visais stoti prie tos pačios starto linijos, jau studijuodamas turi mokytis ar dirbti. Net ir skindamas braškes Ispanijoje įgyji privalumų – išmoksti kalbos, disciplinos, siekti tikslo, įveikti sunkumus“, – sako A. Francas.
Liūdniausia kategorija – amžinieji studentai. Gerėjant tėvų ekonominei padėčiai, tokių vis daugėja. Baigę vienas studijas, jie keliauja į kitas, tuomet – į trečias, o naudą visuomenei ima teikti tik pradėję žilti. „Atsakomybės stoka ir nenoras ilgam įsipareigoti – vienas iš blogesnių šios kartos bruožų. Ji pasitiki savimi, turi daug aukštų, ambicingų tikslų, drąsos, bet neretai plaukia paviršiumi, – sako A. Francas. – Tas, kuris išmano daugiau sričių, lyg ir turi didesnį pasirinkimą, vis dėlto labiau vertinami tie, kurie geba gilintis į vieną, tegul ir labai siaurą, sritį. Tokie specialistai graibstomi.“
Ką gi, senieji profesijos vilkai, gal ir mūsų dienos dar nesuskaičiuotos?
Ką rinktis
Pataria personalo paieškos ir atrankos įmonės ,,Alliance for Recruitment“ partneris bei vystymo direktorius Andrius Francas.
Universitetas ar kolegija? „Kolegijos diplomas gali padėti greičiau įsidarbinti ir daugiau uždirbti, jį vertina konkrečių specialistų ieškantys darbdaviai. Vertinant ilgalaikę perspektyvą, siekiant karjeros, vertingesnis yra universiteto diplomas.“
Bakalauras ar magistras? „Darbdaviai už tos pačios specialybės magistro diplomą nesiūlo daugiau nei už bakalaurą. Jei jau nutarėte rinktis magistro studijas, rinkitės kitos specialybės. Tarkim, jei baigėte bankininkystę, visai neprošal dar mokėti ir kurią nors iš užsienio kalbų. Tokiu atveju jūsų vertė darbo rinkoje padvigubėja.“
Mėgstama ar praktiška? „Mokytis to, ko nemėgsti ir nesugebi vien todėl, kad tai populiaru, būtų kvailystė. Reikia ugdyti savo stipriąsias puses. Vis dėlto kitas kraštutinumas – paversti savo pomėgį specialybe, irgi ne visada pasiteisina. Daug vaikų yra baigę muzikos, dailės, sporto mokyklas, bet rinktis šios srities studijas turėtų tik patys gabiausieji.“
Statistika
Lietuvos darbo biržos duomenimis, 2017 metais
daugiausia galimybių įsidarbinti turi šie specialistai: pardavimo atstovai, gydytojai, reklamos ir rinkodaros, informacinių technologijų ir slaugos specialistai;
mažiausiai įsidarbinimo galimybes turi šie specialistai: vertėjai ir kalbininkai, ekonomistai, interjero dizaineriai ir dekoratoriai, teisininkai.
