Vytautas yra pristatęs vieną sėkmingiausių ir žinomiausių seminarų Lietuvoje „Ką apie santykius turi žinoti kiekvienas“, o pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ pristatys pranešimą tema „7 žingsnių santykių restart‘as“. Todėl šiandien Vytautas atskleidžia, kaip įveikti ilgalaikių santykių iššūkius ir kodėl norėdami tobulinti santykius, privalome pradėti nuo savęs.
Šalia – gyvenimo partneris, bet ne mylimasis ar meilužis. Kas, Jūsų nuomone, nutinka ilgamečiuose santykiuose? Mes atsipalaiduojame ir manome, kad visas darbas jau nudirbtas?
Aš vadinu tokią santykių stadiją kambariokais. Mes jau gyvenam ne kaip vyras ir moteris, o kaip kambariokai. Esminis šios stadijos aspektas – ilgainiui mes supanašėjam. Pradedam daug laiko leisti kartu, nebeišeinam į miestą, gyvenam vienas kitu. Pasidarome ne priešingos lytys, energijos, o kaip draugeliai. Tarp draugelių aistros nebūna. Jie tiesiog žiūri kartu televizorių, šnekasi ir rūpinasi vienas kitu, bet traukos nebėra.
Ar Jūs santykius vadinate darbu? Gal kaip tik ilgalaikiuose santykiuose gelbėja atsipalaidavimas ir žaismingumas?
Aš turiu posakį, kad santykiai neturėtų būti sunkus ir varginantis darbas, o kaip tik – maloni ir jaudinanti kelionė. Kad santykiai tokie būtų, reikalingos ir teorinės, ir praktinės žinios. Natūralu, kad jei leidiesi į kelionę po Europą nieko nežinodamas, maža tikimybė, kad Tau pasiseks. Santykius darbu vadina darboholikai, kurie grįžę namo ir toliau galvoja ką čia nudirbus.
Man asmeniškai atrodo, kad naudinga atskirti santykių ir darbo sferas. Ir kuo jos labai skiriasi – darbe mes turime kelti sau tikslus ir eiti iš komforto zonos, kad kažką pasiektume. Santykiuose mes negalime to daryti – kelti terminų, tikslų ir eiti iš komforto zonos. Nebent galime tikslus keltis tik dėl azarto, rizikos ar įdomumo. Tačiau kai moteris, pavyzdžiui, griežtai teigia iki 30-ies turinti turėti vaikų, iki 40-ies – su vyru pasistatyti namą, aistra iš karto dingsta ir prasideda darbas. Todėl pravartu nusibrėžti aiškią ribą, kad suvoktume, jog santykiuose yra tik malonus buvimas, įprasminimas, palaikymas. Apibendrinant, santykiai yra malonus procesas. Pabrėžčiau ir svajonių bei tikslų atskyrimą. Kai tik prie svajonės parašai datą, tai tampa tikslu. Mano nuomone, kokiu būdu santykiai toliau augs, yra daugiau menas ir organika nei nuolatinis darbas.
Kokia jūsų nuomonė dėl atsakomybės pasiskirstymo poroje? Ar manote, kad vienas asmuo turėtų prisiimti daugiau atsakomybės santykiuose ir visada rodyti iniciatyvą? Ar visgi pritariate, kad santykyje svarbu, jog atsakomybe būtų pasiskirstoma po lygiai?
Mes darome pratimą su poromis. Jeigu abi pusės teigia, kad prisiima po pusę atsakomybės – tai beveik niekada neįmanoma nustatyti kur ta riba. Kieno atsakomybė buvo išplauti indus šiandien? Išspręsti konfliktą ir prieiti pirmam atsiprašyti? Dėl to aš visą laiką mokau, kad partneriai turi prisiimti šimtaprocentinę atsakomybę už santykius. Natūralu, kad asmens augimo dinamikai tai daro įtaką. Todėl atsakomybės visiškas prisiėmimas vyksta etapais, kai vienu metu kažkuris iš partnerių ją prisiima visą, o paskui kitas. Bet aš žinau, kad santykiai yra visiškai atliepiantys ir jeigu aš pasikeisiu, tai pasikeis ir mano antra pusė. Tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Didžiausias menas poroje, – kad aš galiu pakeisti kitą žmogų, pasikeisdamas pats.
Turbūt vienas iš sudėtingesnių uždavinių ilgalaikiuose santykiuose yra neversti kito keistis, o tiesiog užtikrintai keistis pačiam. Ką Jūs patartumėte žmonėms, kuriems sunku suteikti savo antrajai pusei pasirinkimo laisvę, neverčiant vykdyti sugalvotų užmojų? Kaip visgi suvokti, kad mylimasis turi teisę tiesiog stebėti ir pats nuspręsti, ar nori prisijungti?
Kalbant apie priėmimą aš dažnai darau bandymą, jei galima taip pavadinti. Pabandykit atsakyti į tokius klausimus: Ar turit antrą pusę? Ar norit, kad antra pusė priimtų Jus šimtu procentų? O ar save priimat, koks esat? Ar savo antrą pusę taip pat priimat visais šimtu procentų? Ir įtariu, kad dėl to stengiatės, taip? Koks buvot prieš 10 metų? O koks būsit dar po dešimt metų?
Atsakymų į šiuos klausimus galima pateikti labai skirtingų ir tinkančių kiekvienam, bet įsivaizduokite: jei norit būti priimti kokie dabar esat, natūralu, kad ilgalaikiuose santykiuose norit ir kad jus priimtų po dešimt metų, kai Tu net pats tiksliai nežinai, koks tada būsi. Tai kaip aš būdamas antra pusė turėčiau sutikti su tokiu pasiūlymu? Kaip kurti santykius, kai nežinau, ką turėsiu po 10 metų? Ir dėl to apie 56 procentus porų skiriasi, maždaug pragyvenę 10 metų. Nes jie transformacijos neplanuoja ir yra susifokusavę ties priėmimu šią akimirką. O ką mes iš tikrųjų turime išmokti – tai pokyčio ir dinamikos priėmimą.
Kad ir kur Tu nueisi, kad ir kur Tu būsi, aš turiu suvokti Tavo sielą ir stebėti su smalsumu Tavo pokyčius, nes tie pokyčiai man yra „fainiausi“.
Susiduriama su atvejais, kai moteris atstumia savo vyrą, nes pavyzdžiui, po gimdymo nebesijaučia gerai savo kūne. Kaip patartumėte spręsti šią situaciją poroje – moteriai vienai tvarkytis su saviverte ar įsitraukti ir vyrui?
Prisiminiau mano ilgametį klausimą, kurį užduodavau nepažįstamoms moterims arba savo draugams. Prašydavau įsivaizduoti, kad mano moteris ir mylima žmona užsiaugino pilvą. Ji pati jo nekenčia, bet, tarkim, nieko nedaro. O aš esu mylintis vyras, nenoriu jos žaloti. Ir aš visų klausiau, ką man, kaip mylinčiam vyrui, daryti. Kaip jos neįžeisti ir padėti? Jie neturėjo konkretaus atsakymo ir nebent patardavo eiti kartu sportuoti, susirasti bendrą veiklą.
Ir visus tuos dalykus gali daryti, bet man labiausiai įstrigo vienos išmintingos moters pasakymas: „Tu turi pradėti tą vietą mylėti dar labiau negu ji. Jeigu Tu ateisi ir sakysi, kaip myli jos pilvuką, natūraliai Tu savo meile ir teigiamu požiūriu skatinsi ją susirūpinti. Jeigu kreipsi daug dėmesio ir energijos, ji ras motyvacijos su tuo susitvarkyti. Meilė moteriai yra tokia, kad jei Tu ją rodai, tai moteris pražysta. Šitas būdas man buvo pats keisčiausias, bet iki šiol pats efektyviausias.
Tęsiant temą, kaip įveikti, sakykime, vyro neigimą ir pasipriešinimą, kai partnerė pamilsta netobulą jo kūno vietą ir tai garsiai išsako?
Pirminė stadija bus – „negėdink manęs”, „nepastebėk mano trūkumų”. Bet jeigu mes šnekame apie aistrą, apie intymumą, kai norime priimti ir būti visiškai priimti. Tada yra vienintelis kelias – apšviesti tas vietas ir jas pamilti. Iš esmės, vyrai yra tinginiai. Prieš tai aptarėme pavyzdį su moterimis.
Su vyrais yra kitaip. Vyro logika pagrįsta mintimi, kad kam stengtis dėl tavęs, jei tau patinka kaip yra. Vyras nesigėdija netobulumo, na dažniausiai (šypsosi). Vyras skiriasi nuo moters tuo, kad vyras tobulėja eidamas iš komforto zonos, bet labiausiai moterims reikia suvokti, kad jis mokosi ir auga mokydamasis iš vyrų. Mylimoji, nubrėždama terminus savo vyrui, žlugdo santykius. Yra tokia vadinama „Aš“ kalba. Ne Tu, o aš. Kai kalbat su vyru, naudodama pirmąjį asmenį, jis viską girdi, jis viską fiksuoja. Kai tik jis pajus motyvacijos augimą, ims ir išpildys svajones. Mes dievinam pildyti jūsų svajones (šypsosi). Jeigu jūs parodot, kaip dėkojat už tai. Vyrams įkvėpimo suteikia draugai vyrai, kurie kelia iššūkius ir kviečia eiti kartu, siūlo padėti. Bet jei moteris vyrui kelia iššūkius – tai jam nepatinka. Nepamirškit, kad moteris gali subtiliu būdu žavėtis jo pastangomis ir būtent taip skatinti jį tobulėjimui ar moteriškų norų pildymui.
Minėjote apie dėkingumo svarbą santykiuose. Kodėl tai svarbus aspektas išlaikant ilgalaikius santykius?
Vyrauja du tipai žmonių – vieni, kurie neprisiima jokios atsakomybės ir kaltina kitus. O kiti – kurie yra žemos savivertės ir dėl visko kaltina save arba tyli. Tai dėkingumas yra tiek vienam, tiek kitam vaistas. Aš asmeniškai jutau dideles transformacijas kasdien pradėjęs praktikuoti dėkingumą. Tai yra raumuo, kurio niekada nelavinau lig tol. Esminis dalykas, kai Tu esi dėkingas – Tu niekada negali pykti. Ir dažniausiai pyktis virsta dėkingumu, kai mes pradedam dėkoti tam žmogui, kad jis išmokė mus kažko. Kitais žodžiais tariant, suteikiam neigiamam įvykiui teigiamą prasmę. Dėkingumas santykiuose yra pamatinis dalykas. Iš esmės, pamatinis yra ir asmens augime.
Dažnai nuvertiname žodį „Ačiū“, manydami, kad neverta dėkoti už bet kokius buitinius darbus, kurie privalomi. Ar verta dėkoti vyrui už pagaliau pakeistą lemputę namuose?
Tai labai dažna situacija ir aš sakau, kad taip yra taikomas šeimos baudžiamasis kodeksas (juokiasi). Tarsi įstatymais numatyta, kad tu turi pakeisti lemputę, pasikloti lovą ar tai nuleisti tualeto dangtį. Ir aš manau, kad nėra tokio įstatymo. Aš, kaip vyras, galiu niekada gyvenime nenuleisti dangčio, nes nėra pasakyta, kad čia jo normali pozicija. Ir jei moteris nori nusileisti jį, aš supyksiu, kad dangtis nepakeltas (juokiasi). Dažnai kartoju, kad nėra įstatymo kaip turi būti.
Dėkingumas turi būti įžvelgiamas kasdien. Jis grįžo dėl manęs. Jis neužsuko į barą su draugais, jis nebuvo sporto klube, jis neužsibuvo darbe. Jis grįžo dėl manęs. Daug moterų, kurios puoselėja moteriškumą, užsiimdamos praktikomis, pasitinka savo vyrą kaip dievaitį ir išlydi kaip paskutinį kartą. Tai yra labai kontraversiškai vertinama. Vyrams tai „rauna stogą“ (juokiasi). Neapsakomas jausmas, kai tu grįžti ir ji atbėga pasitikti švytinti, išbučiuoja ir tada vėl toliau ramiai užsiima savo darbais. Jei Tu sureikšmini buitinius dalykus, tai padarai šventę iš paprasto dalyko. Ir dėkingumas yra be galo svarbus. Bet mes dažnai jį pamirštam ir imam taikyti baudžiamąjį kodeksą.
Jūsų nuomone, mitas ar tiesa, kad savo partnerį įmanoma pamilti iš naujo prabėgus 5, 10, 15 ir daugiau metų?
Jeigu mes įsimylėjimą atskirsime nuo chemijos ir suvoksime, kad tai nebus tas visiškai jaudinantis, naujas potyris, ir jį pavadinsime azartu, kylančiais šiurpuliukais – tai tikrai įmanoma. Tam tikrų metodikų mokau savo užsiėmimuose. Dar reikėtų užduoti sau klausimą: „Ar tikite, kad žmonės keičiasi?“ Daugelis teigia, kad ne.
O, mano manymu, žmonės keičiasi bet kuriuo gyvenimo momentu. Tik tam reikia stipraus smūgio, šoko. Tada jie pakeičia savo nuostatas. Natūralu, kad mes pokyčiui ilgą laiką kaupėme žinias, tačiau vieną akimirką įvyko nuginkluojantis sukrėtimas ir tada Tu pasikeitei. Su dideliu skausmu integruoji visas tas sukauptas žinias į savo kūną ir tada tampi kitu žmogumi. Tai jei žinau, kad aš noriu būti besikeičiantis ir gyventi su viena moterimi, įsimylėdamas ją kas tris, penkis metus iš naujo, tai aš ir turiu suvokti, kad transformuoti savo nuostatas reikės kas tuos tris, penkis metus. Ir tai vyksta. Atsigręžus į save prieš kelis metus, pamatai kitokį save. Kitokiu Tu tapsi ir po dešimties metų. Ar tą kitą Tave gali įsimylėti iš naujo? Žinoma, gali. Tik jeigu Tu rizikuosi. Įsimylėjimui reikia dviejų dalykų – naujos vizijos ir didelės rizikos. Reiškia, kad Tu turi mesti viską ir aukoti ką turi. Ar žmonės tą daro? Ne, nes žmonės nori tik saugumo, dėl to jie neįsimyli iš naujo. Ar tai sunku? Tai žvėriškai sunku, nes tai yra mūsų saugumo priešprieša.
Ką reiškia rizika ilgalaikiuose santykiuose? Juk rizikingiau skamba apgauti savo antrąją pusę ar išsiskirti ir susirasti naują porą, bet nesuvokiame, kokia dar rizika gali būti kartu išgyvenus 10 metų.
Natūralu, jeigu aš jau 10 ar 15 metų kartu su savo partneriu, tai mes jau esam arba buvom kambariokai. Penkis metus iš tų buvimo kartu metų galvojam, kaip išsiskirti. Ir jeigu jaučiu, kad net ir nutraukus šį santykį jausiuos ne viską dėl jų padaręs arba tiesiog vis dar jaučiu išlikusią trauką savo antrai pusei, o gal dar visai ir noriu nueiti į kursą, po kurio sugebėčiau savo partnerį pamilti iš naujo (jeigu kursas būtų sėkmingas), tai aš turiu suvokti, kad po to kurso, aš įdėsiu visą širdį. Greičiausiai prarasiu savo senus draugus, savo įpročius, man reikės pakeisti aplinką, pakeisti kryptį, mažiau laiko galbūt skirti vaikams ir pradėti valdyti kažką naujo, ko dar nebandžiau. Pavyzdžiui, rengtis kitaip, puoselėti svajones, pildyti savo partnerio fantazijas, kurių nenorėjau pildyti lig šiol. Vyrams, kurie skiriasi, yra labai aišku, kad jie praras savo identitetą. Nes jie turėjo šeimos statusą, žmoną ir jiems reikės iš naujo atrasti save. Bet santykiuose iš naujo atrasti save mums atrodo nesąmonė, nes mums geriau seni draugai, sena aplinka ir įpročiai nei pokyčiai.
Dabar apie intymesnę santykių dalį. Ko imtis, jei seksas poroje – retas ir rutininis. Jūsų nuomone, kodėl partneriai ima tolti ir atsisako pildyti vienas kito fantazijas?
Yra trys meilės lygiai. Pirmoji – vaikiška. Kai aš jaučiu meilę tik tada, kai man duoda ir manimi rūpinasi. Antroji – dresavimo meilė. Tai meilė, kuomet duodu tik prieš tai kažką gavęs. Ir trečioji – besąlygiška meilė, kai duodame, nesitikėdami gauti atgal. Santykių pradžioje mes visi jaučiame besąlygišką meilę ir paskui grįžtame prie dresavimo meilės, kai imame vertinti, kiek mums davė, ir galiausiai pasiekiame stadiją, kai vadovaujamės nuostata, kad esame verti daug gauti ir imame to reikalauti.
Būdami pirmajame ir antrajame meilės lygyje mes atsisakome pildyti svajones, kurios prieštarauja mūsų įsitikinimams. O trečiojo meilės lygio mes atsisakome patys, nes tikime, kad duodami neprivalome gauti grąžos, ir čia klystame. Iš tiesų, turime gauti grąžą, o tiksliau – pamatyti ką sukuriame savo davimu. Esminis dalykas, ko mes dažniausiai nedarome, – mes neparodome tų emocijų arba to efekto, kurį žmogus sukūrė mums duodamas. Tu man kažką davei – aš turiu būti Tau dėkingas ir džiaugtis Tavo davimu. Tačiau jei Tu man davei ir aš tai pripažįstu kaip normą, tuomet nustojus duoti atsiranda priekaištai, kad davimas baigėsi. Dėl svajonių ir fantazijų – lygiai tas pats – ilgainiui mes pradedam grįžti į meilę, kurioje pradedam priekaištauti partneriui, kad nepildo mano fantazijų arba duoda mažiau man nei aš jam. Nors, mūsų akimis, pradžioje tekinas norėjo viską padaryti ir viską atiduoti.
Kokius patarimus duotumėte žmogui, kuris jau nusprendė duoti ir keisti rutiną, susigrąžinti aistrą atgal į miegamąjį?
Porai, pasiryžusiai susigrąžinti aistrą santykiuose, patarčiau kardinaliai pakeisti aplinką arba pasidaryti vadinamąją detoksikaciją. Tai reiškia išinstaliuoti senas inkaracijas. Tai sąvoka, kilusi iš neurolingvistinio programavimo, kuri reiškia susikurtus inkarus – ženklus, kurie mums iš karto kelia asociacijas. Pavyzdžiui, Tu jau pažiūrėjai tuo žvilgsniu į mane, todėl aš supykau; Tu jau kalbi tokiu tonu, todėl jau žinau, kad miegosim atskirai. Ilgalaikiuose santykiuose mes sukaupiame nemažai inkarų, kai aplinka primena tam tikras emocijas ar išgyvenimus. Todėl norint atgaivinti aistrą patariu atlikti detoksikaciją – išvažiuoti savaitei ar dviems į aplinką, kurioje visuomet būsite kartu. Ir tas buvimas kartu padės Jums atrasti, kokie Jūs buvot, kas Jus siejo, kas Jums patikdavo ir apie ką Jūs kartu svajojote nepaisant tų visų inkarų. Detoksikacijos būdas yra pats greičiausias. O antras žingsnis – naujos vizijos susikūrimas. Jei lig šiol Jūsų poros vizija buvo paskola, šeima ir vaikai, tai Jums reikėtų iš naujo ją kartu apgalvoti. Puikiai prisimenu, kaip viena moteris dvidešimtųjų santuokos sukaktuvių proga savo vyrui pasakė, kad neturi jokios dovanos, nes ji manė jam jau viską padovanojusi. Tai – ir vaikai, ir namai, ir jaukumas, ir meilė. Aš jai atsakiau, kad natūralu, kodėl po to ir išsiskyrė. Vyras tokiu atveju suvokia, kad jo moteris jam nebeturi ko duoti.
Trečias žingsnis – integruoti naujus ritualus. Tai reiškia daryti, ko nedarėme lig šiol, arba tam, ką darėme, suteikti naują prasmę. Pavyzdžiui, jei mes gėrėme kavą virtuvėje tiesiog pusryčiaudami, tai dabar mes tai pakeičiame ir gerdami kavą kas rytą žiūrime vienas kitam į akis. Tai tampa mūsų ritualu, per kurį mes pajaučiame vienas kitą. Mes darome tuos pačius dalykus, bet jie įgauna naują prasmę.
Tęsiant detoksikacijos temą, kaip ilgai jos efektas gali išlikti mums grįžus į senąją rutiną?
Sakyčiau priklauso nuo poros, bet daugiausiai – šeši mėnesiai. Jei Tu per tuos šešis mėnesius nepradedi keisti aplinkos arba neintegruoji naujų ritualų, po pusės metų grįžta Tavo senasis Aš. Žinoma, yra sunku ir rizikinga. Noriu paminėti, kad moterų pomėgis perstumdyti baldus yra labai sveikintinas ir reikalingas, nes taip siekiama kažko naujo, ir čia vyras tikrai turėtų palaikyti moters idėją. Ji siekia keisti erdves, taip ieškodama naujos vizijos.
Ilgalaikiuose santykiuose išgyvename ir stiprių krizinių laikotarpių, pavyzdžiui, vaiko netektis ar mylimojo neištikimybė, kai rankos nusvyra žemyn. Kaip rekomenduotumėte įveikti šiuos sunkumus ir toliau tikėti kuriamais santykiais?
Esminis dalykas, kurį reikia suvokti, – kokios priežastys atvedė iki šios situacijos. Taip gaunamos pamokos. Ir jeigu iš tikrųjų išmoksi šitas pamokas ir būsi tikras, kad žmogus, būdamas šalia, niekada nenorės pabėgti, išeiti, jaustis atstumtas ar vienišas, tada pats jausiesi pasitikintis savimi. Bet kokia situacija yra ne tam, kad mus sužlugdytų, bet kad mus pastiprintų arba išmokytų.
Neištikimybė yra viena, vaiko žūtis – aišku, yra kita. Jaučiu nežinomybę, neteisybę. Ką čia turiu išmokti? Paleisti, atiduoti tam tikrus dalykus likimui. Atleisti sau, kad ne viską galiu kontroliuoti, priimti neigiamas emocijas ir jų nesigėdyti. Žmonės, kurie nepripažįsta ir nepaleidžia emocijų, dešimtmečiais nešiojasi skausmą. Kartu neįsileidžia kito žmogaus, taip gali nukentėti ir kiti vaikai šeimoje. Pamokų yra daug. Kartais mums reikia to specialisto, kuris parodytų kitą situacijos pusę. Sudėtingose situacijose pokyčiai dažniausiai vyksta apie du metus, jei juos įveikiant pasikliaujame tik savo jėgomis. Darant praktikas, ieškant sąmoningo konsultanto užtrunka trumpiau. Maždaug nuo 3 iki 6 mėnesių užtenka tam, kad paleistumėte įvykį ir priimtumėte suklydusį žmogų.
Daugiau apie tai, kaip atgaivinti santykius poroje, išgirsite LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 17 d. (šeštadienį) moterims skirtoje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ išklausę Vytauto Jančiausko pranešimą „7 žingsniai sėkmingam santykių „restart‘ui“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai, karjeros konsultantai. Daugiau informacijos ir bilietus į tiesioginę transliaciją galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
