Ir tada vis labiau esame laimingi bei turime vis daugiau energijos ta laime dalintis su kitu. Galvoti jau ne ką galiu santykiuose gauti, o duoti. O tai jau visiškai kita santykių dinamika. Tik kaip tai padaryti?
Apie tai kalbamės su konferencijos „Išdrįsk pradėti“ pranešėjomis: Inga Jablonske - asmeninio ir dvasinio augimo mokymų centro „SoulACTION“ lektore, sėkminga verslininke ir vadove, bei Andre Amiya Pabarčiūte – „SoulACTION“ ir „Moters Magijos Mokyklos” įkūrėja ir vadove, emocinio intelekto lavinimo instruktore.
Pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ skaitysite pranešimą tema „Išdrįsk mylėti“. Mylėti – ar tam reikia drąsos?
Inga Jablonskė: Jei šnekame apie meilę ne kaip sąvoką, o kaip būseną ir nuo jos gimstantį veikimo būdą – taip! Nes, juk gyvename visuomenėje, kur įprasta konkurencija, o ne kooperacija. Bet jeigu pažvelgtume plačiau, pamatytume, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, turi savus talentus – tai ar įmanoma nuspręsti, kuris jų vertingesnis? Kuris sėkmingesnis, galbūt, bet juk ne viskas apibrėžiama tik sėkme... Dažnai ji tik kaip „beasmenė“ motyvacija, pradžioje galinti vesti į priekį, bet ją pasiekus, patyrus – dažnas dalinasi viduje pajutęs tuštumą. Čia atsiranda natūralus klausimas – kodėl? Pati puikiai žinau šį jausmą ir gerai pamenu tą būseną, kai vaikantis sėkmės vieną dieną supranti, kad visas gyvenimas tapo tarsi virtualus, kai nebejauti visu savimi, nes gyveni tik proto pasaulyje.
Mylėti tikrai reikia daug drąsos, nes mylėti – tai visu pirma būnant su kitu žmogumi – būti tikruoju savimi. Ne geresniu, ne blogesniu – o tikru, be jokių kaukių. Būti jautriu, girdinčiu, kartais silpnu ar liūdnu. Mylėti – tai būti laisvu ir kartu kitam leisti patirti vidinės laisvės būseną.
Pranešimą skaitote duetu – ar tuo irgi nešate kažkokią žinutę?
Inga Jablonskė: Ilgus metus Andrė Amiya yra mano mokytoja ir mentorė, jos dėka mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Už karjeristės, griežtos sau ir kitiems bei viską linkusios kontroliuoti moters staiga aš aptikau visai kitą dalį savęs: gebančią mylėti, galinčią duoti ir dalintis. Atradus šiuos vidinius resursus, netgi pavadinčiau talentus, prasidėjo didžiulė vidinė kelionė toliau, kuri vyksta ir dabar.
Jos dėka jaučiuosi tarsi gyvenčiau kito žmogaus gyvenimą – ir aš esu tikrai naujas žmogus. Tai ir yra ta žinutė, kurią norime perduoti dalyvaudamos duetu – apie galimybę tapti nauju žmogumi, tam tereikia patikėti savo tikraisiais troškimais ir leisti vykti naujiems dalykams.
Taip pat, mes abi dalinamės tik tuo, kas išgyventa ir tikra. Visi Andrės Amiyos mokymai yra pagrįsti jos ir Rimvydo (Rimvydas Židžiūnas - mokymų partneris, kartu įkūręs talentų atskleidimo centrą „SoulACTION“) realia patirtimi. Tai ne samprotavimai ar idėjos, o iš tikros gyvenimo praktikos gimusi teorija.
Sakote, kad darvinistinis principas „išlieka stipriausi“ ateityje išnyks. Ką turite omenyje?
Inga Jablonskė: Jau dabar pasaulyje vilnija nauja banga, kviečianti žmones kooperuotis, siekiant tikslų ir svajonių. Apie tai šneka ir naujieji dvasiniai lyderiai (pvz Deepak Chopra, Eckhart Tolle), tokiu pagrindu jau kuriamos koorporacijos, įvairūs idėjiniai projektai ar bendruomeniniai judėjimai. Tikiu, kad ateityje taip gyvens žmonija. Tačiau, tam reikia visų pirma pakeisti savo pasaulėvaizdį ir, aišku, įpročius, atsispindinčius mūsų veiksmuose. Apie tai, kaip tai padaryti ir nuo ko pradėti pasakosime ir pranešimo metu.
Kaip išbūti visuomenėje, kurioje ne tik yra daug konkurencijos, bet ji ir skatinama? Ar įmanoma tam nepasiduoti?
Inga Jablonskė: Tam tikrai reikia drąsos! (šypsosi) Todėl, džiaugiuosi, kad vyksta tokios konferencijos, skatinančios ir kviečiančios pažiūrėti, kas vyksta už mums įprastų „durų“.
Viskas prasideda nuo vidinio sprendimo ir iš to gimstančios naujos vertybės, tik vėliau formuojasi nauja elgsena.
Kaip pavyzdį paimsiu kitą vertybę - būti ištikimu. Juk tikrai kartais gali būti įvairių pagundų (šypsosi), pasiūlymų, bet ar įmanoma tam nepasiduoti? Paklauskite savęs. Taip, jeigu tavo ištikimybės vertybė yra aukščiau laikino impulso. Lygiai tas pats ir su meile, kai ji tampa pagrindu, ant kurio nori kurti gyvenimą – sunkumai ir iššūkiai išlieka, bet kasdien, kad ir po mažą kruopelę vis labiau ir labiau vadovaujiesi ja, veiki nuo jos, o ne nuo visuomenės primestos ir išmoktos senos programos, skatinančios „lipti kitiems per galvą“, dėl savo laikinos naudos. Nuostabi žinia yra ta, kad moteriai veikti iš savo širdies resurso yra taip organiška ir natūralu!
Kaip su meile ir taika žiūrėti į žmones, kurie daro pikta, kenkia mums ir pasauliui? Kokia iš to nauda?
Inga Jablonskė: Meilė neįmanoma be priėmimo. Meilė prasideda nuo priėmimo. Savęs, kitų, pasaulio, kitais žodžiais – gyvenimo. Pradėjus veikti nuo meilės, tu ir toliau gyveni gyvenimą, kuris teka per tave. Bet pasikeičia akys, kurios tai mato. Tu vis daugiau turi pakantumo ir atjautos. Ir suvoki, kad pasaulyje tam tikri procesai būtini, tam, kad vieną dieną naujos vertybės žmonėms taptu neišvengiamu atsakymu. Yra nuostabi Ekckart Tolle citata: „Sena turi mirti, kad gimtu nauja“.
Meilės alkis. Kodėl tiek daug žmonių šiandien vis išalkę meilės ir dėmesio, vis juo nepasisotina? Ką jiems rekomenduotumėt?
Inga Jablonskė: Meilės alkis atsiranda iš to, kad mes ieškome meilės. Tai yra didžiausias mums „įsiūlytas“ melas, tarsi tikėjimas – kad ji kažkur yra ir galima ją atrasti. Ir iš to gimsta noras gauti, o ne duoti. Nėra pasaulyje tokio šaltinio, prie kurio prisijungęs tu galėtumei patenkinti meilės alkį amžinai. Tu tik pats gali tapti tokiu šaltiniu. Ir tikrai, daugelį mūsų per mažai pamylavo, per mažai mylėjo vaikystėje, kai mums meilės reikėjo kaip oro. Iš to atsiradusios vaikystės traumos ir verčia mus ieškoti meilės, dėmesio, bandyti tą tuštumą kažkuo užpildyti. Bet tikrasis atsakymas yra ne čia. Apie tai Andrė Amiya ir pasidalins savo pranešime: žinojimu, kaip meilę paversti viso savo gyvenimo varikliu. Aš to dar tik mokausi, bet jau žengus pirmuosius žingsnius pradeda pildytis tas „tuštumos“ indas ir to dėka į gyvenimą ateina vis daugiau ramybės ir atsipalaidavimo.
Kaip poroms išlaikyti „amžiną medaus mėnesį“? Kas gali padėti atgaivinti ilgamečius, rutinos prispaustus santykius?
Andrė Amiya Pabarčiūtė: Nereikia nieko išlaikyti. Išties bandymas ką nors išlaikyti ir yra pats tiesiausias kelias į to praradimą. Reikia kurti „medaus mėnesį“, o ne jį išlaikyti. Ir kurti jį amžinai, tiek ilgai, kiek abiem poroje yra prasminga. Žmogus – kūrėjas. Kurdamas kiekvienas iš mūsų patiriame laimės jausmą, nes kūrybos procese aktyviname ir realizuojame savo įvairiausius talentus. Santykiai – tokia pati sritis: kūrybinė. Tai nereiškia, kad čia reikia sunkiai dirbti. Ta reiškia, kad čia reikia entuziazmo, kūrybinių idėjų, eksperimentavimo. Visos pasakos apie stebuklingą piliulę ar kelis svarbiausius patarimus tėra užuominos.
Piliulė ar patarimas suveikia, tačiau trumpai. Pas abu partnerius poroje turi atsirasti kūrybinė pozicija, susitarimas būti aktyviems, ieškoti naujų, dar nebandytų sprendimų, kuriais galės abu nuoširdžiai džiaugtis. Ypač tai galioja poroms, kurios yra kartu ilgiau nei trys metai. Rutina mus įsuka, ne dėl to, kad „ji“ tokia galinga, neišvengiama ir tai piktybiškai daro. Taip įvyksta dėl to, kad tampame pasyvūs savo asmeninio gyvenimo atžvilgiu, savo intymaus gyvenimo atžvilgiu. Susiaurėjame iki funkcinių veiksmų: pavalgyti, pasilinksminti, pamiegoti, pailsėti, užsiimti seksu, pasiglostyti truputį. Be abejo, su tokiu ribotu repertuaru ir patiriamų jausmų, pasitenkinimo paletė tampa labai siaura.
Stebuklus kuria sąmoningumas, susitarimai poroje. Svarbu nepalikti nieko „savaime suprantamu“. Reikia kalbėtis, ieškoti kūrybinių sprendimų, tinkamų abiem. Būtent nutylėjimas sukuria miglą, lūkesčius, kad kitas telepatiškai supras visus tavo troškimus ir juos išpildys, nes juk „myli tave“. Tačiau, ne visi gyvename su aukščiausio lygio telepatais ir princais, fėjomis, kurie tai gali padaryti. Tad pirmoji pagalba, kaip įnešti daugiau spalvų, keisti santykių dinamiką į labiau džiuginančią yra kalbėtis ir girdėti vienas kitą be kaltinimų. Pozityviai pageneruoti idėjas, kaip du kūrybiniai partneriai, kurių bendras projektas yra šių santykių vystymas.
Kokie būdai gali padėti šiuolaikinei moteriai atrasti savo vidinę jėgą?
Andrė Amiya Pabarčiūtė: Be abejo, pirminis dalykas yra susidomėti savimi, savo vidumi, savo dvasiniu potencialu. Kiekviena moteris – ekstremaliai talentinga. Kai ji ima tyrinėti save įvairių praktikų pagalba, atranda begalinį lobyną. Šiuolaikinės moterys yra labai stiprios asmenybės. Tačiau moteriška jėga slypi ne jos asmenybėje, o jos kūne ir širdyje. Asmenybė – tik instrumentas, galintis išreikšti jos atrastą ir išlaisvintą jėgą. Būtent dėl to, pavyzdžiui, knygų skaitymas, informacijos kaupimas tėra nedidelis, nors ir svarbus žingsniukas savęs atradimo kelyje. Vis tik svarbiausia realūs patyrimai ir nuolatinė praktika. Net ir be mokymų kiekviena moteris turi galimybę praktikuoti meilės jėgą kasdien: su savo tėvais, vaikais, vyru, giminėmis. Jei ji mokosi širdimi girdėti savo artimus žmones, o ne protu, jos meilės praktika prasideda. Galima išvystyti gebėjimą ne tik girdėti, bet ir matyti, kalbėti, veikti, mąstyti širdimi. Tuomet moters gyvenimas radikaliai pasikeičia. Jos gyvenimui ima vadovauti absoliučiai nauja, būtent moteriška jėga – meilė. Taip nutiko ir man. Iš visos širdies linkiu tai atrasti visoms moterims, nes gyventi meilės būsenoje – didelis džiaugsmas. Dėl to ypač intensyviai vedu mokymus, šiuo metu rašau jau trečiąją savo knygą ir kuriu meno projektus, kad prisidėčiau prie moters jėgos, jos talentų atskleidimo.
Kokia jūsų asmeninė kelionė?-Kaip jūs mokėtės mylėti ir dalintis? Ką dar norėtumėte išmokti ir atrasti?
Andrė Amiya Pabarčiūtė: Mano kelionė į meilės pasaulį prasidėjo, kuomet buvau ką tik išbrendanti iš paauglystės. Tuomet turėjau gan komplikuotus santykius poroje. Tuose santykiuose labai stigo tarpusavio supratimo ir empatijos. Nuo to gan stipriai kentėjau. Ir staiga vieną gražią dieną keista mintis man toptelėjo : „Jeigu Kristus mokėjo mylėti kiekvieną sutiktą žmogų, kodėl ir aš negalėčiau to padaryti?!“ Tai buvo toks gilus suvokimas, virsmas, kad išsyk pasikeitė požiūris į tuometinį mylimąjį. Ėmiau praktikuoti tą mintį kasdien. Ir vyko stebuklas: mano širdis plačiai atsivėrė tam žmogui, atleidžiant visus nesusipratimus ir įtampas. Pradėjau matyti jame patį nuostabiausią vyrą, žmogų. Netrukus po šio radikalaus pokyčio mano suvokime ir širdyje, sutikau savo gyvenimo meilę. Itin artimą sielą, savo Mokytoją, su kuriuo galėjau praktikuoti ir atrasti begalinius gylius nuostabiausių meilės dimensijų. Meilė man suprantama kaip absoliutus atvirumas, susitikimas su kiekvienu žmogumi už proto ribų, vienio su žmonėmis ar pasauliu išgyvenimas. Meilė man – tai dalijimasis atvirumu, gebėjimas priimti kitą be jokių ribų ir vertinimų. Šie dvasiniai meilės patyrimai padėjo didelį fundamentą asmenybės transformacijai. Ėmiau uoliai mokytis iš naujo sąmoningai: šnekėtis, klausytis, glostyti, veikti, ilsėtis kartu. Iš naujo mokiausi dirbti, kurti, valdyti projektus. Ir visa tai daryti meilės būsenoje, rezonanse su supančiais žmonėmis, aplinka, pasirenkant tik žmones atskleidžiančius ketinimus.
Mano matymu, meilės kelionė – tai viso gyvenimo kelionė, kurioje tikrai yra daug daug daug ką išmokti. Pati šiuo metu tyrinėju meilę, kaip visa integruojančią sąmonę. Jei paprasčiau sakant – patyrimą, kad manyje telpa visas pasaulis ir kiekvienas žmogus.
Ką patartumėte moterims, kurios nori būti laimingos ir mylimos, gyventi harmoningą gyvenimą? Koks galėtų būti pirmas žingsnis?
Andrė Amiya Pabarčiūtė: Siūlyčiau nusiteikti, kad tai reikia sukurti ir atrasti. Moteris turi suvokti, kad laimė ir meilė tai nėra kažkokia susijaudinimo būsena ir ne situacija, kai viskas labai gerai. Tai atradimas vis naujų prasmių, suvokimų ir kartu su tuo, vis naujų būsenų laimėje ir meilėje. Tai augimo procesas per naujus didesnius suvokimus ir vis platesnius, turtingesnius sielą paliečiančius patyrimus. Tad patarčiau neieškoti laimės ar meilės, o pradėti tai tyrinėti, kaip viso gyvenimo eksperimentą, nuotykį. Meilė ir laimė nėra kažkoks rezultatas, kurį galiausiai moteris turi pasiekti. Tai yra procesas, besivystantis visą gyvenimą. Ir kūrybiškas, tyrinėtojiškas dalyvavimas jame atneša gilų pasitenkinimą.
Pirmas paprastas žingsnelis: pradėti nuo smalsumo. Susidomėti ir atsakyti sau į klausimus: Kas yra meilė, laimė man? Ką konkrečiai norėčiau patirti joje? Ką tuomet turėčiau išmokti ir kokius kasdienius veiksmus atlikti, kad tai vyktų? Tai labai gera pradžia. O tuomet jau atsiras ir šaltiniai, žinios, praktikos, situacijos ir provokacijos įgyvendinti tai, kas domina.
Savo įžvalgomis ir patirtimi apie santykius Andrė Amiya Pabarčiūtė ir Inga Jablonskė dalinsis LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 17 d. (šeštadienį) moterims skirtoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“. Pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai, karjeros konsultantai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
