Viena iš priežasčių, kodėl vaikai yra gerokai laimingesni už suaugusiuosius, yra ta, kad jie dažniau daro tai, ką nori, o ne tai, ką reikia. Mes bandome juos auklėti, spausti, mokyti, įrodinėti, kodėl reikėtų imtis nemalonių darbų, bet jie lyg niekur nieko atrėžia: „Bet aš nenoriu!..“ Ir visi mūsų argumentai sudūžta it į sieną.
Pabandykite prisiminti, kada Jūs pastarąjį kartą ištarėte šią frazę? Iš tiesų ištarėte, o ne pagalvojote. Ką sakėte, kai kolega paprašė padaryti už jį vieną kitą darbelį? „Mielai padėčiau, bet kaip tik šiandien man užkrovė parengti ataskaitą...“ – atsakėt kažką panašaus, nors galėjote pasakyti: „Ne, aš nenoriu dirbti tavo darbo“. O kai paskambino vyro giminaičiai ir pasisiūlė užgriūti į svečius visam savaitgaliui, ką atsakėte tuomet? „O kaip smagu, bet gaila, mes kaip tik šį savaitgalį išvažiuojame...“, nors galėjote pasakyti: „Ne, šį savaitgalį mes nenorime svečių. Norime pailsėti“. Tai mes vadiname mandagiu elgesiu. Mandagu yra negalėti, o štai nenorėti – baisus netaktas.
Meluojame net sau. Štai saviugdos treneriai iš pradžių mums prisuokia apie tai, kaip svarbu „reikia“ keisti „noriu“, o paskui moko, kaip apgauti save. Tarkim, užuot sakiusi „reikia išsiplauti grindis“, turėtumėte sakyti: „Noriu išsiplauti grindis, nes man patinka gyventi švariuose namuose“. Ir tą akimirką mūsų rankos pačios ima tiestis prie skuduro, ar ne? Norėčiau tai pamatyti.
Mūsų smegenyse žodelis „reikia“ įrėžęs tokią gilią vagą, kad net tai, kas turėtų būti malonumas, paverčiame pareiga. Tarkim, valgio gaminimą, atostogų planavimą ir net seksą su sutuoktiniu. „Reikia pasimylėti, – galvoji penktadienio popietę, – nes savaitgalį užgrius vaikai, nebus kada.“
Taip elgiamės, nes manome, kad vykdydami pareigas tampame geresni ir suteikiame daugiau laimės aplinkiniams. Deja, tai nebūtinai yra tiesa. Knygos „Meilė. Aistra. Partnerystė“ autoriai Šarūnas ir Silvija Mažuoliai tikina, kad darydami tai, kas reikia, sekiname save ir erziname kitus. Pasak jų, ypač svarbu kuo daugiau dalykų iš „noriu“ kategorijos daryti moteriai, mat „reikia“ yra vyriška sritis.
„Po mėgstamos veiklos dienos jaučiamės džiaugsmingiau, laimingiau. Visai kita nuotaika apima po dienos darbų, kuriuos reikia nuveikti. Vos pora tokių darbų gali išsekinti visą psichinę energiją ir moteris tampa irzli, nekantri, šiurkšti, tiesmuka. Šilumos ir kantrybės, kurias į porą atneša moteris, nelieka, o vyras yra nepajėgus šiomis savybėmis papildyti santykius“, – rašoma knygoje. – Pagalvokite apie savo dieną. Kiek darbų darote, nes reikia, ir kiek dėl to, kad norite? Tik nesuklyskite! „Noriu” veikla nereiškia „Darau, nes noriu rezultato“. „Noriu“ veikla yra maloni pati savaime: gėlių sodinimas, tapymas, pasivaikščiojimas, vakaras su draugėmis, filmas ir t. t.“ Ši veikla gali būti ir fiziškai sunki, bet teikti malonumą – tarkim, viena yra ravėti daržą, nes jau gėda prieš kaimynus, ir kas kita daryti tai todėl, kad jums patinka sukišti rankas į žemę.
„Kuo daugiau „noriu“, tuo daugiau pasitenkinimo gyvenimu, tuo didesnė tikimybė palaikyti laimingus santykius ir tuo mažiau bandymų išsunkti laimės ir džiaugsmo iš vyro“, – įsitikinę Mažuoliai. Aišku, jie neteigia, kad visas mūsų gyvenimas turėtų būti nuolatinis darymas tik tai, ką nori, bet išlaikyti sveiką balansą tarp „noriu“ ir „reikia“ būtina sąlyga laimingam poros gyvenimui.
Knygos „F**k it. Daryk, kas patinka“ autorius Johnas C. Parkinas apie tai yra parašęs ne vieną knygą. Pasak jo, mes esame taip pripumpuoti pareigingumo, kad neretai net patys nesuprantame, ar mums patinka tai, ką darome. Norint tai išsiaiškinti, jis siūlo atsakyti į šiuos 4 paprastus klausimus.
1. Ar nekantriai laukiate, kol galėsite to imtis?
2. Ar ta veikla suteikia Jums energijos?
3. Ar darytumėte tai be jokio atlygio?
4. Jei nereikėtų užsiimti šia veikla, ar vis tiek ja užsiimtumėte?
