Joana moka tokias akytes nutaisyti, kad pamiršti visus piktus žodžius.

Užvakar ji apsiverkė. Kūkčioja, glaudžiasi. Aš vis klausiu:

- Joana, ko tu nori, kas atsitiko? Ką tu nori, kad aš padaryčiau?

Vaikas pakėlė akis ir pasakė:

- Aš noriu, kad mane pagailėtum.

Arba migdant nutinka mano, vyriškai logikai nepaaiškinamų dalykų.

- Tėti, aš esu supykusi, todėl manęs negalima glostyti.

Aš ramiai sėdžiu šalia.

- Tėti, paglostyk mane, kaip aš užmigsiu kitaip?

Aš pradedu glostyti, o Joana:

- Tėti, tu prisimeni ką aš tau sakiau?

- Ką?

- Sakiau manęs neglostyti!

Ką čia bepridursi. Be galo myliu visus savo vaikus, bet šiandien noriu pasidalinti daina, kurią sukūriau Joanai.

Tėčiai, kurie turi dukras, kreipiuosi į jūs - mes esame Dievo palaiminti, auginti mergaitę yra kažkas TOKIO. Sveikinu!