Pirma, yra šalių, kurios iš esmės neseksualios. Tai nereiškia, kad vokiečiai, rusai ar švedai nemėgsta sekso – žinoma, kad mėgsta. Tačiau šaltis, pilkumas ir visas šis niūrumas dėl ilgos ir sunkios žiemos, paverčia žmones uždarais, sukaustytais ir labiau susirūpinusiais išgyvenimo klausimais nei kokiu nors ten seksu ar kitais jausmingais malonumais.
Todėl mums, šiaurės europiečiams, svarbesnė gyvenimo programa nei seksas. Todėl nuo Rusijos iki Šveicarijos 35 metų moteris daugiau galvoja apie karjerą, vaikus (nesvarbu, jie yra ar ne), namus, vyrą, kuris bus jai patikimas partneris. O tai ir yra ta priežastis, dėl kurios taip retai šiose šalyse išvysi „nelygias“ poras. Moteriai reikalingas bendražygis ir vienmintis, o pagal bendrą klišę tokiu greičiau taps bendraamžis, nei gerokai jaunesnis vyras.
Antra, Sovietų Sąjungoje dauguma moterų savo gyvenimą suvokė kaip sėkmingą santuoką. Tai buvo jų išgyvenimo variantas. Sovietų Sąjungoje lyčių lygybė egzistavo tik popieriuje, o paskui iškart atsirado turtuoliai ir merginos puolė prie jų kaip uodai, įgyvendindamos savo svajones tarsi serialuose ir filmuose su Marilyn Monroe. Todėl mūsų erdvėje ryšys su jaunesniu vyru – psichologinis šokas. Nes toks partneris tarsi pagal nutylėjimą yra ne itin patikimas ir nekoks užtarėjas.
O štai, pavyzdžiui, Italijoje tokios poros, kai moteris vyresnė – įprastas dalykas. Jas dažnai išvysite gatvėje. Ir moteris visiškai ne turtuolė, o jaunas vyras – ne jos žaisliukas. Tai pilnavertės poros, kurias sieja abipusiai jausmai. Nes nepaisant katalikiškos sistemos, italai moka mėgautis gyvenimu. Ir seksu.
Nors turbūt ir jūs pažįstate moterį, kuri už savo vyrą vyresnė dešimt metų. Bet greičiausiai pažįstate ir tokią, kuri vyresnė trejais metais ir siaubingai to gėdijasi. Ta pirmoji yra užtikrinta savimi. Ir kalba eina ne apie pinigus. Nors pinigai taip pat turi reikšmės. Tačiau esmė ne tame, kad ji „gali sau leisti“ jaunesnį vyrą, o tame, kad ji savimi pasitiki.
Yra moterų nuo 40 iki 50 metų, kurių asmeninis gyvenimas ne itin susiklostė, nes jos stipriai įsikibusios stereotipo, kad vyras turi būti stipresnis. Štai tokio jos ir ieškojo. Dauguma įsitikinę, kad vyras su nepriklausoma partnere nesusitvarkys. Kad jiems reikia tokios švelnutės moterytės, kuri niekada nepakels balso.
„Senelė mane mokė, kad prieš keliant skandalą reikia palaukti pusvalandį“, – sako viena pažįstama. Na, o toliau pateikiama instrukcija, kaip, gink Dieve, savo nuotaika nepakenkti vyrui.
Niekas neragina kelti nevaldomų scenų. Tačiau nereiškia, kad teisinga visuotinai paplitusi nuomonė, kad vyras yra trapi ir labai brangi vaza, kurią reikia saugoti, netausojant savęs. O kaip saugoti, jeigu tu esi gyvas žmogus, kuris pervargsta darbe, ir kuris be namų ūkio dar turi krūvą svarbių reikalų ir ne mažiau svarbių troškimų?
Dabar atsirado nauja moterų karta, kurios pačios save aprūpina ir nėra taip sukaustytos prietarų. Jos tiesiog susitinka su vyrais, kurie joms patinka. Nebijodamos amžiaus skirtumo. Žinoma, mes visos turime savo nuogąstavimų, tačiau vienaip ar kitaip jie netrukdo. O apskritai, kalbant apie visas poras, dažnai net nesuprasi, kad tarp jų yra koks nors amžiaus skirtumas. Egzistuoja ir visuomenės smerkimas – esą, man pusryčiams vyras perka briliantus, o tos tai – visiškai berniukas, ji jam veikiausiai snarglius valo! Ir sėdi tokios labai savimi patenkintos, nepaisant fakto, kad vyras grįžta „iš darbo“ trečią nakties ir kvepia „Chanel Chance“.
Na, gal joms taip gerai, tačiau nereikia dėl to teisti kitų, kad jos gyvena kažkokį savo nuostabų gyvenimą. Jeigu merginos laimingos su savo turtuoliais vyrais – prašom. Jeigu merginos laimingos su jaunesniais už save mylimaisiais – nenaudokite savo fantazijos piktais tikslais. Jeigu žmonės atrodo laimingi, tai juk puiku.
Tik siaubingais prieš moteris nukreiptais laikais egzistavo ši nevykusi sąvoka – „jaunintis“. Esą, „visiška senė, jauninasi, štai trumpą sijoną apsivilko, išsidažė, pas ją ateidinėjantis vyras jai į sūnus tinka“. O jeigu ir tinka, tai ką? Žmonės vieni kitiems patinka, jie mėgaujasi aistringu seksu. Kas blogai? Blogai yra tai, kad moteris išmokyta gėdytis savo amžiaus.
„Mano mylimasis jaunesnis už mane dvylika metų ir kai tik viskas prasidėjo, aš staiga pasigavau visas šias baimes ir išankstinius nusistatymus. Nuolat save tyrinėjau veidrodyje – o kas, jeigu aš sena? – pasakoja viena jaunesnio partnerio moteris. – Tačiau tu matai tiek porų, kuriose vyras vyresnis, tačiau gerai atrodo, ir visi žavisi tik juo. Tada savęs paklausi: kam taip alinu savo psichiką? Kažkuo sau nepatinku? Turėčiau prieš kažką teisintis? Ar mane jaudina tai, ką apie mane pagalvos kiti? Kitaip tariant, ar esu pasirengusi paaukoti savo laimę dėl hipotetinio visuomenės pasmerkimo?
Mano atsakymas – ne! Aš patinku, aš niekada nesiteisinu – manęs nejaudina, esu tam nepasiruošusi. Taip, mes visi turime kompleksų, tačiau neprivalome su jais gyventi. Neturime leisti jiems daryti mums įtaką. Priešakyje tik džiaugsmas. Dar daugelį aplanko toks klausimas: o kas bus toliau? Na, kai tau 55 metai, o jam – keturiasdešimt. Taip, dabar tai skamba keistai. Bet penkiasdešimt penkeri – ar tai amžius?! Antra, kur garantijos, kad su bendraamžiu jūs liksite kartu? Gyvenimas yra duotas tam, kad judėtume į priekį. Ieškotume. Džiaugtumės naujomis perspektyvomis ir nežinomybe.
Kas nori įstrigti nuobodybėje ir rutinoje? Tikrai ne aš. Nes aš noriu ir septyniasdešimties, ir aštuoniasdešimties sužinoti kažką naujo, kažko siekti, ir kad peržengus aštuoniasdešimties slenkstį dar sugebėčiau iš naujo įsimylėti, užmegzti naujus santykius. Man nereikia tos ilgesingos ramybės ir depresiją keliančio stabilumo, kurį žada gyvenimas baimėje ir inercijoje. Kai kažkas baigiasi, tai reiškia, kad kažkas prasideda, ir nėra seksualesnio ir labiau atjauninančio jausmo, kaip šis išankstinis mėgavimasis.“
