Kai draugė prieš porą metų pasiūlė nueiti į svajojimo seminarą, prunkštelėjau juokais. Atrodo, ką jau ką, bet svajoti tai tikrai mokame visi. Tik štai įgyvendinti tas svajones pavyksta retam. Visada laikiausi pozicijos, kad svajoti reikia tik apie tai, ką gali pasiekti, tada ir nusivilti teks mažiau. Mano požiūriui pritaria ir liaudies išmintis: „Nešok aukščiau bambos“, „Geriau žvirblis rankoj nei briedis lankoj“, „Pasvajok, ir praeis“, „Daug norėsi, mažai gausi“ ir t. t.
Tačiau vieną dieną likimas vis tiek atvedė mane į sąmoningo svajojimo mokytojos Gintarės Davainienės namus, ten sužinojau, kad kosminiai Visatos dėsniai ir valstietiškos išminties perliukai yra visai skirtingi dalykai – vieni priartina mus prie dangaus, o kiti priploja prie žemės. Kuo tikėti, renkamės patys. „Kiekvienam bus duota pagal jo tikėjimą“, – Evangelijos žodžius cituoja G. Davainienė. Ši frazė puikiai atspindi ir sąmoningo svajojimo esmę.
Neišsenkamas aruodas
Vaikystėje nejaučiame svajonių ribų, ir niekas mūsų nesmerkia už tai, kad norime tapti princesėmis ar kosmonautais, bet vos tik pradedame bręsti, svajonių sparnai iškart apkarpomi. Mus ragina įvertinti savo realias galimybes ir visuomenės poreikius, džiaugtis mažais dalykais ir nešokinėti aukščiau bambos. Tokiu auklėjimu siekiame apsaugoti savo vaikus nuo skausmo, neišvengiamai patiriamo sudužus dideliems lūkesčiams. Deja, atžalos dažniausiai nejaučia mums už tai jokio dėkingumo. Netgi priešingai – sėkmingai savo veiklą plėtojantis advokatas žilstančiais smilkiniais ima ir netikėtai išlieja nuoskaudą dėl nužudytos jo svajonės tapti būgnininku. Tik kas sako, kad to jis negali pradėti daryti dabar? Štai mano vyro sesuo Raminta, neblogą karjerą padariusi architektė, sulaukusi 40-ties įstojo studijuoti veterinarijos – mat nuo vaikystės svajojo gydyti gyvūnėlius. Kai ji pranešė apie savo ketinimus, dauguma artimųjų tik sukiojo pirštu prie smilkinio, bet Raminta nė nemanė paisyti jų nuomonės.
„Užtenka, jau prieš 20 metų prisiklausiau „protingų“ patarimų“, – tvirtai atsakė už širdies susigriebusioms savo mamai ir anytai. Moteris visus metus papildomai mokėsi biologijos, laikė brandos egzaminą su perpus jaunesniais abiturientais ir sėkmingai įstojo ten, kur norėjo. Ir nors derinti studijas, darbą ir vaikų auginimą mano vyro seseriai kainuoja nemažai pastangų, ji tiesiog švyti iš laimės.
Turėkite drąsos savo norą paleisti, ir jis išsipildys būtent tada ir taip, kaip jums geriausia. Gal net tada, kai jau būsite jį pamiršę.
„Jei norite, kad jūsų svajonės tikrai pildytųsi, laikinai nutildykite racionalų protą ir savyje pažadinkite visiškai naivų vaiką – svajotoją, kurio vaizduotė yra beribė. Ar nors vienas vaikas, norėdamas tapti kosmonautu ar gaisrininku savimi abejoja? O ką darome mes? Sakome: „Būsiu turtingas“ arba „Laimingai ištekėsiu“, bet tuoj pat pasitelkiame racionalų protą ir įrodinėjame sau, kad tai absoliučiai neįmanoma“, – savo knygoje „Svajonę paversk tikrove“ rašo G. Davainienė. Jos gyvenimas puikiai įrodo, kad įmanoma viskas. Darbo ekonomiką ir sociologiją studijavusi ir visą gyvenimą verslo srityje dirbusi moteris nė neįsivaizdavo, kad kada nors taps rašytoja ir lektore.
„Tiesiog svajojau turėti laisvą darbo grafiką, būti pati sau viršininke, dirbti namuose ir daryti tai, kas džiugintų ne tik mane, bet ir kitus žmones“, – prisimena ji. Taip ir nutiko. Negana to, Gintarė atsikratė rimtų skrandžio bei stuburo problemų ir vos per metus ir kelis mėnesius atidavė 40-čiai metų paimtą būsto paskolą.
Svajojimo mokytoja nepritaria populiariam teiginiui, esą mūsų norai turi atitikti mūsų galimybes. „O iš kur žinote savo galimybes, jei jų neišbandėte? Nereikia iš anksto nusibrėžti ribų, – sako G. Davainienė. – Visatoje gėrybių gausu, tik ne visi drįsta jų paprašyti. Mes esame noras gauti, Dievas yra noras duoti. Gauti yra mūsų prigimtinė teisė, tik reikia atsiminti, kad kiekvieno noro išsipildymas reikalauja tam tikrų energinių resursų. Kuo daugiau norų, tuo didesnių resursų reikia. Kad išmokėčiau paskolą taip greitai, turėjau tikrai nemažai padirbėti, išmokti tai, ko niekada nemokėjau, įveikti daugybę iššūkių. Tad galvojant norus visada verta pagalvoti, kiek esame pasiruošę dėl jų paaukoti.“
Išmokite duoti ir tikėti
G. Davainienė sutinka, kad kiekvieno mūsų energinis potencialas yra skirtingas. Tai labai priklauso nuo to, ar žmogus moka dalytis. „Visatos dėsniai veikia taip, kad kuo daugiau atiduodame, tuo daugiau gauname, – teigia svajojimo mokytoja. – Gausos aruodas, nesvarbu, ar kalbėtume apie talentus, ar apie meilę, ar apie materialius dalykus, yra neišsenkamas, jis nuolat pildosi, tačiau savo šykštumu ar netikėjimu patys jį uždarome.“ Jei šykštime sau ar kitiems žmonėms pinigų, meilės, laiko, gerumo, mažiau viso to ir gauname. Deja, dauguma žmonių Visatos dėsnius suvokia priešingai – mano, kad gėrybes lengviau išsaugoti kaupiant ir taupant.
„Nors Kūrėjas visada yra pasirengęs mums duoti tai, ko prašome, jis kūrė mus pagal savo paveikslą ir nori, kad prie jo priartėtume. Išmokę duoti tampame panašesni į jį, auga mūsų sąmoningumas, dvasingumas, pozityvumas, o kartu pilnėja ir gėrybių aruodas – juk tam, kad galėtum duoti, turi turėti iš ko, – teigia G. Davainienė. – Aišku, kiekvienas žmogus svajonę formuoja pagal savo intelektą ir sąmoningumą. Labai materialus, žemesnio intelekto žmogus svajoja apie konkrečius daiktus – butą, mašiną. Jam nerūpės aukštesni tikslai, savirealizacija, galimybė keisti pasaulį, padėti kitiems.“
Labai svarbu tą iš aukščiau gautą energiją tolygiai nutekinti. Profesiniai pasiekimai, sveikata, santykiai – viskam turi atitekti maždaug po lygiai, reikia išlaikyti balansą. „Jei visą energiją skirsime vienai sričiai, sutriks harmonija, nes visos gyvenimo dalys yra susijusios, – sako sąmoningo svajojimo mokytoja. – Tarkim, mūsų sveikata labai priklauso nuo to, kaip jaučiamės darbe, kokie mūsų santykiai su kitais žmonėmis. Ir, atvirkščiai, neturėdami sveikatos, negalėsime dirbti, keisis ir mūsų bendravimas.“
Gintarė pripažįsta, kad į jos konsultacijas atėję žmonės vis dažniau klausia, kodėl jų norai nesipildo. „Nesipildo, nes žmonės turi per daug klaidingų įsitikinimų, – teigia G. Davainienė. – Kai kuriuos jų paveldime iš savo tėvų, kai kurie susiformuoja dar įsčiose, nemažai sukuria gimimo traumos, kūdikystė, ankstyvoji vaikystės patirtis. Vėliau įtaką daro aplinka, visuomenė.“ Su neigiamomis nuostatomis susiduriame kone kiekviename žingsnyje – juk kone kasdien girdime, kad didelių pinigų neįmanoma užsidirbti sąžiningai, o karjerą gali padaryti tik per pažintis. „Kaip gali susirasti gerą vyrą, jei manai, kad visi jie – savanaudžiai niekšai? Įsitikinimus įmanoma pakeisti.
Mintis ir žodis yra labai galingi, mes save galime užprogramuoti bet kam. Tik žmonėms labai sunku tuo patikėti. Aš pati tuo įtikėjau tik perskaičiusi daugybę paskaitų šia tema, nuolat apie tai kalbėdama. Kuo tikime, tą ir gauname, – teigia G. Davainienė. – Žmonės sako, kad sunku tikėti tuo, ko nematai, bet juk tuo tikėjimas ir skiriasi nuo žinojimo. Turime daug užslėptų, neįtikėtinų talentų, bet kol nepradėsime veikti, tol apie juos ir nesužinosime. Dauguma žmonių negauna to, ko trokšta, ne todėl, kad jiems trūksta sugebėjimų pasiekti tikslą, o todėl, kad netiki galimybe jį pasiekti. Tikėkite savimi ir savo svajone net tada, kai daugiau niekas netiki.“
Tuos, kurie bando mus atkalbėti nuo svajonių, užpila abejonėmis ir bando įpiršti savo negatyvius įsitikinimus, Gintarė vadina svajonių vagimis. Liūdna, bet, pasak jos, tokiais vagimis dažniausiai tampa artimiausi mums žmonės, ypač dažnai – tėvai.
Išsiaiškinkite, ko iš tikrųjų norite
Atrodytų, ką jau ką, bet išvardyti savo norus kiekvienas gali neužsikirsdamas. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. „Būna, ateina žmogus turėdamas vieną norą, išeina turėdamas kitą, nes neretai tikruosius savo troškimus pridengiame, paslepiame. Mano tikslas padėti žmogui atknisti savo šakninį norą, – pabrėžia sąmoningo svajojimo mokytoja. – Visada reikia klausti, kodėl to noriu, ką man tai duos? Štai viena moteris svajojo įsteigti moterų klubą, ilgai pasakojo, kaip jis turėtų atrodyti, ką ten veiks, bet paklausta, kam jai to reikia, netikėtai atsakė, kad taip tikisi pelnyti vyro pagarbą. Patenkinti tokį poreikį yra kur kas daugiau būdų, ne tik tas vienintelis moters sugalvotas.
Išgrynindami tikruosius norus sutaupome energijos ir suteikiame visatai daugiau šansų tuos norus įgyvendinti, nes neribojame jos galimybių.“ Trokštate turėti daug pinigų? O ką su jais darysite, kam skirsite? Jei ketinate už juos pirkti kokius nors konkrečius daiktus, apie šiuos ir svajokite, – gal pavyks juos gauti kitaip: kas nors padovanos, paveldėsite, išlošite loterijoje ar pan. Tiesa, kartais rezultatas gali būti ne visai toks, kokio tikimės. Gana populiarus žmonių noras nedirbti ir turėti pinigų gali išsipildyti taip, kad nutiks kokia nors nelaimė – tapsite neįgalus, jums išmokės sveikatos draudimą, gausite pašalpą... Ir štai – nieko neveikiate, pinigų užtenka, tik kažin, ar jaučiatės laimingas. Taip dažniau nutinka su egoistiškais troškimais – kai svajodamas žmogus ne mąsto, ką galėtų duoti, sukurti, bet trokšta tiesiog parazituoti kitų sąskaita.
Jei norite, kad jūsų svajonės iš tikrųjų pildytųsi, laikinai nutildykite racionalų protą ir savyje pažadinkite visiškai naivų vaiką – svajotoją, kurio vaizduotė yra beribė.
„Galima pradėti ir nuo egoistinio noro, bent tam, kad patikėtum, jog viskas įmanoma. Vis dėlto kur kas daugiau laimės suteikia altruistinių svajonių išsipildymas, – sako Gintarė. – Kuo daugiau naudos kitiems žmonėms suteikia tavo noras, tuo aukštesnių vibracijų jis yra. Apie vibracijas labai išsamiai rašo filosofas, sąmonės tyrinėtojas Davidas Hawkinsas knygoje „Galia ir jėga“. Žemiausių vibracijų emocijos yra gėda, kaltė, baimė, troškimas gauti, apatija, sielvartas. Pyktis – jau aukštesnių vibracijų, nes skatina veikti. O štai drąsa, neutralumas, besąlygiška meilė, nuolatinis džiaugsmas, ramybė atspindi pozityviai mąstantį protą.“
Labai svarbu suvokti ir tai, ar noras iš tiesų yra jūsų, ar įdiegtas kitų. Žiniasklaida, reklama, filmai, draugai, tėvai – visi jie bando įteigti mums, ko verta norėti, o ko – ne. Įsivaizduojame, kad labai gerai būti turtingu verslininku, dirbti vadovaujamą darbą ir ilsėtis egzotiškuose kraštuose, bet tikrai ne visiems to reikia, kad jaustųsi laimingi. Nemažai žmonių labiau patiktų ramus, kuklus, streso nekeliantis gyvenimas kokiame nors vienkiemyje prie ežero. „Kai nežinai, ko iš tiesų nori pats, tenka pildyti svetimus norus“, – juokauja sąmoningo svajojimo mokytoja.
Norint atkasti šakninius norus, tenka atsakyti į klausimą: „Kodėl?“, o tai skatina gerokai pasirausti savo viduje. „Nors mūsų norai nukreipti į ateitį, jie ateina iš praeities, – teigia G. Davainienė. – Kuo daugiau turime negatyvių patirčių, tuo mažiau tikėjimo. Žmogus, kuriam vaikystėje sekėsi, kuris jautėsi mylimas ir vertinamas, eina iškelta galva, nes tiki, kad jį lydi sėkmė. Taip ir nutinka.“ Gintarė sako svajotoja esanti nuo mažens. „Kai suaugau, tapo įdomu, kaip tai vyksta, – sako svajojimo mokytoja. – Pradėjau domėtis kvantine fizika, bioenergetika, psichologija, šiuo metu studijuoju Geštalto psichoterapiją. Be galo intriguojama sritis – ląstelių atminties lygmuo. Psichoterapija gydo tai, ką žmogus prisimena, bet kaip atkapstyti tai, kas įrašyta į ląstelių atmintį? Jau yra sukurtų technikų, kaip tuos įrašus iš naujo perrašyti.“
Aišku, negali pakeisti tam tikrų paveldėtų savybių ar savo vaikystės, bet mes visada galim rinktis, ką su tuo daryti. „Garsus JAV sociologas apklausė du su girtuokliu tėvu užaugusius brolius, – puikiai šį teiginį iliustruojančią klasikinę istoriją prisimena Gintarė. – Vienas iš tų vyrų tapo tokiu pat girtuokliu, o kitas – visišku abstinentu. Jų abiejų paklausė: „Kaip manote, kodėl jūsų gyvenimas taip susiklostė?“. Ir abu jie atsakė tą patį: „O ką jūs darytumėte turėdamas tokį tėvą kaip mano?“
Tiksliai, konkrečiai ir jausmingai
Pasak G. Davainienės, labai svarbu, kad svajonių kriterijai neprieštarautų vieni kitiems. „Jei norite, kad vyras turėtų aukštas pareigas, nereikia tuo pat metu svajoti, kad jis daug laiko leis su šeima ir padės nudirbti buities darbus, – sako ji. – Jei trokštate kuo daugiau keliauti, nesvajokite apie jaukius, išpuoselėtus, pyragais kvepiančius namus, nes akivaizdu, kad jūsų namai bus viešbučiai. Kuo prieštaringesnės jūsų svajonės, tuo sunkiau jas įgyvendinti.“
Formuluojant norus labai svarbu vengti žodžio arba priešdėlio „ne“. „Visata pildo užsakymus pagal kodinius žodžius, panašiai kaip „Google“ paieškos sistema. Ši, jei įvesite junginį „ne Britney Spears“, neabejotinai ignoruos žodį „ne“, – taikliai palygina Gintarė. – Todėl nerašykite „nerūko“, „negeria“ ir pan. Geriau, pavyzdžiui, „blaiviai gyvena“ ir pan. Taip pat reikėtų vartoti esamąjį laiką, rašyti ne „noriu būti, turėti“, o „esu, turiu“. Galbūt skamba ir keistokai, bet praktika rodo, kad esamuoju laiku pasakytus norus visatai lengviau iškoduoti. Kartais žmonės tiesiog nori norėti. Jiems patinka svajoti, bet jie nėra pasirengę ką nors daryti, kad tos svajonės išsipildytų. Užsakymas „noriu“ arba dar blogiau – „norėčiau“ faktiškai jau yra įgyvendintas. Norėk sau toliau, juk norėti nedraudžiama.“
Jei šykštime sau ar kitiems žmonėms pinigų, meilės, laiko, gerumo, mažiau viso to ir gauname.
Kiekvieną pageidavimą reikėtų sukonkretinti, kad liktų kuo mažiau erdvės interpretacijoms. Sąmoningo svajojimo mokytoja pateikia štai tokį vyro užsakymą su savo komentarais skliausteliuose: „Mano vyras yra geras (kam?), patikimas, nuoširdus, atidus (kam?), gražus (kam?), turtingas (kas tau iš to?), dosnus (kam?), turintis humoro jausmą (bet ar jis sutampa su tavuoju?)“ „Labai dažnai taip ir nutinka, kad vyras yra dosnus, dėmesingas, geras, bet ne savo šeimai, o visiems kitiems. Turi pinigų, bet jų šykšti arba ištaško savo reikmėms. Nuolat juokauja, bet nuo jo kvailų juokelių darosi bloga, – pastebi G. Davainienė. – Toks užsakymas yra niekinis. Jis gali būti išpildytas beregint, nes kone kiekvienas sutiktasis tam tikra prasme tuos kriterijus atitinka, tik nežinia, ar, sulaukusi tokio vyro, tikrai būsite patenkinta.“ Idealu, kai kartu gyvenančios poros ir savo norus formuluoja kartu. Sąmoningo svajojimo mokytoja sako, kad tokios konsultacijos poroms būna labai veiksmingos, nes padeda ne tik išvengti vienas kitam prieštaraujančių pageidavimų, bet ir išgryninti bendrus tikslus, išsikalbėti, kas kiekvienam svarbu.
Tiesa, G. Davainienė perspėja, kad konkretumas, ypač kalbant apie kitus žmones, turi turėti ribas. „Venkite rašyti konkrečius vardus, pavardes, nes veikti kitą žmogų prieš jo valią yra burtai, neleistina magija, – sako ji. – Rašykite „mano vyras“, „mano mylimasis“. Jei nutiks taip, kad esamas vyras nenorės keistis, galbūt Visata atsiųs tokį, kuris labiau atitiks jūsų kriterijus.“ Konkrečių detalių – įmonės, kurioje norite dirbti, pavadinimo ar buto, kuriame norėtumėte gyventi, adreso – G. Davainienė taip pat siūlo vengti, mat taip apribojame Visatos galimybes veikti, – turėdama laisvesnes rankas, ji galbūt surastų adekvačią ar net geresnę darbo ar gyvenamąją vietą. Jei vis dėlto akyse stovi tik tas vienintelis konkretus vaizdas, galite rašyti „toks kaip...“.
Neapsiribokite vien sausu faktų ir savybių vardijimu. Rašant norus reikėtų kuo daugiau dėmesio skirti jausmams, nes ne taip svarbu, kiek tiksliai vyras ar darbas atitinka jūsų nurodytus kriterijus, svarbiau, kaip jį turėdama jaučiatės. Rašykite taip: „Jaučiuosi saugi, laiminga matydama, kaip mano vyras žaidžia su vaikais, esu jo mylima ir jį mylinti“; „Esu gerbiama kolegų, vertinama viršininkų, pasitikiu savimi“... Kuo detaliau aprašykite, kaip atrodote, ką veikiate, su kuo bendraujate. Tai padeda norus vizualizuoti. Įgavę konkretų pavidalą, jie lengviau pildosi.
Tiesa, stengtis numatyti, kokiais būdais noras išsipildys, visai nebūtina ir netgi nerekomenduojama. Tuo sąmoningas svajojimas iš esmės skiriasi nuo kitų tikslo įgyvendinimo strategijų, kai paprastai siūloma sukurti detalų planą, nuo ko pradėsite ir kur judėsite.
„Nesiimkite Dievo vaidmens. Jūsų darbas – pateikti norą, o kaip jį išpildyti – jau ne jūsų reikalas. Jei ketinate statyti svajonių pilį, nereikėtų rūpintis, iš kur atsiras jai smėlio, – teigia Gintarė. – Turėkite drąsos savo norą paleisti, ir jis išsipildys būtent tada ir taip, kaip jums geriausia. Gal net tada, kai jau būsite jį pamiršę.“
O ką daryti, jei noras nesipildo? G. Davainienė mano, kad to priežastis gali būti ne tik konkretumo ar tikėjimo stoka. Kartais dangus mums yra paruošęs kai ką geresnio. „Vis dažniau siūlau suformulavus norus parašyti prierašą: „Gaunu tai arba kažką geriau“, – reziumuoja sąmoningo svajojimo mokytoja. – Turbūt kiekvienas esame turėję tokių norų, kuriuos prisiminę sakome: „Dėkui Dievui – neišsipildė.“ Beje, žodis „dėkoju“ labai galingas, jei tariamas nuoširdžiai. Mėgstame prašyti malonių, bet jas gavę kažkodėl pamirštame padėkoti. Darykite tai kiekvieną dieną, dėkokite už tai, ką turite, ką turėsite, ir pajusite, kaip jus apims vis didesnis džiaugsmas.“
6 svajojimo taisyklės
Kaip teisingai formuluoti norus, apibendrina sąmoningo svajojimo mokytoja Gintarė Davainienė.
1. Išsigryninkite tikruosius norus. Paklauskite savęs, ko konkrečiai norite ir kodėl to norite. Gali būti, kad suprasite, jog norite visai ne to.
2. Vartokite esamąjį laiką ir venkite neiginių. Esamuoju laiku išsakytus norus mūsų pasąmonė lengviau supranta, nes jie labiau atitinka mūsų minties energinį dažnį. Priešdėlis „ne“ gali duoti priešingą rezultatą, nei tikimės, nes norai pildomi pagal kodinį žodį.
3. Svajokite konkrečiai, neprieštaraudami patys sau. Jei konkrečioms detalėms sukurti trūksta fantazijos, rašykite „tinkamiausias man“.
4. Paleiskite norą. Negalvokite, kada, kas ir kaip įgyvendins jūsų svajonę, neįsikibkite į ją. Paleista skristi, ji greičiau pasieks tikslą.
5. Jei noras nesipildo, koreguokite. Peržiūrėkite jį dar kartą – gal trūksta konkretumo, aiškumo, o gal jis tiesiog atgyveno, tapo nesvarbus.
6. Nepamirškite padėkoti. Kuo dažniau ir nuoširdžiau dėkokite Dievui, artimiesiems ir sau ne tik už tai, ką turite ir kas esate, bet ir avansu už tai, ką gausite.
