Toks ilgo nesimatymo ir nostalgijos jausmas užplūsta pagalvojus tik apie tuos, kurie tikrai buvo artimi. Su kuriais 64 kv.m. bute sugebėdavome žaisti slėpynių, su kuriais lankėme paskaitas, pamokas, vakarėlius. Apie tuos, su kuriais tėvams išvykus į kaimą visą savaitgalį „darydavome namų darbus“, o namų darbai taip ir likdavo nepadaryti.
Ir vis tik, kaip taip nutinka, kad geros ar geriausios draugės, kurios viena be kitos sunkiai įsivaizduodavo savo laiką, išsiskiria? Tiksliau net ne išsiskiria, o baigia universitetą ir nustoja draugauti. Gyvena gretimose gatvėse, rajonuose, už 15 min. automobiliu ar pusvalandžio pėstute. Tarsi nepraranda smalsumo, seka viena kitos naujienas socialiniuose tinkluose, bet nesusitinka, neparašo, o jei ir parašo, tai tik su kokiu mažučiu reikalu, pavyzdžiui, gauti telefono numerį.
Žinoma, po tam tikro laiko, tiesiog parašyti ir pakviesti kavos jau tampa dideliai sunkus darbas. Lengvo preteksto – seniai nesimatėm – nebeužtenka. Nors tikslumo dėlei reikia paminėti, ir po ilgesnio laiko pertraukos, būna, neretai abi pusės parodo interesą susitikti. Pradeda derinti intensyvias darbotvarkes, atidžiai ir atsakingai ieško tos itin retos valandos, kai projektų vadovėlės būna laisvos nuo savo nelaisvų projektų. Bet paskutinę minutę vis tiek kažkas pakiša niekšingą koją ir tas susitikimas neįvyksta. Po intensyvaus derinimo proceso abi pusės dažnai būna išsikvėpusios ir antro raundo jau nebepakelia. „Tai gal kitą kartą?”, - moja klavišais viena. „Jo, gal kitą kartą,“- atsako kita ir čiatas užsidaro dar porai metų.
Jei vis tik pavyksta rasti valios ir jėgų prasukti antrą laiko derinimo raundą ir susitikimo data pasitvirtina, tai žinoma, tas ilgas nesimatymo laikas ima reikalauti ir keletos susitikimui būtinų atributų. Paminėsiu svarbiausius: reikšmingos progos, kuria būtų galima pasigirti susitikimo eigoje, specialios šukuosenos, sulieknėjimo, sėkmingo vyro, naujo darbo ir automobilio, su kuriuo nebūtų gėda atvažiuoti į šimtmečio renginį.
Vyrams šiuo klausimu - lengviau. Jie turi tą savo alų. Ir pasakymas: „einam alaus“, net ir po begalybės nesimatymo, jiems yra puiki dingstis susitikti. Į barą su mašina nevažiuosi. Ten – tamsu ir šilta, tad makiažas ir šukuosenos irgi atkrenta. O ilgi pasakojimai apie karjerą ir merginas dažniausiai būna išrėkiami į ausį vienu sakiniu: „Viskas gerai!”. Garsi muzika ir trečias bokalas daro savo.
Mokykla, universitetas, darbas - negi iš tikro mus, protingus ir sąmoningus savo gyvenimų valdovus, vienus su kitais jungia tik bendros institucijos, veikla, kuria užsiimame tuo metu, ir tik aplinkybių dėka mes būname kartu? Kiekvieną dieną draugauji su savo kolege, o štai vieną dieną po 6-erių metų ji ima ir išeina į kitą darbą. Žadi susitikti, bendrauti, matytis, nes, atrodo, įdomus ir geras žmogus buvo. Bet išeina ir nuo to penktadienio jau keleri metai prabėgo, o pažadai taip ir liko ore. Atsiradus vaikinui visos draugės nublanksta. Vaikinui kiek pabodus, tarsi vėl būtų galima galvoti apie senas bičiules, bet tada vaikai, darbai, karjeros. Viskas, tik ne draugystė.
Tai štai, praėjo šimtas metų ir aš parašiau savo studijų bičiulei Justei. Parašiau pirmadienį ryte, parašiau, kad šimtas metų praėjo nuo to laiko, kai Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, ir šimtas metų praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą juokėmės ir kartu apšnekinėjom kursiokus. Parašiau, kad gal einame pietų ir ne kada nors, o šiandien pat. Tą dieną ji negalėjo, bet susitikome netrukus. Atvykau su apynauja „KIA”, buvau pasiruošusi pasakojimą apie karjeros aukštumas, turėjau sūnaus nuotraukų rinkinį „Mažasis širdžių ėdikas“, specialiai išrinktų rūbų paketą, šiek tiek makiažo ir kažkokį virpuliuką širdyje. Neprireikė. Per tą 100 metų pamiršau, kad mūsų draugystės atributai buvo ne mašinos ir karjeros, o juokas ir čiauškėjimas.
